Liudvikas Andriulis. Gyvatė Barbė

Publikuota: 2018-01-06
Agnės Kananaitienės piešinys.
Agnės Kananaitienės piešinys.
Mobiliųjų telekomunikacijų ekspertas

Visą praėjusią savaitę mano darbuotojus gąsdino raudonais kontoros kilimais slankiojantis gyvas lavonas – iš darbo atleista finansų direktorė Carole.

Finansininko užkeikimas – kitaip negalime paaiškinti penkerius metus trukusių nuolatinių nesėkmių su finansų direktoriais. Mums neblogai sekasi komercija, technika ir operacijos, bet su finansininkais nuolat persekiojo bėdos. Tų prakeiktų finansininkų kompanijos istorijoje buvo daug ir visokių.

Pirmasis, sako, buvo pakvaišęs rusas Aleksejus, aukšto skrydžio ar fondų, ar rinkų specialistas, ar autistinis analitikas, ant „Excel“ makrosų suprogramavęs mūsų monstrinį finansinį modelį, kurį iki šiol naudojame ir džiaugiamės. Aleksejus neužsibuvo: sukalė modelį, pasiėmė už tai daug pinigų ir dingo nebūtin – kiurkso kažkur Londone ir, žmonės sako, gyvenimu nesiskundžia.

Andre mačiau tik kokį mėnesį – šešiasdešimties metų niekam tikęs senis belgas, per pusmetį (ar kiek) netvarką tik padaugino. Prisimenu, man pradėjus dirbti kompanija dar negebėjo pateikti paprasčiausios ataskaitos, kurioje būtų bent kokie į tikrovę panašūs skaičiai.

Pavargęs nuo Andre, Įkūrėjas nusprendė nusisamdyti „rimtą“ finansininką. Taip prie mūsų prisidėjo Vincentas. Storas, šlykštus, keistas, nemalonus, suktas, per internetą rusę žmoną nusipirkęs, antipatiškas prancūzas, kainavęs baisius pinigus. Vincentas populiarumo konkurse aukštų vietų neužėmė – jo nemėgo net Įkūrėjas. O šlykštūnas dirbo greitai, konkrečiai ir gerai. Jis pasiėmė globoti ir išnaudoti ką tik iš Rusijos importuotą jaunėlį finansų analitiką Anatolijų ir per naktis sukalė mūsų dabartinės finansų atskaitomybės sistemos pamatus bei pastolius – ko gero, tik dėl jo ankstyvų pastangų sugebėjome išlaviruoti per krizę.

Deja, Vincentas nenusakomu šlykštumu visiems įsiėdė tiek, kad Įkūrėjas nusprendė jį atleisti. Ar tai buvo tinkamas sprendimas – sunku pasakyti. Žmogus buvo itin sunkus, o kad dirbo gerai, supratome tik gerokai vėliau. Jį atleisti mums kainavo solidžią sumą, tad išsiskyrėme be pykčių ir dar šiandien kartais apsikeičiame naujienomis. Sumų, kurias kompanijos gyvavimo pradžioje Įkūrėjas išleido prastos ir brangios samdos klaidoms taisyti, būtų užtekę nemirktelėjus pergyventi krizę. Bet atgal žiūrėti visi gudrūs – 2007-ieji visi dar buvo apsiriję burbulo ir milijonai krisdavo iš dangaus.

Atsikratę Vincento (vieninteliam berniukui Anatolijui buvo gaila jo netekti), nusprendėme ieškoti paprastesnio ir pigesnio finansų direktoriaus, kuris mažiau skraidytų padebesiais ir imtųsi šakėmis arklides mėžti. Įkūrėjas rado Carole. Keturiasdešimties, aukšta, šviesiaplaukė, kadaise buvusi labai graži mėlynakė moteris iš vienos didelės tarptautinės kompanijos mus sužavėjo pažadu sutvarkyti apskaitos ir atskaitingumo procesus, užsiimti personalo priežiūra ir globa, prižiūrėti įstaigą ir šiaip būti miela, gera mama, prižiūrinčia po visą pasaulį lakstančius neklaužadas berniukus, neturinčius laiko kasdienei ūkio smulkmei.

Prabėgus kokiam mėnesiui, netikėtai ėmė skųstis Anatolijus. Teigė, kad moteriškė ne tik visiškai kvaila, t. y. nepasižymi greitu protu ir gebėjimu greitai mokytis bei analizuoti, bet ir turi didžiulių kvalifikacinių spragų – nesupranta buhalterijos. Tuo pat metu ir Carole pradėjo skųstis Anatolijumi: anot jos, ruselis yra visiškai nevaldomas, jos neklauso, nedirba, yra arogantiškas ir nieko nebijo.

Anatolijaus kalbomis netikėjome – manėme, kad jis spirga, nes Carole prispaudė jam, tinginiui, uodegą ir jis nepatenkintas. Tai buvo tiesa – Anatolijus išvykus jo garbinamam finansų dievui Vincentui visiškai nustojo dirbti, mušė dinderį, o ir mes padarėme esminę klaidą – Anatolijus tapo ne tik darbuotoju, bet ir asmeniniu draugu. Dabar matome, tai nepadėjo kurti profesionalią atmosferą.

Kad Anatolijus buvo teisus, supratome daug vėliau. Yla iš maišo ėmė lįsti prie mūsų prisidėjus Jerome’ui, rimtam aukšto profesinio lygio ir mėlyno kraujo prancūzui, kurio darbas buvo ieškoti mums naujo investuotojo. Jerome’as sėdėdamas valdyboje ėmė mus visus drožti ir reikalauti įvairių skaičių. Buvo nelengva – Jerome'as ne blogiau nei mes žinojo, kaip telekomunikacijose kuriamas verslas.

Tada – per tuos ilgus sudėtingus posėdžius – ir supratome, kad Carole tikrai visiškai kvaila ir kad neraukia ne tik telekomunikacijų, bet ir visiškai finansų. Pasirodo, prieš tai dirbdama didžiuliame korporaciniame monstre ji mažai turėjo reikalų su tikraisiais finansais – buvo korporacijos sraigtelis, atliekantis tai kompanijai reikalingas specifines funkcijas, su realiu gyvenimu turinčias mažai bendro.

Gilėjant Carole ir Anatolijaus konfliktui bei prisidėjus Jerome’ui, supratome, kad ta mėlynakė blondinė – ne tik kvaila ir nekvalifikuota, bet dar ir sukta, nuodinga korporacinės politikos intrigantė. Jos bėda ta, kad ji nepaprastai geros nuomonės apie save, o tiksliau – jai liguistai svarbi kitų nuomonė apie ją.

Taigi ji nemėgo žmonių, kurie žinojo jos intelekto bei kvalifikacijos trūkumus ir to nuo jos neslėpė – Jerome’o, Anatolijaus ir, manau, manęs. Ji gerai suvokė, kad svarbu palaikyti gerus santykius su viršininkais, todėl padlaižiavo Jerome’ui (nesėkmingai) ir Įkūrėjui (sėkmingai) bei buvo atsargi su manimi, gerai suvokdama mano įtaką tiems dviem. Kitiems sekėsi mažiau – nuolat pylė nuodų Įkūrėjui į ausį ir apie Anatolijų, ir apie kitus finansų skyriaus darbuotojus, kurie kliuvo todėl, kad buvo ne jos samdyti ir gerokai labiau už ją kvalifikuoti.

Carole taip niekada ir netapo visaverte valdybos komandos nare – ir dėl to, kad buvo kvaila, ir dėl to, kad jos patologiškai pavydus vyras neleido jai važinėti į komandiruotes (bent jau taip ji aiškino). Todėl mes visi nuolat bendraudavome kelionėse ir vienas iš kito sužinodavome karščiausias naujienas, o ji likdavo paraštėse: naujienų jai tekdavo reikalauti valdybos posėdžiuose, per kuriuos mes nustebę ir žiovaudami pateikdavome jai trijų savaičių senumo švinktelėjusių naujienų santrauką. Ir tai ne viską.

Intrigėlės, purkštavimai ir zyzimai mums tuo metu nerūpėjo – labiau juokino nei erzino. Vienu metu pradėjome vadinti ją Barbe – ir dėl nemenko fizinio panašumo į garsiąją lėlę, ir dėl tuštybės, snobiškumo bei visiško kvailumo.

Po kurio laiko Carole įsidrąsino ir nusprendė, kad laikas kurti savo jėgos platformą – burti komandą. Komandoje iki tol buvo Anatolijus ir Michielis – jaunas kvalifikuotas flamandas, kuris, kaip vėliau supratome, neskubėdamas ir nudirbdavo didžiąją dalį darbų, nekreipdamas į Carole dėmesio. Michielis atvirai demonstravo nepagarbą Barbei ir pasakodavo smagias istorijas apie Carole maniją spausdinti ir segtuvuosna segti paklodes ekselinių lentelių.

Carole nusisamdė porą silpnų, pigių, bet sau lojalių moteriškių. Ši nedidelė kuopelė laikėsi kartu ir choru skundėsi Anatolijaus ir Michielio darbu – kad galutinai įtvirtintų savo galią, jai būtinai reikėjo iškrapštyti kvalifikuotus, bet įžūlius, jos neklausančius berniukus ir pakeisti juos lojaliais jai partijos nariais. Teko stoti berniukų pusėn ir Barbei paaiškinti, kad šioje kompanijoje kvalifikacija yra vertinama, o santykius su savo komandos nariais tvarkyti galima ir jų neatleidžiant. Nuo to laiko Barbė neslėpė priešiškumo ir man.

Įsisiūbavus krizei teko atleisti beveik visą administraciją, visas Barbės moteriškes, neseniai jos nusamdytą moteriškų manierų berniuką ir net sekretorę (iki šiol dirbame be sekretorės ir samdyti neketiname). Carole siuto – kodėl iš darbo atleidžiami jos atrinkti žmonės, o ne tie įžūlūs berniukai, kuriuos seniai, jos manymu, reikėjo mesti lauk?

Aš žinojau, kodėl. Mesti lauk reikėjo Carole, bet prieš tai reikėjo rasti jai pamainą. Įkūrėjas jaudinosi ir dvejojo – geriau su Barbe nei be jokio finansininko. Išdrėbus lauk nekvalifikuotas moteriškes stipriai padidėjo Michielio darbo krūvis ir taip atsiskleidė jo sugebėjimai. Ir man, ir Įkūrėjui per kelis mėnesius pasidarė akivaizdu, kad jis puikiai pakeis Carole.

Barbės karjerą mūsų kompanijoje vainikavo atleidimo pokalbis. Ne, ji nesipiktino dėl atleidimo fakto. Ji rėkė, verkė ir šaukė ne dėl to, kad mes neįvertinome jos pastangų ir kvalifikacijos. Ji tiesiog negalėjo susitaikyti su mintimi, kad ją pakeis jos nekenčiamas Michielis. To dovanoti ji mums negalėjo ir vien dėl to išėjusi dar gerą pusmetį nuodijo mums gyvenimą.

Atsikračius Barbės ir jos buhalterių armijos mums neapsakomai palengvėjo. Michielis neturi nė vieno pavaldinio, bet mūsų apskaita, buhalterija ir finansai niekada nebuvo taip efektyviai ir kokybiškai tvarkomi. Finansininko prakeiksmas, panašu, baigėsi.

Publikuota „Verslo klasėje“ 2013 m. nr.2

Prenumeruodami žurnalą sutaupote iki 30% nei pirkdami kas mėnesį.
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą VERSLO naujienlaiškį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
„Samsung“ serijos telefono „Note9“ apžvalga: vienas geriausių, bet šlamšto per daug 4

Šiemet „Samsung“ pristatė dar vieną „Galaxy Note“ serijos telefoną – „Note9“. Nuo „Note8“ ar „Galaxy S9“ šis...

Verslo klasė
2018.09.16
Organizacijos keičiamos dėl 3 pagrindinių priežasčių Premium

Kokį atsakymą išgirstate pažįstamų klustelėję, kaip sekasi darbe? Aš pastaruoju metu sulaukiu kone to paties...

Verslo klasė
2018.09.16
Saudo Arabijos sosto įpėdinis žengia Petro I pėdomis Premium 3

2018 m. birželio 21-ąją sukako lygiai metai, kai Mohammadas bin Salmanas, dar žinomas MBS trumpiniu, buvo...

Verslo klasė
2018.09.15
Muzika: Praeities romantizmo nostalgija

Pakliuvo man į rankas kažkada, kompaktinių diskų atsiradimo aušroje, išleista mėgėjiška kompaktinė plokštelė.

Verslo klasė
2018.09.09

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau