Po premjeros. Būti kaip Ronja, būti kaip Magdė

Nepaisant estetinių skirtumų, abi Vilniaus teatrų premjeros vaikams, keldamos vertybinį pasirinkimo klausimą, skatina diskusiją

Scena iš spektaklio „Mergaitė su šautuvu“. „Lėlės“ teatro nuotr.

Kad didieji valstybiniai teatrai sezoną pradėtų premjeromis vaikams – greičiau išimtis nei taisyklė. Ir apmaudu, kad nelygiomis sąlygomis su nevyriausybinėmis scenos meno organizacijomis konkuruojantys valstybiniai teatrai (išskyrus Vilniuje ir Kaune veikiančius lėlių teatrus) yra apleidę jaunąją auditoriją.

Visa laimė, kad šią misiją nuosekliai vykdo ne taip mažai nepriklausomų teatrų ir menininkų, teatro jaunajai auditorijai sklaida rūpinasi Teatrų vaikams ir jaunimui asociacija ASITEŽAS, o „Menų spaustuvės“ jau 15 metų kiekvieną sausį rengiamas festivalis KITOKS užtikrina, kad Lietuvą pasiektų pažangiausios užsienio teatro vaikams tendencijos.

Lietuvos nacionalinio, taigi – pagrindinio šalies dramos teatro scenose šiuo metu vaidinami viso labo du spektakliai vaikams: beveik prieš dešimtmetį Pauliaus Tamolės pastatyta „Raudonkepurė“ pagal šiuolaikinio prancūzų dramaturgo Joelio Pommerat pjesę ir 2023 m. Augusto Gornatkevičiaus sukurtas spektaklis „Sibiro haiku“ pagal Jurgos Vilės ir Linos Itagaki komiksų knygą. Be to, neseniai į savo repertuarą Nacionalinis dramos teatras įtraukė teatro „No Shoes“ spektaklį jaunimui „Avinai“. Todėl natūralu, kad naujoji LNDT premjera – Eglės Švedkauskaitės spektaklis pagal Astridos Lindgren apysaką „Ronja plėšiko duktė“ – kurstė ypatingus lūkesčius.