Mirė kino operatorius maestro J. Gricius

 J. Gricius, kurio kino kamerai „priklauso“ legendiniai kino filmai „Paskutinė atostogų diena“ ar „Niekas nenorėjo mirti“, 2014 m. buvo įvertintas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija už Lietuvos kino poetikos pagrindų sukūrimą, aukščiausią vizualinę kino kultūrą ir už profesinę sąžinę.

„Turėkim omenyje, kad anksčiau ne tokia įvairovė pramogų buvo. Mano jaunystės laikais – tik kinas, teatras ir gimnazijos šokiai... Kitas dalykas, galvodamas apie lietuvišką kiną, aš neretai susimąstau, kaip čia atsitiko, kad staiga beveik iš niekur jis atsirado – ir vaidybinis, ir dokumentinis... Matyt, pritvinko. Noro eiti į kiną buvo, manau, atsirado ir noras jį daryti... Kad ir kaip vertintum lietuvišką kiną, vaidybinį ir dokumentinį, filmų buvo labai įdomių, sakykime, Roberto Verbos „Senis ir žemė“, „Čiūtyta rūta“, „Šimtamečių godos“ – tai neabejotini reiškiniai, aukso fondas. Jei dar pridėtume operatorius – Mockų, Mikutėną, Radzevičių, Leipų, dar visą krūvą, – negaliu suprasti, iš kur jų tiek atsirado? Per daug gerų operatorių Lietuvoje, ir senieji, ir jaunesni – vienas prie vieno“, – apie lietuviško kino proveržį VŽ yra pasakojęs J. Gricius.

Pradžia – grįžus iš Sibiro

Jonas Gricius su tėvais, seserimi ir broliu 1941 m. birželio 14 d. buvo ištremti į Sibirą, į Altajaus kraštą. Kaip pats sakė viename iš interviu, tądien Kauno geležinkelio stotyje, šalia Br. Tilmansų fabriko, baigėsi jo vaikystė. Grįžus iš tremties ir baigus Kaune gimnaziją stoti į VGIK‘ą buvo neregėta avantiūra. Paklaustas, kaip vis dėlto surizikavo važiuoti į Maskvą, tuomet Maestro atsakė: „Aš taip daug kartų apie tai pasakojau, kad dabar nebežinau, kada fantazavau.“ Bet papasakojo dar kartą. Visų pirma – jis domėjosi kinu. Po karo iš Vokietijos buvo parvežta nemažai trofėjinių filmų – „Indų kapas“, „Kasablanka“, „Vaterlo tiltas“, daugiausia vokiškų, angliškų, prancūziškų, – gimnazistui Jonui Griciui jie paliko nemenką įspūdį. Į kiną eidavo vos ne kas antrą dieną. Gyveno A. Mickevičiaus gatvėj, prie pat Laisvės alėjos, taigi kino teatrai „Romuva“, „Olimpas“, „Oazė“, „Triumfas“ buvo greta, galėjo su šlepetėmis nueiti. Kitas svarbus motyvas buvo fotoaparatas. „Kai grįžom iš tremties į Lietuvą, dėkui Justui Paleckiui, kad ji baigėsi 1942 m., atgavom beveik visus savo daiktus, – juos išsaugojo mamos seserys. Grįžę radom rūbus, mokyklos vadovėlius, net penalus, tik tėvo biblioteką kažkas pasisavino. Tarp tų daiktų buvo ir tėvo fotoaparatas. Spragsėjau, kiek galėjau, nors juostos nebuvo. Vieną gražią dieną atsirado ir juosta, paskiau – ir chemikalų. Aš ir užsiėmiau fotografija. Negalėčiau pasakyti, kad buvo didelių laimėjimų šioje srityje, bet spragsėjau... O paskiau atsitiko toks dalykas: 1947 m. „Mosfilmo“ režisierė Vera Strojeva pagal Fiodoro Knorės scenarijų ėmė statyti filmą „Marytė“. Matyt, Knorė Lietuvoje niekad nebuvo, ir prirašė nebūdingų mums dalykų. Nežinau, kieno iniciatyva buvo nuspręsta pakviesti mano tėvą tapti literatūriniu konsultantu, kad nebūtų akivaizdžių nesąmonių. Kai grupė atvažiavo filmuoti į Lietuvą, per tėvą man pavyko patekti į filmavimo aikštelę. Reikia pasakyti, kad, žiūrint iš šono, tie filmavimai turi daug romantikos: aparatūra, apšvietimas, grupė, pašaliniams įeiti draudžiama, komandos... Taip po truputėlį įsitraukiau“, – yra pasakojęs Maestro.

Ir sovietmečiu, ir nepriklausomybės laikais jis dirbo su geriausiais režisieriais, kino klasikais. Jo operatoriaus darbai įvertinti Lietuvos nacionaliniais ir pasauliniais apdovanojimais.