Lukas investuoja: esu priverstas ryti obligacijas dideliais kąsniais

Tik spėjau pasidžiaugti, kad besibaigiančių dviženklių palūkanų aplinkoje susiradau obligaciją. Beje, patvirtinta, tikrai gavau vieną „Žalvario“ obligaciją, dėl kurios buvau pateikęs paraišką per viešą siūlymą.

Taigi, tik spėjau pasidžiaugti susirasta obligacija su beveik dviženklėmis palūkanomis, ir netrukus jų pabiro dar daugiau. Pamačiau ir riebiai nusikeikiau. Turbūt panašiai, kaip nusikeikia „Teslos“ elektromobilių pirkėjai, po kurių įsigijimo gamintojas kitą dieną nurėžia produkcijos kainas, o naudotų mašinų kainos antrinėje rinkoje išsyk smunka.

Kodėl nusikeikiau?  Jokiu būdu nemanau, kad „Žalvario“ obligacijos buvo mano prastas pasirinkimas. Tiesiog to, ką paskui pamačiau, irgi užsimaniau. Bet bėda ta, kad obligacijoms išleidžiu daug pinigų. Ko gero – per daug.

Pavyzdžiui, mano antros pakopos pensijų fonde akcijų turto klasė sudaro 93%, o likusius 7% – kitos investicijos, daugiausiai, žinoma, obligacijos.

Tiesa, savo antros pakopos pensijų fondo obligacijų dalies, kuri susideda iš itin saugių fiksuoto pajamingumo priemonių, negaliu lyginti su mano turimomis obligacijomis, kurios savo rizikos-grąžos balansu jau yra arčiau akcijų turto klasės. Taigi, galbūt rizikingesnių obligacijų galiu turėti ir daugiau.

Bet ar 25% portfelio obligacijose nėra per daug? Ar 25% portfelio obligacijose, kurios dargi yra ir vietinės, nėra stipriai per daug?

Jau ne vieneri metai bandau vis labiau diversifikuoti portfelį nuo Baltijos regiono. Beje, užsieninės investicijos, ypač JAV didžiųjų technologijų akcijos, ištempė didžiąją dalį ankstesnių metų grąžos, kai baltiška akcijų rinka buksavo.

Tačiau susižavėjimas regiono verslų obligacijomis, siūlančiomis palūkanas, kurių aš, kaip mažmeninis investuotojas, kitur negaučiau, lemia, kad beveik 42% mano portfelio sudaro būtent Baltijos šalys. Beje, baltiškos obligacijos jau viršija mano baltiškų akcijų portfelį.

Taip, žinau, už tokią (ne)diversifikaciją profesionalūs investicijų valdytojai nepagirtų, bet, ei, čia yra toks „pasidaryk pats projektas“, kuriame vertingiausius patarimus suteikia nuosavu kailiu išgyventos pamokos.

Kaip čia taip nutiko, kad tokią didelę portfelio dalį sumerkiau į obligacijas, arba tiksliau, vien tik į baltiškas obligacijas?

Mano portfelyje obligacijų dalis būtų kur kas mažesnė, o pats portfelis labiau diversifikuotas, jeigu ne vienas faktas. Daugumoje siūlymų obligacijos išleidžiamos su 1.000 Eur nominalu. Taigi man belieka arba obligacijų nesirinkti iš viso, arba merkti iš karto 1.000 Eur. Labai retai pasitaiko proga, kai bendrovės siūlo obligacijas su 100 Eur nominalia verte. Šiuo atžvilgiu šaunuoliai kauniečiai NT sektoriaus žaidėjai „Agathum“. Jų sprendimas pasiūlyti 100 Eur nominalo obligacijas turėjo didelės įtakos man apsisprendžiant sudalyvauti jų obligacijų viešame siūlyme. Tąkart įsigijau vertybinių popierių už 600 Eur.

Drąsiausi ir pažangiausi verslai jau įsuko vietos kapitalo rinką skolindamiesi obligacijomis ir suteikdami progą investuoti, įskaitant ir mažmeninius lukučius. Pastarųjų galėtų prisijungti ir dar daugiau, jeigu dažniau būtų siūlomos 100 Eur nominalios vertės obligacijos. Suprantu, kad gal platintojams ir emitentams nesinori knistis su daugybe smulkių paraiškų. Bet juk jie patys kalba, kad dabar mažmeninis investuotojas yra labai svarbus ir leidžia verslams skolintis. Na tai demokratizuokite savo obligacijų siūlymus, gerbiami emitentai ir platintojai, jeigu jau tas mažmeninis investuotojas jums toks svarbus.

Dabar ir vėl išlindo kai kas mane labai dominančio iš obligacijų, tačiau nominalai yra tūkstantiniai.

Ką darysiu, kai jau tiek daug pinigų sukišta į obligacijas? Pasinagrinėjęs parametrus, tikriausiai investuosiu, sukandęs dantis ir iš baimės drebančiais pirštais teikdamas 1.000 Eur dydžio paraiškas. Taip, rizikingų obligacijų turiu per daug, bet tai, ką dabar matau, manau, yra kartą per daugybę metų pasitaikančios progos, kuriomis naudosiuosi, kol jos yra.

O per didelės rizikingų obligacijų koncentracijos portfelyje problemą išspręs vienas paprastas dalykas – laikas. Didelė obligacijų koncentracija portfelyje sumažės pačiam portfeliui palaipsniui augant, mat kas mėnesį vis dar įnešinėju po 100 Eur.

Be to,  jau po pusmečio turi būti išpirktos mano turimos „REFI Energy“ obligacijos. Kitą rudenį – „Civinity“ obligacijos. Lygiai po metų sukanka mano turimų „Modus grupės“ obligacijų išpirkimas. Taigi, nebe už kalnų, kai obligacijų portfelyje ims mažėti natūraliai.

Beveik neabejoju, kad jei šie emitentai refinansuosis obligacijas, naujai siūlomos palūkanos jau bus gerokai mažesnės už mano norimą grąžos lygį. Laikai, kai kokybiškas emitentas siūlo dviženkles palūkanas – jau praeityje. Tokias bus galima gauti tik renkantis kur kas rizikingesnes bendroves, o su jomis ateis ir didesni pavojai.

Na, štai, šiuos dalykus apsvarstęs, dar atradau vietos obligacijoms portfelyje. Belieka tik grynųjų sukrapštyti. Galbūt teks ir kokią akciją parduoti.

Taigi, ką nusižiūrėjau pirkti, nesakysiu kol kas, kol nesibaigę siūlymai, kad nebūtų insinuacijų dėl reklamos.

Beje, ne pirmą kartą teiraujatės, kur dingo po tekstais anksčiau rodoma investicinio portfelio sudėtis. Po tekstu yra eilutė „Luko investicinis portfelis“, o eilutės dešinėje rodiklytė, kurią paspaudus, išsiskleidžia portfelio sąrašas.