„Scanorama“ tranzuoja per šiuolaikinį kiną: kur stabtelti?

Publikuota: 2018-11-08
 

Spalio 8 d. prasidėjo didžiausias rudens kino renginys – Europos šalių kino forumas „Scanorama“, kurio programoje – ir madingiausi, ir nepatogiausi šių metų didžiuosiuose festivaliuose rodyti kino hitai.

„Scanoramą“ atidarė „Tranzitas“, ir šį festivalio gestą galima laikyti duokle vienam madingiausių šio sezono filmų. Tai beveik idealus festivalio pradžios filmas – jo režisierius Christianas Petzoldas yra labai mėgstamas kritikų, intelektualus ir politiškas autorius, derinantis autorinį ir žanrinį kiną. Jo filmuose patrauklu tai, ko siekia daugybė istorinius filmus kuriančių režisierių, bet pavyksta vienetams – juose išnyksta vieno ar kito pasakojimo pri(si)rišimas prie laiko, apie „tada“ kalbama kaip apie „dabar“, o istorijos dekoracijos aktualumui nėra kliūtis. „Tranzite“ jis apskritai atsisako imituoti konkretų istorinį laiką ir vokiečio pabėgėlio nuo nacių režimo pokarinė istorija rutuliojasi personažui už nugaros šmėžuojant šiuolaikinei Europai, grafičiais išmargintoms sienoms, išsikerojusioms autostradoms. Lyg pratęsdamas Wimo Wenderso ankstyvųjų filmų miestietišką ir kartu egzistencialistinį peizažą, atsiremdamas į vienatvės poeto Michelangelo Antonioni patirtį, gal net improvizuodamas prancūzų poetinio realizmo tema (Marselio miestas ir nelaimingos meilės tema kino istorijoje neatskiriami vienas nuo kito!), Ch. Petzoldas meistriškai pasakoja vienišumo, tapatybės ir biografijos praradimo, pagaliau – meilės istoriją. Prasidėjęs nuspėjama praeities istorijų suaktualinimo dėlione, filmas galų gale nuginkluoja vienatvės ir liūdesio drama.

Atsigręžimai į praeitį – brandos požymis, ir be Ch. Petzoldo, Pawelo Pawlikowskio, Sergejaus Loznicos filmų „Scanorama“ būtų skurdesnė. Štai Ch. Petzoldui istorija yra filmo personažas, o P. Pawlikowskiui – retro stiliaus „autorė“, fonas jausmingai, turtingo nostalgiško garso takelio lydimai meilės istorijai, išsidriekusiai per porą dešimtmečių, skersai išilgai per Šaltojo karo padalytą Europą. Ankstesnio P. Pawlikowskį išgarsinusio filmo „Ida“ receptas – nespalvotas stilingas kinas ir mažosios istorijos, atspindinčios didžiąją, – sėkmingas ir jo „Šaltajam karui“, apdovanotam Kanuose prizu už režisūrą.

Kafkiška tikrovėje

Pasirinkęs „Tranzitą“ ar „Šaltąjį karą“, festivalinio kino gerbėjas beveik nerizikuoja – tai vizualiai patrauklūs, preciziškai surežisuoti kino kūriniai. Garantuota sinefiliško malonumo teritorija.

Šito nepasakysi apie S. Loznicos filmą „Procesas“, sumontuotą iš archyvinės kronikos. Filmo pavadinimas yra vienintelė nuoroda į kafkišką meninės išmonės pasaulį – visa kita yra tikrovė, kafkišką vaizduotę pranokstantis teismo procesas, užfiksuotas kino juostoje 1930-aisiais. Dvi valandas stebime kaltinamojo nuosprendžio Pramonės partijos veikėjams skaitymą (skaito garsusis stalinmečio parodomųjų procesų teisėjas Višnevskis), kaltinamųjų profesorių, inžinierių prisipažinimus ar atgailas, valstybinio kaltintojo aistringą kalbą, mirčių ir įkalinimų nuosprendžius ir galų gale sužinome, kad nebuvo jokios Pramonės partijos, tik Stalino nurodymu sufabrikuota byla. Nebuvo nusikaltimų, bet spektaklis su kaltinamųjų atgailomis ir pažadais tarnauti darbininkų klasei – buvo. Jį suvaidinti kuo įtikinamiau stengiasi gyvi žmonės, sovietinė inteligentija. Tai šiurpus kinas, kuriame nėra jokio meno, nebent jam priskirtinas montažo motyvas – vis pasikartojančios agresyvios minios, reikalaujančios bausmės išdavikams, bangavimas. Šį, deja, aktualų filmą „Scanorama“ rodys tik du kartus ir tik Vilniuje.

Apie paprastus žmones

„Scanoramoje“ nemažai filmų, kurių nė rekomenduoti nereikia – tai ir Larso von Triero blogio studija „Namas, kurį pastatė Džekas“, ir dėl magiškojo realizmo ir tikrų įvykių dermės patrauklus Kanų festivalyje už geriausią scenarijų apdovanotas „Laimingasis Ladzaras“ (rež. Alice Rohrwacher).

Bet dažnai pasiūlymų „šalikelėse“ lieka apgaulingai paprasti, gyvenimą kaip didžiausią vertybę primenantys filmai. Toks yra „Krautuvų valsas“, šiųmetėje Berlinalėje apdovanotas Ekumeninio žiuri prizu. Lapkričio 13 d. jį pristatys režisierius Thomas Stuberis.

Ten, kur įprastai matome elementarią buitį, „Krautuvų valso“ režisierius įžiūri intriguojančią romantiką ir hipnotizuojantį realybės grožį. Tai meistrystė: stebint judėjimą prekybos centruose, išgirsti valsą, o klausant prekių krautuvo ūžesio – jūros bangų gaudesį.

Filmas pasakoja apie Kristijaną, įsidarbinusį prekybos centro gėrimų skyriaus kroviku ir pradėjusį naują gyvenimo etapą su naujais bendradarbiais, jausmais moteriai iš saldumynų skyriaus. Kamerinė ironiška istorija, kurios režisieriui sekasi per personažų likimus atskleisti ir giliai slepiamas socialinių traumų žaizdas, ir sutaikyti personažus su tikrove, kurią lydi liūdesys ir dramos. Tai retas filmas tarp šių metų „Scanoramos“ garsenybių, kurį bent su išlyga galima vadinti realistine istorija apie paprastus žmones.

Kinas „trolina“

Švediška pasaka „Riba“, pripažinta geriausiu Kanų festivalio programos „Ypatingas žvilgsnis“ filmu, linksniuojama kaip peržengianti ribas kino sensacija. Bet man atrodo, kad tai yra savaip rafinuotas socialinio kino, filmų apie „kitokius“ gerbėjų „trolinimas“. Iraniečių kilmės režisierius Ali Abbasi savaip interpretuoja švediškos literatūros ir kultūros mėgstamą motyvą – vienoje meninėje plotmėje harmoningai vaizduoti tikrovę ir mistiką (kaip „Karlsone, kuris gyvena ant stogo“). Pagal siaubo literatūros rašytojo Johno Ajvide Lindqvisto, pelniusio nobelistės Selmos Lagerlof apdovanojimą, apysakos motyvus sukurtos „Ribos“ herojė Tina dirba muitinėje. Pro jos unikalią uoslę neprasprūs joks nepilnametis su keliais litrais alkoholio, juo labiau – vaikų pornografijos platintojai. Ji užuodžia nuodėmes, kaltes, gėdą, kurią per muitinę gabena keleiviai. Prasidėjęs kaip numanoma socialinė drama apie nelabai laimingą moterį, filmas tęsiasi kaip sakmė apie trolius, nes iš į Švediją atvykusio Vorės moteris sužino, kad ji yra žmonėms primesta trolė. Trolių pasaulyje mažoka, bet žinoma nedidelė grupelė Suomijoje (tai reikšminga siužetui!). Žodžiu, nuo tos akimirkos, kai suprantame, kokia Tinos prigimtis, niekas neturėtų šokiruoti – nei trolių erotika, nei valgomi sliekai, nei subtilus, unikalus grimerių darbas, kai ką gal priversiantis pasijusti nepatogiai dėl tariamai nemalonios personažų išvaizdos. Bet ji tokia, jeigu personažams taikysime žmonių išvaizdos standartus, o Tina ir Vorė – troliai, jų grožio standartai kitokie. Tai mums ir sako Tinos dvasiniais prieštaravimais besigrožintis režisierius. Žodžiu, Tina turi išspręsti konfliktą tarp tikrosios savo tapatybės ir jai primestos žmogiškosios pusės.

Netikėti „Laiko tiltai“

Poetinės dokumentikos apibrėžimas nėra linksniuojamas Audriaus Stonio ir Kristine Briede filme „Laiko tiltai“. Jame apskritai mažai žodžių, bet tie, kurie skamba, yra kaip vaizdai – atrinkti taip kruopščiai, kaip tik įmanoma. Filmo herojai – garsiausi Latvijos, Estijos ir Lietuvos sovietmečio dokumentikos meistrai, jų filmų kadrai ir herojai, ekrane matomi filmuose ir dabar nufilmuoti (pagrindinio filmo operatoriaus šviesaus atminimo Audriaus Kemežio vaizdai pratęsia poetinės dokumentikos meistrų motyvus, atranda juos dabartyje).

Verta perspėti – šiame filme nėra pasakojimų apie menininko ir valdžios (cenzūros) santykius, apie tai, kaip sunkiai jie kūrė ir kovojo. Filmo koncepcijoje duoklės šiandieniam naratyvui apie praeitį – visa gniuždžiusią sovietinę sistemą – nėra net potekstėje.

„Pagrindinis mūsų objektas buvo žmogus, ir mes jį tyrėme visomis aplinkybėmis, kokiomis tik galėjome“, – sako Ivaras Seleckis, beje, ir dabar savo puikiais filmais darantis tą patį – tyrinėjantis žmonių gyvenimus.

Filmo autoriai sugrįžta į garsiausių kūrinių filmavimo vietas, kalba ar tyli su režisieriais apie esminius kūrybos tikslus. Netikėtai orus filmas apie menininkus, kurie turėjo „kameras ir laiko“ (Ivaras Seleckis) ir įvaizdino „kosminį žmogaus būties jausmą“ (Herzas Frankas).

Išsirinkti, ką žiūrėsite „Scanoramoje“, galite čia.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Temos:
Lankytojų muziejuose pernai padaugėjo penktadaliu

2018 m. Lietuvos muziejuose apsilankė per 5 mln. žmonių. Palyginti su 2017 m., apsilankymų skaičius išaugo...

Laisvalaikis
2019.03.18
Muzika: netikėtas žvilgsnis į jidiš pasaulį Premium

Laikau tenoro Rafailo Karpio ir pianisto Dariaus Mažinto niekur nepaminėtą kompaktinį diską „Yiddish Songs“ –...

Verslo klasė
2019.03.17
Kino pavasaris: Vaizduotei išbudinti Premium

Jis ir vėl čia. Pagrobs laiką, bet mainais žada įjungti vaizduotę, pametamą beskubant. Kovo 21 d. prasideda...

Verslo klasė
2019.03.16
Įspūdžiai prieš keliones po „Kino pavasarį“ 1

Liko mažiau nei savaitė iki didžiausio filmų festivalio Lietuvoje „Kino pavasaris“. Čia – keletas įspūdžių...

Laisvalaikis
2019.03.15
VŽ rekomenduoja – 10 savaitgalio renginių

Šį savaitgalį netruks renginių, tačiau reikės atlikti ir pareigą. Sekmadienį daugeliui šalies piliečių antrą...

Laisvalaikis
2019.03.15
Lietuvos miestai – žvaigždės, pernai sulaukę daugiausiai turistų 2

VšĮ „Keliauk Lietuvoje“, remdamasi statistikos duomenimis, sudarė daugiausiai vietinių ir užsienio turistų...

Paslaugos
2019.03.14
Vilnius – pigiausias turistams Europos miestas 16

Jungtinės Karalystės (JK) Pašto tarnyba paskelbė kasmetinį Miestų kainų barometrą, kuriame aiškinasi, kiek...

Laisvalaikis
2019.03.13
Renesanso meistrų paroda tyrinėja nuogo kūno sampratą

Londono Karališkojoje akademijoje atidaryta didžiųjų renesanso meistrų paroda, kuri kviečia patyrinėti, kaip...

Laisvalaikis
2019.03.12
ARS VIA dailės aukciono centre – P. Smuglevičiaus darbai

Kovo 14 d. Vilniaus dailės akademijos Anastazijos ir Antano Tamošaičių galerijoje „Židinys” įvyks 8-asis ARS...

Laisvalaikis
2019.03.12
Knygos: anglai keleiviai aborigenų medžioklėje  Premium

Lentynoje gulėjo knyga labai gražiu viršeliu. Todėl ir nusipirkau. Kartais žmonėms tiesiog patinka gražūs...

Verslo klasė
2019.03.11
D. Katkus: pianistės G. Ručytės įdvasintas girdėjimas Premium

Kas yra didžiųjų muzikinių kultūrų stiprybė? Atmintis. Ne muziejų saugyklos, bet kasdienis savo meno...

Verslo klasė
2019.03.10
VŽ rekomenduoja: 10 savaitgalio renginių

Kultūrinių renginių kalendorius permainingas, kaip prasidedantis pavasaris: tai beveik „tuščios dienos“, tai...

Laisvalaikis
2019.03.08
„Kino pavasario” koziriai kino mėgėjams

Kovo 21 d. prasidėsiantis 24-asis tarptautinis festivalis „Kino pavasaris“ (KP) šiemet tuo pačiu metu vyks...

Laisvalaikis
2019.03.05
Antras istorijoje: R. Federeris pelnė 100-ąjį ATP titulą

Rogeris Federeris laimėjo 100-ąjį ATP serijos titulą savo karjeroje. Tai šveicarų tenisininkas šeštadienį...

Laisvalaikis
2019.03.02
Keiptauno gidas: vynuogynai, restoranai, Keipo kyšulys 3

Sakoma, kad vienas gražiausių miestų pasaulyje yra Keiptaunas. Tarsi sparnais apglėbtas įspūdingojo Stalo...

Laisvalaikis
2019.03.02
Palangoje atidarytas naujas baseinas   2

Penktadienį Palangoje, Kretingos g., atidarytas 25 m ilgio 8 plaukimo takelių baseinas su sveikatingumo...

Laisvalaikis
2019.03.01
VŽ rekomenduoja: 10 savaitgalio renginių

Su kalendoriniu pavasariu į sostinę grįžta Kaziuko mugė, daugelis šalies miestų jau savaitgalį ketina švęsti...

Laisvalaikis
2019.03.01

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau