„Scanorama“ tranzuoja per šiuolaikinį kiną: kur stabtelti?

Publikuota: 2018-11-08
 

Spalio 8 d. prasidėjo didžiausias rudens kino renginys – Europos šalių kino forumas „Scanorama“, kurio programoje – ir madingiausi, ir nepatogiausi šių metų didžiuosiuose festivaliuose rodyti kino hitai.

„Scanoramą“ atidarė „Tranzitas“, ir šį festivalio gestą galima laikyti duokle vienam madingiausių šio sezono filmų. Tai beveik idealus festivalio pradžios filmas – jo režisierius Christianas Petzoldas yra labai mėgstamas kritikų, intelektualus ir politiškas autorius, derinantis autorinį ir žanrinį kiną. Jo filmuose patrauklu tai, ko siekia daugybė istorinius filmus kuriančių režisierių, bet pavyksta vienetams – juose išnyksta vieno ar kito pasakojimo pri(si)rišimas prie laiko, apie „tada“ kalbama kaip apie „dabar“, o istorijos dekoracijos aktualumui nėra kliūtis. „Tranzite“ jis apskritai atsisako imituoti konkretų istorinį laiką ir vokiečio pabėgėlio nuo nacių režimo pokarinė istorija rutuliojasi personažui už nugaros šmėžuojant šiuolaikinei Europai, grafičiais išmargintoms sienoms, išsikerojusioms autostradoms. Lyg pratęsdamas Wimo Wenderso ankstyvųjų filmų miestietišką ir kartu egzistencialistinį peizažą, atsiremdamas į vienatvės poeto Michelangelo Antonioni patirtį, gal net improvizuodamas prancūzų poetinio realizmo tema (Marselio miestas ir nelaimingos meilės tema kino istorijoje neatskiriami vienas nuo kito!), Ch. Petzoldas meistriškai pasakoja vienišumo, tapatybės ir biografijos praradimo, pagaliau – meilės istoriją. Prasidėjęs nuspėjama praeities istorijų suaktualinimo dėlione, filmas galų gale nuginkluoja vienatvės ir liūdesio drama.

Atsigręžimai į praeitį – brandos požymis, ir be Ch. Petzoldo, Pawelo Pawlikowskio, Sergejaus Loznicos filmų „Scanorama“ būtų skurdesnė. Štai Ch. Petzoldui istorija yra filmo personažas, o P. Pawlikowskiui – retro stiliaus „autorė“, fonas jausmingai, turtingo nostalgiško garso takelio lydimai meilės istorijai, išsidriekusiai per porą dešimtmečių, skersai išilgai per Šaltojo karo padalytą Europą. Ankstesnio P. Pawlikowskį išgarsinusio filmo „Ida“ receptas – nespalvotas stilingas kinas ir mažosios istorijos, atspindinčios didžiąją, – sėkmingas ir jo „Šaltajam karui“, apdovanotam Kanuose prizu už režisūrą.

Kafkiška tikrovėje

Pasirinkęs „Tranzitą“ ar „Šaltąjį karą“, festivalinio kino gerbėjas beveik nerizikuoja – tai vizualiai patrauklūs, preciziškai surežisuoti kino kūriniai. Garantuota sinefiliško malonumo teritorija.

Šito nepasakysi apie S. Loznicos filmą „Procesas“, sumontuotą iš archyvinės kronikos. Filmo pavadinimas yra vienintelė nuoroda į kafkišką meninės išmonės pasaulį – visa kita yra tikrovė, kafkišką vaizduotę pranokstantis teismo procesas, užfiksuotas kino juostoje 1930-aisiais. Dvi valandas stebime kaltinamojo nuosprendžio Pramonės partijos veikėjams skaitymą (skaito garsusis stalinmečio parodomųjų procesų teisėjas Višnevskis), kaltinamųjų profesorių, inžinierių prisipažinimus ar atgailas, valstybinio kaltintojo aistringą kalbą, mirčių ir įkalinimų nuosprendžius ir galų gale sužinome, kad nebuvo jokios Pramonės partijos, tik Stalino nurodymu sufabrikuota byla. Nebuvo nusikaltimų, bet spektaklis su kaltinamųjų atgailomis ir pažadais tarnauti darbininkų klasei – buvo. Jį suvaidinti kuo įtikinamiau stengiasi gyvi žmonės, sovietinė inteligentija. Tai šiurpus kinas, kuriame nėra jokio meno, nebent jam priskirtinas montažo motyvas – vis pasikartojančios agresyvios minios, reikalaujančios bausmės išdavikams, bangavimas. Šį, deja, aktualų filmą „Scanorama“ rodys tik du kartus ir tik Vilniuje.

Apie paprastus žmones

„Scanoramoje“ nemažai filmų, kurių nė rekomenduoti nereikia – tai ir Larso von Triero blogio studija „Namas, kurį pastatė Džekas“, ir dėl magiškojo realizmo ir tikrų įvykių dermės patrauklus Kanų festivalyje už geriausią scenarijų apdovanotas „Laimingasis Ladzaras“ (rež. Alice Rohrwacher).

Bet dažnai pasiūlymų „šalikelėse“ lieka apgaulingai paprasti, gyvenimą kaip didžiausią vertybę primenantys filmai. Toks yra „Krautuvų valsas“, šiųmetėje Berlinalėje apdovanotas Ekumeninio žiuri prizu. Lapkričio 13 d. jį pristatys režisierius Thomas Stuberis.

Ten, kur įprastai matome elementarią buitį, „Krautuvų valso“ režisierius įžiūri intriguojančią romantiką ir hipnotizuojantį realybės grožį. Tai meistrystė: stebint judėjimą prekybos centruose, išgirsti valsą, o klausant prekių krautuvo ūžesio – jūros bangų gaudesį.

Filmas pasakoja apie Kristijaną, įsidarbinusį prekybos centro gėrimų skyriaus kroviku ir pradėjusį naują gyvenimo etapą su naujais bendradarbiais, jausmais moteriai iš saldumynų skyriaus. Kamerinė ironiška istorija, kurios režisieriui sekasi per personažų likimus atskleisti ir giliai slepiamas socialinių traumų žaizdas, ir sutaikyti personažus su tikrove, kurią lydi liūdesys ir dramos. Tai retas filmas tarp šių metų „Scanoramos“ garsenybių, kurį bent su išlyga galima vadinti realistine istorija apie paprastus žmones.

Kinas „trolina“

Švediška pasaka „Riba“, pripažinta geriausiu Kanų festivalio programos „Ypatingas žvilgsnis“ filmu, linksniuojama kaip peržengianti ribas kino sensacija. Bet man atrodo, kad tai yra savaip rafinuotas socialinio kino, filmų apie „kitokius“ gerbėjų „trolinimas“. Iraniečių kilmės režisierius Ali Abbasi savaip interpretuoja švediškos literatūros ir kultūros mėgstamą motyvą – vienoje meninėje plotmėje harmoningai vaizduoti tikrovę ir mistiką (kaip „Karlsone, kuris gyvena ant stogo“). Pagal siaubo literatūros rašytojo Johno Ajvide Lindqvisto, pelniusio nobelistės Selmos Lagerlof apdovanojimą, apysakos motyvus sukurtos „Ribos“ herojė Tina dirba muitinėje. Pro jos unikalią uoslę neprasprūs joks nepilnametis su keliais litrais alkoholio, juo labiau – vaikų pornografijos platintojai. Ji užuodžia nuodėmes, kaltes, gėdą, kurią per muitinę gabena keleiviai. Prasidėjęs kaip numanoma socialinė drama apie nelabai laimingą moterį, filmas tęsiasi kaip sakmė apie trolius, nes iš į Švediją atvykusio Vorės moteris sužino, kad ji yra žmonėms primesta trolė. Trolių pasaulyje mažoka, bet žinoma nedidelė grupelė Suomijoje (tai reikšminga siužetui!). Žodžiu, nuo tos akimirkos, kai suprantame, kokia Tinos prigimtis, niekas neturėtų šokiruoti – nei trolių erotika, nei valgomi sliekai, nei subtilus, unikalus grimerių darbas, kai ką gal priversiantis pasijusti nepatogiai dėl tariamai nemalonios personažų išvaizdos. Bet ji tokia, jeigu personažams taikysime žmonių išvaizdos standartus, o Tina ir Vorė – troliai, jų grožio standartai kitokie. Tai mums ir sako Tinos dvasiniais prieštaravimais besigrožintis režisierius. Žodžiu, Tina turi išspręsti konfliktą tarp tikrosios savo tapatybės ir jai primestos žmogiškosios pusės.

Netikėti „Laiko tiltai“

Poetinės dokumentikos apibrėžimas nėra linksniuojamas Audriaus Stonio ir Kristine Briede filme „Laiko tiltai“. Jame apskritai mažai žodžių, bet tie, kurie skamba, yra kaip vaizdai – atrinkti taip kruopščiai, kaip tik įmanoma. Filmo herojai – garsiausi Latvijos, Estijos ir Lietuvos sovietmečio dokumentikos meistrai, jų filmų kadrai ir herojai, ekrane matomi filmuose ir dabar nufilmuoti (pagrindinio filmo operatoriaus šviesaus atminimo Audriaus Kemežio vaizdai pratęsia poetinės dokumentikos meistrų motyvus, atranda juos dabartyje).

Verta perspėti – šiame filme nėra pasakojimų apie menininko ir valdžios (cenzūros) santykius, apie tai, kaip sunkiai jie kūrė ir kovojo. Filmo koncepcijoje duoklės šiandieniam naratyvui apie praeitį – visa gniuždžiusią sovietinę sistemą – nėra net potekstėje.

„Pagrindinis mūsų objektas buvo žmogus, ir mes jį tyrėme visomis aplinkybėmis, kokiomis tik galėjome“, – sako Ivaras Seleckis, beje, ir dabar savo puikiais filmais darantis tą patį – tyrinėjantis žmonių gyvenimus.

Filmo autoriai sugrįžta į garsiausių kūrinių filmavimo vietas, kalba ar tyli su režisieriais apie esminius kūrybos tikslus. Netikėtai orus filmas apie menininkus, kurie turėjo „kameras ir laiko“ (Ivaras Seleckis) ir įvaizdino „kosminį žmogaus būties jausmą“ (Herzas Frankas).

Išsirinkti, ką žiūrėsite „Scanoramoje“, galite čia.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Temos:
Kinas: lietuviška dokumentika „Sengirė“ – giesmė miškui Premium 2

Neklausykite kino kritikų. Profesionalų ir mėgėjų. Niekada neklausykite. Tai yra svarbiausia pamoka, jei...

Verslo klasė
2018.11.18
VŽ rekomenduoja: 10 savaitgalio renginių

Šis savaitgalis – su džiazo ženklu, sostinėje siautės tradicinis festivalis „Vilnius Mama jazz“. Ras ką...

Laisvalaikis
2018.11.16
Estų dovana lietuviams šimtmečio proga – pirtis 7

Švęsdami Estijos valstybės atkūrimo šimtmetį ir sveikindami Lietuvą su jos valstybės šimtmečiu, estai...

Laisvalaikis
2018.11.15
Rengti 2026 m. žiemos olimpiadą atsisakė dar vienas miestas 8

Kanados Kalgario miesto gyventojai referendume nusprendė, kad nenori, jog jų mieste vyktų 2026-ųjų žiemos...

Laisvalaikis
2018.11.15
Vilniečiams žada naujų laisvalaikio erdvių 7

Perfrazuojant sparnuotą kauniečių posakį „Kaunas pilnas kultūros“, galima sakyti, jog Vilnius – pilnas...

Laisvalaikis
2018.11.15
Anglų futbolas po „Brexit“: siūlo mažinti legionierių limitą

Anglijos futbolo federacija (FA) ketina pasinaudoti „Brexit“, kad sumažintų futbolo klubuose rungtyniaujančių...

Laisvalaikis
2018.11.14
LUX kino apdovanojimą laimėjo „Kariaujanti moteris“

Lapkričio 14 d. paskelbtas Europos Parlamento (EP) LUX kino apdovanojimo laureatas, juo tapo islandų,...

Laisvalaikis
2018.11.14
Rinkoje – naujas bilietų platintojas 11

Lietuvos pramogų rinką papildė dar vienas dalyvis – nuo šiandien pradėjo veikti nauja bilietų į renginius...

Laisvalaikis
2018.11.14
NBA klubo žingsnis: už 100 USD įleis į areną, bet ne į rungtynes 3

NBA krepšinio lygoje rungtyniaujantis „Golden State Warriors“ klubas savo gerbėjams siūlo visiškai naujo tipo...

Laisvalaikis
2018.11.13
Pasaulio futbolą maitina vis gausesni pinigai iš Kinijos

Kinijos interneto milžinės „Alibaba“ kontroliuojama mobiliųjų mokėjimų platforma „Alipay“ tapo Europos...

Laisvalaikis
2018.11.12
„Lonely Planet“ už jus pagalvojo, kur keliauti 2019-aisiais 3

Kelionių vadovų leidykla „Lonely Planet” paskelbė sąrašą pasaulio kampelių, kuriuos rekomenduojama aplankyti...

Laisvalaikis
2018.11.12
„Vilnius Mama Jazz“ traukia kozirius 1

Ateinantį ketvirtadienį, lapkričio 15 d., prasidės tarptautinis džiazo festivalis „Vilnius Mama Jazz 2018“.

Laisvalaikis
2018.11.10
VŽ rekomenduoja: 10 savaitgalio renginių

Šį savaitgalį į renginius – iškilių Lietuvos fotografų parodas, savų ir užsienio muzikos virtuozų koncertus,...

Laisvalaikis
2018.11.09
„Impuls“ grupė 2019 m. plėsis pigių sporto klubų segmente Premium 3

Sporto ir sveikatingumo rinkos banginis – 28 sporto klubus Baltijos šalyse valdanti „Impuls“ grupė – kitąmet...

Futbolo kare – grasinimai žaidėjams

Jei galingiausi Europos futbolo klubai įgyvendins savo planus ir įkurs naują Europos superlygą, FIFA žada šių...

Laisvalaikis
2018.11.08
„Scanorama“ tranzuoja per šiuolaikinį kiną: kur stabtelti?

Spalio 8 d. prasidėjo didžiausias rudens kino renginys – Europos šalių kino forumas „Scanorama“, kurio...

Laisvalaikis
2018.11.08
Palangoje atidaryta gintaro pirtis 12

Palangoje, poilsio ir sveikatinimo komplekse „Atostogų parkas“, atidaryta gintaro pirtis, kurios vidus...

Laisvalaikis
2018.11.06
Kitąmet iš Vilniaus pradės tiesioginius skrydžius į Madagaskarą 15

Kitų metų pavasarį Vilniaus oro uoste nusileis didžiausias reguliariais reisais skraidantis keleivinis...

Vilniuje atidarytas pirmasis estų tinklo „MyFitness“ sporto klubas 9

Didžiausias Baltijos šalyse sveikatingumo klubų tinklas „MyFitness“ pradeda veiklą Lietuvoje. Antradienį...

Popierinių laiškų privalumas – jų kaina aukcione

Popieriuje rašyti laiškai, palyginti su elektroniniais, turi vieną neginčytiną privalumą – tam tikrais...

Laisvalaikis
2018.11.05

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau