Prekės, kurių Rusijai reikia, arba Kaip tranzito schemos leidžia nugabenti milijardinės vertės sankcionuotus krovinius

Apie tai, kaip Rusijos pramonės įmonės atsigabena svarbių komponentų, VŽ rašė ne kartą ir, kaip rodo skirtingi tyrimai, tų būdų yra ne vienas. 

Negalima teigti, kad institucijos nedirba: pavyzdžiui, Lietuvos muitinės Kriminalinė tarnyba per 2023 m. pradėjo 26 ikiteisminius tyrimus dėl tarptautinių sankcijų pažeidimo, o Latvijos muitininkai inicijavo 155 baudžiamąsias bylas. Be to, viešumoje pasirodo žinių apie į konkrečias rizikas nukreiptus veiksmus, tarkime, Lietuvos muitinės sprendimas pasienyje daugiau dėmesio skirti eksportuojamiems ar gabenamiems tranzitu iki penkerių metų senumo lengviesiems automobiliams.

Tačiau, nepaisant kontrolės veiksmų, matyti, kad sankcijos vienais ar kitais būdais apeinamos. Pernai „Bloomberg“, remdamasis neįvardytais su šiuo klausimu susipažinusiais pareigūnais, pranešė, kad per pirmuosius devynis 2023 m. mėnesius Rusija importavo 450 mln. Eur vertės ES šalių kilmės uždraustų prekių, iš kurių ketvirtadalis buvo importuota tiesiogiai iš Europos.  

O dabar naują tyrimą tuo pačiu klausimu skelbia nepriklausomas Rusijos naujienų portalas „Važnyje istoriji“, besispecializuojantis tiriamosios žurnalistikos srityje (2020 m. leidinį pradėjo leisti Rusijos žurnalistai Romanas Aninas ir Olesia Šmagun. Jų redakcija įsikūrusi Latvijoje).

Tyrėjų duomenimis, 2023 m. gabenant prekes tranzitu per Rusijos teritoriją dingo 5 mlrd. USD vertės prekių, kurioms taikomos sankcijos. Kroviniai iš Europos Sąjungos (ES) buvo skirti Vidurinės Azijos ir Kaukazo šalims, tačiau galutinių pirkėjų taip ir nepasiekė. Esminė šio tyrimo išvada – netikro tranzito schema padeda Rusijai apeiti sankcijas.

„Kvazar“ istorija

2023 m. rugsėjo pradžioje į prie sienos su Rusija esančio Vaalimaa kaimelio Suomijoje automobilių kontrolės punktą atvyko sunkvežimis. Jo krovinys buvo Vokietijos bendrovės „Siemens“ pagamintos atsarginės dalys, kurių vertė siekė apie 35.000 USD. Suomijos muitininkai ramiai išleido prekes, o netrukus krovinys laukė muitinės procedūrų Rusijos Torfianovkoje. Ši siunta buvo skirta „Kvazar“ – pagrindinei Rusijos mikroelektronikos tiekėjai, kuriai nuo praėjusių metų gegužės taikomos JAV sankcijos, rašo „Važnyje istoriji“.

Anot leidinio, iš viso 2023 m. „Kvazar“ tiesiogiai iš ES importavo prekių už maždaug 10 mln. USD, visos jos į Rusiją pateko per Suomijos muitinę. Ne visas prekes buvo uždrausta importuoti, tačiau didžioji jų dalis – apie 5,8 mln. USD vertės – importuotos po to, kai bendrovei buvo įvestos sankcijos.

„Važnyje istoriji“ kelia klausimą, kodėl Suomija leido į Rusiją importuoti sankcionuotas prekes. Suomijos muitinės pareigūnai į žurnalistų klausimą neatsakė. Tačiau, kaip parodė tyrimas, jie paprasčiausiai galėjo nežinoti, kam minėtos prekės buvo skirtos. Tokia situacija susiklosto dėl vadinamosios netikro tranzito schemos, kuria naudodamasi Rusija iš Europos galėjo importuoti prekių už milijardus dolerių, reziumuoja tyrėjai.

Netikras tranzitas

Sankcijos draudžia į Rusiją eksportuoti dešimtis tūkstančių labai konkrečiai aprašytų prekių. Tačiau tik nedidelę jų dalį – daugiausia dvejopos paskirties prekes – taip pat draudžiama gabenti ir tranzitu per Rusiją. 

Tokiu atveju, kaip parodė tyrimas, jos importuojamos per trečiąsias šalis. Pavyzdžiui, tas pats „Kvazar“ gauna amerikiečių „Texas Instruments“, „Analog Devices“ ir „Qorvo“ mikroschemų iš Honkongo ir žemyninės Kinijos. Praėjusį rudenį Šeremetjevo oro uoste kelis kartus per savaitę nusileisdavo lėktuvai su mikroschemomis, skirtomis „Kvazar“.

Be to, lieka galimybių jas importuoti ir tiesiai iš Europos. Su „Važnyje istoriji“ bendravęs įmonės, importuojančios į Rusiją sankcionuotas prekes, darbuotojas, paaiškino, kaip veikia schema. Vidurinės Azijos, Kaukazo ar Kinijos bendrovė užsako prekių iš ES ir organizuoja sausumos tranzitą per Rusiją. Tada krovinys siunčiamas prie rytinės ES sienos. 

Remiantis muitinės duomenimis, kuriuos peržiūrėjo tyrėjai, daugelis sankcionuotų prekių į Rusiją patenka per Baltarusiją, tačiau dažnai importuojamos ir iš Latvijos, Estijos arba, kaip „Kvazar“ atveju, per Suomiją. Prekės kerta ES sieną su tranzito deklaracija – esą jos skirtos ne Rusijos, o, pavyzdžiui, Kazachstano ar Kinijos įmonei. 

Tačiau netrukus prekės perregistruojamos importui į Rusiją. Kai krovinys kerta, pavyzdžiui, Lenkijos sieną, vežėjas paprasčiausiai perbraukia rašikliu stulpelį „pristatymo vieta“ ir vietoje, tarkime, „Kazachstanas, Almata“ užrašo „Rusija, Maskva“, ir šį dokumentų rinkinį pateikia Baltarusijos pasieniečiams, pasakoja Aleksejus.

Tarp dokumentų paprastai pateikiamas ir užsakovo įmonės raštas, kuriame nurodoma, kad ji keičia pristatymo vietą pagal 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją, reglamentuojančią šią procedūrą, o įmonė gavėja tampa siuntėja.

Rusijos muitinės duomenų bazėje dažnai galima pastebėti, kad krovinio siuntėjas nurodomas kaip įmonė, registruota šalyje, kurioje galimas sausumos tranzitas per Rusiją, pavyzdžiui, Kinijoje, Kazachstane arba Azerbaidžane. Tačiau muitinės įstaiga, per kurią krovinys įvežtas į šalį (tai nurodoma atskirame muitinės deklaracijos stulpelyje), bus Rusijos arba Baltarusijos pasienyje su Europos Sąjunga. „Važnyje istoriji“ surado daug tokių importo deklaracijų su sankcionuotomis prekėmis. 

Daugelis muitinės duomenų bazėje esančių deklaracijų, kurias peržiūrėjo tyrėjai, buvo užpildytos ne iki galo: kai kuriose nebuvo nurodytas pasienio kontrolės punktas, kitose trūko informacijos apie siunčiančias įmones. Dėl šios priežasties neįmanoma tiksliai pasakyti, kiek į Rusiją importuota sankcionuotų prekių, pasitelkiant šią schemą.

Pigiau nei per trečiąsias šalis

Vis dėlto, remdamiesi atvira tarptautinės prekybos statistika, žurnalistai palygino, kiek ES šalys išsiuntė sankcionuotų prekių į Kaukazą ir Vidurinę Aziją ir kiek iš jų galiausiai pasiekė galutinę paskirties vietą.

2023 m. iš ES į Kazachstaną, Kirgiziją, Uzbekistaną, Tadžikistaną, Turkmėniją, Mongoliją, Armėniją, Azerbaidžaną ir Sakartvelą sankcionuotų prekių buvo išsiųsta už daugiau kaip 14 mlrd. USD. Tarp sankcionuotų prekių atsiduria įvairių dvejopos paskirties gaminių, mikroschemų ir gamybos priemonių.

Kartu, remiantis šių šalių, Rusijos kaimynių, importo duomenimis, jas pasiekė prekių už kiek mažiau nei 9 mlrd. USD. Tai gali reikšti, kad 5 mlrd. USD vertės krovinys kažkur pakeliui dingo.

„Važnyje istoriji“ atkreipia dėmesį, kad konkrečių kategorijų prekių importas į nurodytas Kaukazo ir Azijos šalis iš ES šalių 2021 m. buvo kelis kartus mažesnis, kaip, beje, ir trūkstamų prekių kiekis.

ES eksportavo prekių už beveik 6 mlrd. USD, o šalys gavėjos pranešė apie importą už kiek daugiau nei 3,5 mlrd. USD. Jau 2022 m. eksportas iš ES išaugo beveik dvigubai – iki 10,5 mlrd. USD, o pakeliui dingo prekių už daugiau nei 6 mlrd. USD.

Pasak kalbinto šaltinio Aleksejaus, toks netikras importas yra daug pigesnis nei importas per trečiąsias šalis. Pasak jo, vidutiniškai 20 t sunkvežimio siuntimas iš Lenkijos į Rusiją kainuoja 5.500 USD. Tokios pat apimties prekių gabenimas per Turkiją kainuotų apie 11.000 USD. O štai prieš karą ir sankcijų įvedimą krovinių gabenimas sunkvežimiais iš Europos kainavo tik 2.500 USD, skaičiuoja jis.

Beje, „Kvazar“ yra tik viena iš dešimčių Rusijos bendrovių, kurios ir toliau importuoja sankcionuojamas prekes tiesiai iš ES, rodo „Važnyje istoriji“ tyrimas. Dar viena įmonė, aktyviai naudojanti tranzitą iš Europos, yra „GTS Group“. Jos klientai yra Rusijos metalurgijos pramonės milžinai. 2023 m. bendrovė tiesiogiai iš ES į Rusiją importavo prekių, įskaitant tokių, kurioms taikomos sankcijos, už beveik 33 mln. USD. Prekės įvežtos tiek tiesiogiai iš Latvijos, tiek per Baltarusiją iš Lenkijos ir Latvijos. 2024 m. vasarį grupei „GTS Group“ buvo pritaikytos sankcijos.

Europos Sąjungai netikras tranzitas nėra jokia naujiena. Tačiau užtikrinti kontrolę sunku, nes reikia žmonių pristatymo šalyje, kurie patikrintų, ar krovinys iš tikrųjų atvyko ten, kur buvo deklaruota dokumentuose, sako ekspertai.