„Scanorama“ tranzuoja per šiuolaikinį kiną: kur stabtelti?

„Scanoramą“ atidarė „Tranzitas“, ir šį festivalio gestą galima laikyti duokle vienam madingiausių šio sezono filmų. Tai beveik idealus festivalio pradžios filmas – jo režisierius Christianas Petzoldas yra labai mėgstamas kritikų, intelektualus ir politiškas autorius, derinantis autorinį ir žanrinį kiną. Jo filmuose patrauklu tai, ko siekia daugybė istorinius filmus kuriančių režisierių, bet pavyksta vienetams – juose išnyksta vieno ar kito pasakojimo pri(si)rišimas prie laiko, apie „tada“ kalbama kaip apie „dabar“, o istorijos dekoracijos aktualumui nėra kliūtis. „Tranzite“ jis apskritai atsisako imituoti konkretų istorinį laiką ir vokiečio pabėgėlio nuo nacių režimo pokarinė istorija rutuliojasi personažui už nugaros šmėžuojant šiuolaikinei Europai, grafičiais išmargintoms sienoms, išsikerojusioms autostradoms. Lyg pratęsdamas Wimo Wenderso ankstyvųjų filmų miestietišką ir kartu egzistencialistinį peizažą, atsiremdamas į vienatvės poeto Michelangelo Antonioni patirtį, gal net improvizuodamas prancūzų poetinio realizmo tema (Marselio miestas ir nelaimingos meilės tema kino istorijoje neatskiriami vienas nuo kito!), Ch. Petzoldas meistriškai pasakoja vienišumo, tapatybės ir biografijos praradimo, pagaliau – meilės istoriją. Prasidėjęs nuspėjama praeities istorijų suaktualinimo dėlione, filmas galų gale nuginkluoja vienatvės ir liūdesio drama.

Atsigręžimai į praeitį – brandos požymis, ir be Ch. Petzoldo, Pawelo Pawlikowskio, Sergejaus Loznicos filmų „Scanorama“ būtų skurdesnė. Štai Ch. Petzoldui istorija yra filmo personažas, o P. Pawlikowskiui – retro stiliaus „autorė“, fonas jausmingai, turtingo nostalgiško garso takelio lydimai meilės istorijai, išsidriekusiai per porą dešimtmečių, skersai išilgai per Šaltojo karo padalytą Europą. Ankstesnio P. Pawlikowskį išgarsinusio filmo „Ida“ receptas – nespalvotas stilingas kinas ir mažosios istorijos, atspindinčios didžiąją, – sėkmingas ir jo „Šaltajam karui“, apdovanotam Kanuose prizu už režisūrą.

Kafkiška tikrovėje

Pasirinkęs „Tranzitą“ ar „Šaltąjį karą“, festivalinio kino gerbėjas beveik nerizikuoja – tai vizualiai patrauklūs, preciziškai surežisuoti kino kūriniai. Garantuota sinefiliško malonumo teritorija.

Šito nepasakysi apie S. Loznicos filmą „Procesas“, sumontuotą iš archyvinės kronikos. Filmo pavadinimas yra vienintelė nuoroda į kafkišką meninės išmonės pasaulį – visa kita yra tikrovė, kafkišką vaizduotę pranokstantis teismo procesas, užfiksuotas kino juostoje 1930-aisiais. Dvi valandas stebime kaltinamojo nuosprendžio Pramonės partijos veikėjams skaitymą (skaito garsusis stalinmečio parodomųjų procesų teisėjas Višnevskis), kaltinamųjų profesorių, inžinierių prisipažinimus ar atgailas, valstybinio kaltintojo aistringą kalbą, mirčių ir įkalinimų nuosprendžius ir galų gale sužinome, kad nebuvo jokios Pramonės partijos, tik Stalino nurodymu sufabrikuota byla. Nebuvo nusikaltimų, bet spektaklis su kaltinamųjų atgailomis ir pažadais tarnauti darbininkų klasei – buvo. Jį suvaidinti kuo įtikinamiau stengiasi gyvi žmonės, sovietinė inteligentija. Tai šiurpus kinas, kuriame nėra jokio meno, nebent jam priskirtinas montažo motyvas – vis pasikartojančios agresyvios minios, reikalaujančios bausmės išdavikams, bangavimas. Šį, deja, aktualų filmą „Scanorama“ rodys tik du kartus ir tik Vilniuje.

Apie paprastus žmones

„Scanoramoje“ nemažai filmų, kurių nė rekomenduoti nereikia – tai ir Larso von Triero blogio studija „Namas, kurį pastatė Džekas“, ir dėl magiškojo realizmo ir tikrų įvykių dermės patrauklus Kanų festivalyje už geriausią scenarijų apdovanotas „Laimingasis Ladzaras“ (rež. Alice Rohrwacher).

Bet dažnai pasiūlymų „šalikelėse“ lieka apgaulingai paprasti, gyvenimą kaip didžiausią vertybę primenantys filmai. Toks yra „Krautuvų valsas“, šiųmetėje Berlinalėje apdovanotas Ekumeninio žiuri prizu. Lapkričio 13 d. jį pristatys režisierius Thomas Stuberis.

Ten, kur įprastai matome elementarią buitį, „Krautuvų valso“ režisierius įžiūri intriguojančią romantiką ir hipnotizuojantį realybės grožį. Tai meistrystė: stebint judėjimą prekybos centruose, išgirsti valsą, o klausant prekių krautuvo ūžesio – jūros bangų gaudesį.

Filmas pasakoja apie Kristijaną, įsidarbinusį prekybos centro gėrimų skyriaus kroviku ir pradėjusį naują gyvenimo etapą su naujais bendradarbiais, jausmais moteriai iš saldumynų skyriaus. Kamerinė ironiška istorija, kurios režisieriui sekasi per personažų likimus atskleisti ir giliai slepiamas socialinių traumų žaizdas, ir sutaikyti personažus su tikrove, kurią lydi liūdesys ir dramos. Tai retas filmas tarp šių metų „Scanoramos“ garsenybių, kurį bent su išlyga galima vadinti realistine istorija apie paprastus žmones.

Kinas „trolina“

Švediška pasaka „Riba“, pripažinta geriausiu Kanų festivalio programos „Ypatingas žvilgsnis“ filmu, linksniuojama kaip peržengianti ribas kino sensacija. Bet man atrodo, kad tai yra savaip rafinuotas socialinio kino, filmų apie „kitokius“ gerbėjų „trolinimas“. Iraniečių kilmės režisierius Ali Abbasi savaip interpretuoja švediškos literatūros ir kultūros mėgstamą motyvą – vienoje meninėje plotmėje harmoningai vaizduoti tikrovę ir mistiką (kaip „Karlsone, kuris gyvena ant stogo“). Pagal siaubo literatūros rašytojo Johno Ajvide Lindqvisto, pelniusio nobelistės Selmos Lagerlof apdovanojimą, apysakos motyvus sukurtos „Ribos“ herojė Tina dirba muitinėje. Pro jos unikalią uoslę neprasprūs joks nepilnametis su keliais litrais alkoholio, juo labiau – vaikų pornografijos platintojai. Ji užuodžia nuodėmes, kaltes, gėdą, kurią per muitinę gabena keleiviai. Prasidėjęs kaip numanoma socialinė drama apie nelabai laimingą moterį, filmas tęsiasi kaip sakmė apie trolius, nes iš į Švediją atvykusio Vorės moteris sužino, kad ji yra žmonėms primesta trolė. Trolių pasaulyje mažoka, bet žinoma nedidelė grupelė Suomijoje (tai reikšminga siužetui!). Žodžiu, nuo tos akimirkos, kai suprantame, kokia Tinos prigimtis, niekas neturėtų šokiruoti – nei trolių erotika, nei valgomi sliekai, nei subtilus, unikalus grimerių darbas, kai ką gal priversiantis pasijusti nepatogiai dėl tariamai nemalonios personažų išvaizdos. Bet ji tokia, jeigu personažams taikysime žmonių išvaizdos standartus, o Tina ir Vorė – troliai, jų grožio standartai kitokie. Tai mums ir sako Tinos dvasiniais prieštaravimais besigrožintis režisierius. Žodžiu, Tina turi išspręsti konfliktą tarp tikrosios savo tapatybės ir jai primestos žmogiškosios pusės.

Netikėti „Laiko tiltai“

Poetinės dokumentikos apibrėžimas nėra linksniuojamas Audriaus Stonio ir Kristine Briede filme „Laiko tiltai“. Jame apskritai mažai žodžių, bet tie, kurie skamba, yra kaip vaizdai – atrinkti taip kruopščiai, kaip tik įmanoma. Filmo herojai – garsiausi Latvijos, Estijos ir Lietuvos sovietmečio dokumentikos meistrai, jų filmų kadrai ir herojai, ekrane matomi filmuose ir dabar nufilmuoti (pagrindinio filmo operatoriaus šviesaus atminimo Audriaus Kemežio vaizdai pratęsia poetinės dokumentikos meistrų motyvus, atranda juos dabartyje).

Verta perspėti – šiame filme nėra pasakojimų apie menininko ir valdžios (cenzūros) santykius, apie tai, kaip sunkiai jie kūrė ir kovojo. Filmo koncepcijoje duoklės šiandieniam naratyvui apie praeitį – visa gniuždžiusią sovietinę sistemą – nėra net potekstėje.

„Pagrindinis mūsų objektas buvo žmogus, ir mes jį tyrėme visomis aplinkybėmis, kokiomis tik galėjome“, – sako Ivaras Seleckis, beje, ir dabar savo puikiais filmais darantis tą patį – tyrinėjantis žmonių gyvenimus.

Filmo autoriai sugrįžta į garsiausių kūrinių filmavimo vietas, kalba ar tyli su režisieriais apie esminius kūrybos tikslus. Netikėtai orus filmas apie menininkus, kurie turėjo „kameras ir laiko“ (Ivaras Seleckis) ir įvaizdino „kosminį žmogaus būties jausmą“ (Herzas Frankas).

Išsirinkti, ką žiūrėsite „Scanoramoje“, galite čia.