Propagandinis filmas „Rusai kare“ toliau kelia bangas
Rusijos ir Kanados pilietybes turinčios režisierės A. Trofimovos dokumentinis filmas „Russians at War“, kuriame užfiksuoti interviu su Ukrainoje kariaujančiais rusais, nuo pat jo premjeros 81-ajame Venecijos kino festivalyje (rugpjūčio 28–rugsėjo 7 d.) ėmė kelti pasipiktinimo bangas, ypač Ukrainos kultūriniuose ir politiniuose sluoksniuose – daugelis jį vertina kaip Kremliui palankų filmą, kuriuo siekiama sumenkinti Rusijos agresiją.
Filmas „Rusai kare“ buvo įtrauktas ir į Kanadoje, Toronte, rugsėjo 5–15 d. vykusį tarptautinį kino festivalį. Rugsėjo 12 d. festivalis paskelbė, kad prieštaringai vertinamo „Rusų karo“ rodymas bus sustabdytas dėl „didelių grėsmių festivalio veiklai ir visuomenės saugumui“.
Tačiau dabar „kyivindependent.com“ rašo, jog filmas grįš į Toronto tarptautinio kino festivalio (TTKF) programą – jo organizatoriai rugsėjo 17 d. rengia du specialiuosius jo seansus ir teigia, kad „šis filmas jokiu būdu neturėtų būti laikomas Rusijos propaganda“.
Julija Kovaliv, Ukrainos ambasadorė Kanadoje, rugsėjo 16 d. pasmerkė festivalį už tai, kad jis atnaujino filmo rodymą, teigdama, kad jo „atkaklus siekis būti platforma Rusijos propagandai skleisti yra protu nesuvokiamas“.
Kritikų žodis
Dokumentinį filmą matę kritikai atkreipia dėmesį į „kelias problemas“, iš kurių bene didžiausia – ta, kad A. Trofimova nerodo ukrainiečių, besiginančių nuo Kremliaus invazijos, perspektyvos. Be to, filme trūksta konkretaus priešnuodžio Rusijos propagandai, nenagrinėjami užfiksuoti Rusijos karo nusikaltimai, nė žodžiu neužsimenama apie Vladimiro Putino režimą.
Dvi valandas trunkančiame kūrinyje, kurį A. Trofimova 7 mėnesius kūrė kartu su Ukrainoje tarnaujančiais rusų kariais, pateikiama kaip dar niekur nematyta įžvalga apie jų gyvenimą fronte. Tačiau „empatiškas“ žvilgsnis į šiuos vyrus ir moteris, kai Rusija toliau dalyvauja karinėje kampanijoje, per kurią nukentėjo mažiausiai 35.000 civilių gyventojų, iš jų 11.520 žuvo, miestai, miesteliai ir kaimai buvo sulyginti su žeme, o 16 mln. žmonių buvo priversti palikti savo namus, kelia teisėtą visuomenės pasipiktinimą, rašo „deadline.com“
Hugo Emmerzaelis, Nyderlandų kino kritikas, laikraščiui „Kyiv Independent“ sakė: „Nykstant riboms tarp tikrovės fiksavimo fronte ir pasakojimo kūrimo toje pačioje konflikto vietoje, filmas tampa karo aparato, kurį pretenduoja tirti, tęsiniu.“
Kritikai taip pat atkreipė dėmesį į filmo subtilybes, kurių gali nepastebėti rusų kalbos nemokantys ir su regiono istorija nesusipažinę vakariečiai, ir kurios taip pat turi propagandinį užtaisą.
„Trofimova bando įžvelgti rusų kareivių žmogiškumą, tačiau jos nufilmuota medžiaga veikiau patvirtina, o ne paneigia „YouTube“ kanaluose, pavyzdžiui, Michaelio Nacke's ar Vladimiro Milovo, pateikiamą rusų kareivių portretą. Net ir fašistai kenčia“, – filmo recenzijoje „Novaya Gazeta Europa“ ironizuoja Irina Karpova, Rusijos kino kritikė.
Vitalijus Manskis, ukrainiečių ir rusų režisierius, 2014 m. iš Rusijos pasitraukęs gyventi į Latviją, televizijai „Dožd“ sakė, kad A. Trofimovos filmas galėjo būti parodytas tik taip pat, kaip šių metų Venecijos kino festivalyje buvo rodoma nacių propagandistės Leni Riefenstahl kūryba, t. y. turint vienintelį tikslą – parodyti, kad ji nėra nepriklausoma dokumentalistė.
„Tai labai profesionaliai sukurtas filmas, bet kalbant profesionalų kalba, jo problemas gana lengva atskleisti. Jei filmo autorė sako, kad tik vienos pusės palaikymas nepriartina karo pabaigos, tai čia labai aiškiai matyti, kad autorė yra savo filmo herojų pusėje“, – sakė V. Manskis.
Į juodąjį sąrašą
Tuo metu Ukrainos kultūros ministerija pranešė, kad įtraukė A. Trofimovą į „asmenų, keliančių grėsmę Ukrainos nacionaliniam saugumui, sąrašą“.
Pasak ministerijos pranešimo, „filme skleidžiama Rusijos propaganda“, „tinkamai neaptariami ir nepripažįstami per invaziją Rusijos įvykdyti žiaurumai“.
A. Trofimovos dokumentinis filmas sulaukė kritikos dėl to, kad, daugelio nuomone, juo bandoma pateisinti, gražiomis spalvomis pavaizduoti rusų kareivius, dalyvaujančius Rusijos kare su Ukraina. Abiejų festivalių rengtose spaudos konferencijose režisierė pabrėžė, kad jos „antikariniame filme“, kuris yra Kanados ir Prancūzijos koprodukcija, rodomi kariai yra „paprasti vaikinai“, ir teigė, kad būdama su jais nematė jokių karo nusikaltimų.
Pasak „kyivindependent.com“, Kanados žiniasklaidoje apie šį dokumentinį filmą iš esmės buvo rašoma taip pat, o kariai vaizduojami kaip niekuo dėti pėstininkai Rusijos prezidento V. Putino kare.
Tokie teiginiai sulaukė dar didesnio visuomenės nepasitenkinimo, juolab atsižvelgiant į tai, kad daugelis filme „Rusai kare“ nufilmuotų karių yra pagal sutartį „dirbantys“ asmenys, savanoriškai pasirinkę dalyvauti invazijoje į suverenią valstybę.
