„Iliustruotoji istorija“: Azijos Marco Polo namo grįžo tuščiomis

Rabanas bar Sauma daugiau nei per 60 metų buvo daug matęs ir girdėjęs, bet kai 1287 m. Mongolų imperijos pasiuntinys atsidūrė priešais Šv. Petro baziliką Romoje, jam užgniaužė kvapą. Saumą sužavėjo ne tik nuostabi, žodžiais neapsakomo grožio bažnyčia su dangų remiančiais kupolais ir šimtu kolonų, bet ir keistas popiežiaus elgesys per naujo imperatoriaus karūnavimo iškilmes.

„Kalbama, kad pasimeldęs popiežius kojomis paima karūną ir uždeda ją imperatoriui ant galvos. Teigiama, kad popiežius taip daro norėdamas parodyti, kad dvasininkai yra viršesni už karalių“, – rašo Rabanas bar Sauma kelionių užrašuose.

Istorija apie popiežiaus akrobatinius sugebėjimus tikriausiai yra klaidingas karūnavimo ritualo atpasakojimas. Iš tiesų naujasis imperatorius bučiuoja popiežiui kojas ir taip rodo nuolankumą. Toks komiškas ir klaidingas atpasakojimas būdingas Saumai. Išsiųstas į pusantrų metų trunkančią diplomatinę misiją jis savo aprašymuose nepateikia detalių. Marco Polo smulkiai aprašė viską, ką matė keliaudamas iš Vakarų į Rytus, o Sauma, keliaudamas priešinga kryptimi, beveik nepasakojo apie aplankytas šalis bei miestus ir sutiktus valdovus. Jis buvo netekęs galvos dėl svarbiausių religinių vietų ir įvykių – tai lėmė jo misijos nesėkmę.

Karas sužlugdė piligriminę kelionę

Sauma buvo abejingas pasaulietiniams dalykams, užtat labai domėjosi religiniais objektais, mat išpažino krikščionių eretikų nestorijonų tikėjimą. XIII a. nestorijonai buvo didžiausia krikščionių bendruomenė į rytus nuo Bizantijos.

Rabanas bar Sauma gimė apie 1220 m. Kinijoje etninių tiurkų uigurų šeimoje. Jis, kaip tėvai, tapo nestorijonu. Nedaug žinoma apie jo jaunystę. 1275 m. Sauma išvyko į piligriminę kelionę į Jeruzalę, tačiau pasiekė tik Bagdadą – karas sužlugdė svajonę aplankyti Šventąjį miestą. Kai praėjo 12 metų, Bagdadą valdantis mongolų ilchanas Argunas nusprendė siųsti pasiuntinį į Europą su svarbia misija ir iš pradžių pasitarė su Bagdado nestorijonų patriarchu. Nežinia kodėl patriarchas pasiūlė labai religingą draugą Rabaną bar Saumą, nors šis visai neturėjo diplomatinės patirties. Ilchanas paklausė patarimo ir išsiuntė Saumą į Europą sudaryti karinės sąjungos su vienu ar keliais krikščionių monarchais.

Misija Argunui buvo labai svarbi, nes jis svajojo išplėsti savo valdomos Chulaguidų valstybės dalį. Ilchanas ketino plėstis į vakarus ir užkariauti musulmonų valdomą Siriją. Tačiau norint laimėti varginamą karą, ilchano valstybei reikėjo galingos karinės jėgos, o jo kariuomenė buvo nusilpusi po keletą metų trukusių konfliktų su kitais mongolų valdovais.

Žinodamas apie XII a. krikščionių kryžiaus žygius į Šventąją žemę, Argunas nusprendė, kad europiečiai būtų puikūs sąjungininkai, o kaip atlygį už priešo apsiaustį iš vienos pusės, prie Damasko, gautų Jeruzalę. Ilchano kareiviai suptų priešą iš kitos pusės.

Sauma savo susitikimą su Argunu aprašo taip: „Argunas nuoširdžiai myli krikščionis, jis nusprendė žengti į Palestiną ir Siriją, pavergti ir užimti šias šalis. Tačiau, kaip jis sakė, jeigu Vakarų karaliai – krikščionys jam nepadės, jo troškimas nebus įgyvendintas.“

Sauma pametė galvą dėl relikvijų

Iš Bagdado Sauma jojo arkliu arba vienakupriu kupranugariu – tikriausiai iš pradžių karavanų keliu pro Mosulo ir Dijarbakyro miestus į Samsuną, esantį prie Juodosios jūros. Žinome, kad iš Samsuno Sauma plaukė laivu į Konstantinopolį.

Sauma manė esantis dvasinis vadovas, kelionių užrašuose jis pasakoja apie daugiau kaip 300 keleivių, kuriuos „kasdien guodė tikėjimo žodžiais“.

Atplaukusį į Konstantinopolį Saumą ir didelę jo palydą iškilmingai pasitiko Bizantijos imperatorius Andronikas II Paleologas. Sauma buvo išsekęs po kelionės, bet atgavo jėgas vien nuo minties, kad yra vienoje iš krikščionybės citadelių. Imperatorius rūpestingai pasiteiravo apie vienuolio savijautą po ilgos kelionės jūra. Šis entuziastingai atsakė: „Pamačius krikščionių karalių, nuovargis išnyko, išsekimas apleido, idant aš labai nekantravau išvysti jūsų imperiją.“

Androniką šiek tiek nustebino svečio skubėjimas, bet jis greitai pasišaukė kelis didikus ir paprašė aprodyti nekantraujančiam vienuoliui savo imperiją. Ar Sauma spėjo paklausti, ar imperatorius norėtų dalyvauti kitame kryžiaus žygyje, nežinoma. Tačiau savo kelionių ataskaitoje jis nurodo, kad didikai jam aprodė „viską, kas ten buvo“. Nuostabus Šv. Sofijos soboras, pagrindinė ir svarbiausia imperijos bažnyčia su „360 marmurinių kolonų“ sujaudino Saumą.

„Dėl kupolo virš altoriaus – neįmanoma jo tinkamai apibūdinti tam, kas jo nematė. Neįmanoma apsakyti jo didybės ir erdvumo“, – padarė išvadą Sauma.

Vienuolį taip pat sužavėjo tokios retenybės kaip „akmeninis indas, kuriame mūsų Viešpats vandenį pavertė vynu“, „Jono Krikštytojo ranka“, „Lozoriaus ir Marijos Magdalietės palaikų liekanos“. Nepaprastą susižavėjimą kelia „akmuo, uždėtas ant mūsų Viešpaties kapo po to, kai Juozapas nuėmė Jį nuo kryžiaus. Marija liejo ašaras ant to akmens. Ten, kur biro jos ašaros, šlapia iki pat šių dienų. Kad ir kiek akmenį valytum, jis ir vėl sušlampa“, – F Sauma.

Dar vienas išskirtinis bažnyčios objektas – „akmuo, ant kurio sėdėjo Petras, kai pragydo gaidys“ – nuoroda į Biblijos pasakojimą, kai Petras išsižadėjo Jėzaus Kristaus. Sauma ataskaitoje rašo, kad Petras išdavė Jėzų. Jėzus buvo numatęs, kad tai įvyks „prieš pragystant gaidžiui“. XIII a. nedaug kas kritiškai vertino Bažnyčios teiginius apie šventus daiktus, tačiau ir to laikotarpio požiūriu šios relikvijos egzistavimas mažai tikėtinas. Akivaizdu, kad Sauma suvokė istoriją pažodžiui. „Tegyvuoja karalius amžinai. Dėkoju mūsų Viešpačiui, kad esu vertas regėti šiuos daiktus!“ – sušuko jis prieš išplaukdamas į Romą, tikriausiai net neaptaręs galimos sąjungos klausimo su imperatoriumi Androniku.

Slibinas ugnikalnio viduje

Kelionė Viduržemio jūra buvo gerokai dramatiškesnė, negu Sauma tikėjosi. 1287 m. birželio 18 dieną plaukdamas pro Sicilijos salą jis pamatė „uolą, iš kurios visą dieną veržiasi dūmai, o naktį pasirodė ugnis. Niekas negali būti šalia jos dėl sieros kvapo. Žmonės kalba, kad ten gyvena didelis slibinas“.

Ta „uola“ – tai Etnos ugnikalnis. XIII a. Europoje buvo aiškinama, kad ugnikalnis yra įėjimas į pragarą, nuo jo sklinda bjaurus sieros dvokas, iš jo verčiasi dūmų kamuoliai.

Po du mėnesius trukusios kelionės Sauma atvyko į Neapolį. Čia jis aplankė vietos karalių, kurį vadino Iridu Šardalu, mintyje tikriausiai turėdamas Neapolio karalių Karolį II. Valdovas apgyvendino Saumą kartu su palyda name prie jūros. 1287 m. birželio 24 dieną nuo namo stogo Sauma stebėjo Sorento įlankoje vykstantį jūrų mūšį. Pirmą kartą vienuolis susidomėjo ne tik bažnyčiomis ir šventaisiais.

Karaliaus Karolio laivyną visiškai sutriuškino Aragono ir Sicilijos karaliaus Jokūbo II Teisingojo laivai. „Žuvo 12 tūkstančių vyrų, nuskendo visi laivai, – pasakoja Sauma. – Be to, mane stebino frankų kariavimo būdas – jie puolė tik mūšio dalyvius“, – rašo vienuolis apie karo praktiką, kuri tikriausiai smarkiai skyrėsi nuo jam žinomų kariavimo būdų.

Sauma pavėlavo – popiežius mirė

Iš Neapolio Sauma jojo į Romą. Pakeliui jį stebino, kad „nėra neapstatyto žemės lopinėlio“, o tai neįprasta žmogui, klajojusiam po bekraštes negyvenamas Azijos stepes.

Pakeliui Sauma gavo žinią, kad popiežius Honorijus IV mirė. Sauma vis tiek toliau keliavo į Romą. Kai atvyko, kardinolai pranešė, kad sąjungos sudarymo klausimą teks atidėti, kol bus išrinktas naujas popiežius. Gavęs tokį atsakymą, Sauma ne iš karto išvyko pas Prancūzijos ir Anglijos valdovus. Pagaliau jis atsidūrė viename švenčiausių krikščionių miestų ir gali tiek daug pamatyti.

Kelias savaites Sauma atsidėjo piligrimystei – lankė vieną bažnyčią po kitos. Jam ne tik buvo paaiškinta, kaip popiežius „kojomis karūnuoja imperatorius“, bet ir parodytas apaštalo Pauliaus kapas. Šventajam buvo nukirsta galva, kai romėnai persekiojo krikščionis.

„Kalbama, kad jo nukirsta galva tris kartus pašoko į orą ir kas kartą sušuko „Kristus, Kristus!“ – pasakoja Sauma.

Tačiau vienuolis nesivargino aprašyti kitų didingų Romos objektų. Kelionių ataskaitoje apie keletą pastatų Sauma nurodė: „Jų neįmanoma apsakyti žodžiais, šių pastatų istorija labai ilga, papasakoti apie kiekvieną truktų ilgai, todėl juos praleisime.“

Apsvaigęs nuo įspūdžių šventajame mieste, vienuolis išvyko į Paryžių pasikalbėti su karaliumi Pilypu IV Gražiuoju. Sauma pagaliau suprato savo diplomatinės kelionės tikslą.

„Jeigu mongolai – nors jie nėra krikščionys – iš tikrųjų kovoja su arabais, kad užimtų Jeruzalę, vadinasi, ir mums reikia kautis“, – nuoširdžiai atsakė karalius. Tačiau Sauma nesudarė konkrečių sutarčių, nes, priešingai nei Marco Polo, sąžiningai atlikęs Kiniją valdančio mongolų didžiojo chano diplomatines užduotis, religingąjį Saumą labiau domino šventyklos ir relikvijos, o ne politika.

Paryžiuje jis praleido mėnesį ir kelias dienas. Didžiausią įspūdį jam padarė teologijos mokslai. „13 tūkstančių studentų ne tik studijuoja Šventojo Rašto komentarus ir aiškinimus, bet mokosi ir pasaulietinių dalykų: išminties, t. y. filosofijos, retorikos, medicinos, geometrijos, aritmetikos, mokslų apie augalus ir žvaigždes, jie nuolat rašo rašto darbus. Visų šių studentų pragyvenimu rūpinasi karalius“, – pasakoja Sauma.

Iš Paryžiaus Sauma išvyko į Anglijos karaliaus Eduardo I valdomą Bordo. Čia jis susitiko su karaliumi, tačiau ir šį kartą diplomatinės derybos vyko gana paviršutiniškai.

Eduardas jau įrodė pasiryžimą kovoti už krikščionybę: prieš 20 metų jis buvo Tunise ir kardu stengėsi atversti sultoną į krikščionybę. Kryžiaus žygis nepavyko, nes kariuomenę retino maras. Kai Sauma prabilo apie planus atnaujinti kryžiaus žygius, pamatė, kaip Eduardas susijaudino.

„Kryžiaus ženklu yra paženklinti mūsų, šių miestų karalių, kūnai. Mūsų mintyse šis klausimas yra vienintelis. Mums palengvėja išgirdus, kad karalius Argunas mąsto taip pat, kaip mes“, – anot Saumos, sakė karalius Eduardas. Tokio pažado nestorijonų vienuoliui pakako. Be to, sutarimą įtvirtino abiejų priimta Komunija.

Nori parsigabenti relikvijų namo

Sauma praleido žiemą netoli Genujos, vieno turtingiausių ir labiausiai klestinčių Europos kultūros centrų. Marco Polo aprašo menkiausias lankomų miestų smulkmenas, pavyzdžiui, iš kokių medžiagų statyti namai, kelio dangos tipus, kaip tiekiamas vanduo, kiek yra pirčių. O Sauma nė žodeliu neužsimena apie Genujos didybę. Vienuolis tik nurodo, kad Genujos klimatas idealus: „Žiemos ne per šaltos, vasaros ne per karštos. Primena rojaus sodą.“

Paskui Sauma išvyko į Romą. Velykas praleido kartu su naujai išrinktu popiežiumi Mikalojumi IV. Saumos susitikimas su Katalikų bažnyčios vadovu buvo kelionės kulminacija. „Dėkoju gerajam Dievui, kad laikė mane vertu pamatyti jūsų veidą“, – nuolankiai pasveikino jis popiežių.

Verbų sekmadienį jis dalyvavo popiežiaus susitikime su „nesuskaičiuojama daugybe – tūkstančiais ir šimtais tūkstančių – žmonių. Jie renkasi priešais popiežiaus sostą, nešasi alyvmedžių šakelių, kurias jis laimina... Popiežius vilki purpuriniais drabužiais, siuvinėtais aukso siūlais, brangakmeniais ir perlais iki pat avalynės... Jo kalba kitokia, bet papročiai tokie patys“, – aprašė Sauma katalikų ir nestorijonų laikomas mišias.

Sauma išpažino savo nuodėmes ir priėmė Švenčiausiąjį Sakramentą „kūkčiodamas, su ašaromis akyse dėkodamas Dievui už jam suteiktas malones“.

Didįjį ketvirtadienį popiežius pasakė kalbą, tačiau dėl susirinkusios didžiulės minios „neįmanoma išgirsti jokio žodžio, išskyrus „amen“. Tačiau kai buvo tariamas „amen“, žemė drebėjo nuo griausmo“.

Prieš išvykdamas Sauma paprašė padovanoti keletą relikvijų, kad galėtų jas parsivežti namo. Prašymas buvo neįprastas, tad popiežius jį iš pradžių atmetė.

„Jeigu turėtume paprotį dovanoti relikvijas atvykstantiesiems, seniai būtume jas išdaliję, nors ir turėtume jų daugybę“, – atsakė popiežius. Vis dėlto jis padarė išimtį svečiui iš tolimųjų žemių ir įteikė jam „mūsų Viešpaties Kristaus drabužio gabaliuką, Švenčiausiosios Mergelės Marijos skaros skiautelę ir kelias šventųjų palaikų dalis“. Dėl gautų dovanų ir dviprasmiškų Europos pažadų remti mongolus Sauma savo misiją laikė sėkminga. Grįžusį į Bagdadą Argunas jį apdovanojo – pastatė nestorijonų bažnyčią, bet tuo viskas ir baigėsi.

Iš tikrųjų nė vienas Europos valdovas neketino leistis į daug kainuojantį žygį į Šventąją žemę. Karalius Eduardas I stengėsi užkariauti škotus ir velsiečius, Pilypas IV Gražusis – įtvirtinti savo galią, popiežius neturėjo laiko kryžiaus žygiui. Argunas, užuot puolęs Jeruzalę, rūpinosi, kad kitos mongolų kariuomenės nepultų Persijos.

Marco Polo aprašyta Rytų didybė paskatino Europos prekybininkus vykti į Rytus, jis užėmė svarbią vietą istorijos knygose. Rabano bar Saumos diplomatinė misija nedavė apčiuopiamų vaisių, ir jis tyliai nukeliavo į užmarštį.

„Iliustruotoji istorija“, 2015 m. Nr. 1