Venecijos architektūros bienalė – drąsi, pribloškianti ir kaip niekada reikalinga

Venecijos architektūros bienalėje daug žemės. Krūvos žemių, sukietėjusio purvo grindys, žemė suplūkta tiek, kad tiktų naudoti kaip ekranas projekcijoms; iš žemių sukurtos sienos ir paviršiai, plytos ir blokeliai iš molio, terakotos atspalvių plytelės ir šlapias, tekantis purvas. 

Tai ryškus kontrastas prabangiems konceptualiems modeliams, vizionieriškiems miestų planams ir konceptualiems tobulai suprojektuotų architektūrų simuliakrams, kurie daugiau nei keturis dešimtmečius buvo pagrindiniai elementai, apibrėžiantys bienalę. Tiesą sakant, pastatų šioje, ko gero, radikaliausiai per savo istoriją pasikeitusioje bienalėje beveik nėra.