Kino klasika: kaip nenustoti jaudintis dėl Daktaro Streindžlavo meilės atominei bombai

Filmas patenka į kone visus geriausiųjų sąrašus, o vienas įtakingiausių JAV kino kritikų Egeris Ebertas teigė, kad „Daktaras Strendžlavas“ yra bene geriausia amžiaus politinė satyra. Beje, nepraradusi aktualumo ir šiandien.

Pasak kino kritikės Izoldos Keidošiūtės, svarbiausias S. Kubricko nuopelnas – siaurų Holivudo žanrų konvencijų praturtinimas ir išlaisvinimas. Jo kurtų filmų žanrai buvo labai įvairūs: nuo istorinio antikinio epo („Spartakas“, 1960), melodramos („Lolita“, 1962) iki politinės satyros („Daktaras Streindžlavas“, 1964), mokslinės fantastikos („2001 m. kosminė odisėja“, 1968), siaubo trilerio („Švytėjimas“, 1980) ir kitų. Prie kiekvieno filmo jis dirbo metų metus, nuolat juos tobulindamas ir garsėdamas kaip pamišėlis perfekcionistas.

Šaltojo karo produktas

„Daktaro Streindžlavo“ idėja radosi Šaltojo karo įkarštyje, 7-ojo dešimtmečio pradžioje, kai JAV tvyrojo visuotinė atominės apokalipsės baimė. Visi baiminosi, kad netrukus prasidės trečiasis pasaulinis karas – atominis konfliktas tarp JAV ir SSRS, lemsiantis žmonijos pražūtį. Įtampą dar labiau kurstė nuolatos įsiplieskiantys konfliktai – Korėjos karas, Karibų krizė. Abiejų valstybių vyriausybės kūrė vis naujas karines programas, puikavosi naujais ginklais, o žiniasklaida skatino paranojiškas nuotaikas.

nuotrauka::1

Tos nuotaikos persidavė ir S. Kubrickui, kuris taip stipriai susidomėjo Šaltojo karo problema, kad ėmė studijuoti šūsnis medžiagos apie branduolinius ginklus.

Galiausiai jam į rankas pateko buvusio aviacijos kapitono Peterio George’o romanas „Raudonasis nerimas“ (1958), išgirtas dėl profesionalumo. Kūrinys režisieriui paliko tokį įspūdį, kad jis iškart nusipirko teises į ekranizaciją. Tačiau „Raudonasis nerimas“ rimtu tonu kalbėjo apie atsitiktinai prasidėjusį atominį karą, o S. Kubrickas, apsvarstęs visą situacijos absurdiškumą, filmui pasirinko juodosios komedijos žanrą.

Juodoji komedija

Taikliai perteikti visuomenės paranojas ir baimes S. Kubrickui padėjo vykusiai šaržuoti charakteriai. Pagrindinis vaidmuo, tiksliau – trys skirtingi vaidmenys, teko aktoriui Peteriui Sellersui, kuris filme sukūrė ne tik pagrindinį herojų daktarą Streindžlavą, bet ir Amerikos prezidentą bei kapitoną Lajonelį Mandreiką.

Aktoriui buvo numatytas ir ketvirtas vaidmuo, tačiau šio jis atsisakė teisindamasis neįvaldytu teksasietišku akcentu.

Tikroji priežastis buvo S. Kubricko perfekcionizmas, vertęs aktorius kartoti scenas dešimtis kartų. P. Sellerso vaidmenys reikalavo nuolat improvizuoti, todėl aktoriui pakakdavo energijos tik 2–3 dubliams. Šią problemą S. Kubrickas išsprendė filmuodamas P. Sellersą vienu metu dviem kamerom.

nuotrauka::2

Filmo kūrėjai itin didelį dėmesį skyrė filmo veiksmo erdvėms bei interjerams. Pentagonui atsisakius bendradarbiauti, iš nuotraukų itin tikroviškai buvo atkurta atominė raketa. BBC net ėmė įtarti, kad buvo pasitelkti šnipai, ir filmo kūrėjams dėl to teko aiškintis specialiosioms tarnyboms.

Ir ne vieną kartą: filmo operatoriai, atskridę į Islandiją filmuoti atšiaurių peizažų, neva sovietinės Arkties, netikėtai įskrido į slaptą karinę amerikiečių bazę. Jiems teko ilgai įrodinėti, kad Islandiją filmuoja S. Kubrickui, o ne sovietų žvalgybai.

Daugelį filmo kūrimo nesklandumų atpirko jo sėkmė – ne tik žiūrovų ir kino kritikų liaupsės, bet ir surinktos pajamos. Filmo biudžetas sudarė 1,8 mln. USD, pelnas – 9,4 mln. USD, o 1964 m. tai buvo milžiniška suma.

Premjerinis filmo vakaras buvo numatytas 1963-ųjų lapkričio 22 d. – Kenedžio nužudymo dieną, repertuariniai seansai – gruodį.

Tačiau po prezidento žūties buvo nuspręsta, kad žiūrovai filmui dar nebus pasirengę, ir seansai buvo perkelti į 1964-ųjų sausį.