Iliustruotoji istorija: ar Trojos karas – tik mitas?

Publikuota: 2019-09-08
Trojos kasinėjimai.  „Reuters“ /  „Scanpix“ nuotr.
Trojos kasinėjimai. „Reuters“ / „Scanpix“ nuotr.
 

Minioje kyla šurmulys, kai į priekį žengia senas dainius. Visų akys nukreiptos į jį. Pats dainius nieko nemato. Jis – aklas, jo pasaulis yra garsai. Senolis kosteli, visi nutyla. Jis padainuoja pirmą poemos eilutę. Visi klausosi. „Pyktį Pelėjo sūnaus Achilo, deive, giedoki, baisų piktumą, kuris tiek negandų nešė achajams“, – tai garsiausio graikų epo – „Iliados“ – pradžia.

Dainius – vardu Homeras, o epe pasakojama apie didingą graikų istorijos epochą, daugybę didvyrių, kurie kovėsi ir žuvo prie galingo karališkojo miesto Trojos. Homero laikus, VIII a. pr. Kr., pasiekusi legenda apie kruviną karą yra tokia garsi, kad iš kartos į kartą perduodama jau maždaug 500 metų.

Nuo tada, kai graikai išgirdo „Iliadą“, joje pasakojama istorija apie graikų vakaruose ir trojėnų rytuose susidūrimą žavi visą pasaulį. Senovės graikams „Iliada“ buvo bene svarbiausia knyga, o Makedonijos karalius Aleksandras Makedonietis miegojo pasidėjęs kūrinį po pagalve. Garsiojoje senovės Aleksandrijos bibliotekoje buvo surinkti visi epo leidimai, todėl mokslininkai galėjo lyginti ir nagrinėti tekstus.

Net Vokietijoje, Egipte ir Afganistane archeologai rado meno dirbinių, ant kurių vaizduojami Trojos karo motyvai. Homero epas keliavo per epochas iš vieno regiono į kitą.

Didžiausias šių laikų klausimas – ar „Iliadoje“ aprašytas tikras karas, ar tai viso labo mitas. Ilgą laiką dauguma mokslininkų buvo įsitikinę, kad „Iliadoje“ pasakojama istorija neturi istorinio pagrindo. Pastaraisiais metais archeologai aptiko radinių, kurie leidžia teigti, kad Homero pasakojimas paremtas žiniomis apie bronzos amžiuje iš tikrųjų vykusį karą, – netrukus po jo didžiąsias civilizacijas ištiko paslaptinga katastrofa.

Homero Trojos paieškos

Vienas pirmųjų, pasišovusių rasti Homero išgarsintą Troją, buvo vokiečių turtuolis Heinrichas Schliemannas. Priešingai nei garsiausi XIX a. antikos tyrėjai, archeologas mėgėjas Schliemannas buvo įsitikinęs, kad ir karo, ir miesto aprašymai „Iliadoje“ pagrįsti tikrais faktais.

Nuo senų laikų buvo manoma, kad Homero Troja buvo įsikūrusi prie Dardanelų sąsiaurio dabartinės Turkijos teritorijoje. III a. pr. Kr. graikų mokslininkas Eratostenas net bandė apskaičiuoti, kada Troja žlugo, ir nustatė, kad tai turėjo būti 408 metai prieš pirmąją graikų olimpiadą – perskaičiavus pagal mūsų kalendorių, išeina apie 1184 m. pr. Kr.

Apsiginklavęs šiais dviem faktais ir „Iliados“ kopija, 1869 m. Schliemannas iškeliavo į Turkiją. Pirmiausia jis ištyrė Burnarbašio kalvą – buvo manoma, kad Trojos griuvėsiai gali būti čia.

Tačiau turtuolis kalvoje nerado nei mūro liekanų, nei indų šukių, tad paskatintas britų mėgėjo archeologo Franko Calverto žvilgsnį nukreipė į Chisarliko kalvą. Jis atidžiai palygino Homero senovinio miesto aprašymus su kalvos dydžiu bei vieta ir pajuto nenugalimą aistrą toliau tirti.

„Buvau visiškai įsitikinęs, kad būtent šioje vietoje buvo senovės Troja“, – vėliau rašė jis.

1870 m. balandį Schliemannas pradėjo kasinėti Chisarliko kalvą ir iškart atsitrenkė į jauniausią iš devynių miestų, kurie per 4.000 metų buvo pastatyti vienas ant kito. Turtuolis kasė vieną sluoksnį po kito, kol pasiekė antrosios Trojos – antro pagal senumą miesto, kurį pavadino Homero Troja, – liekanas. Padaręs šį atradimą Schliemannas įrodė, kad mokslininkai klydo: Troja iš tiesų egzistavo.

Ne ta Troja

Tačiau Schliemannas buvo nevisai teisus. Vėlesni kasinėjimai parodė, kad jis atkasė ne tą miestą. Antroji Troja buvo maždaug 1.000 senesnė už „Iliadoje“ aprašytą miestą. Dabar mokslininkai mano, kad Homero aprašytas miestas buvo Troja Nr. 6 ar 7a.

Šeštoji Troja buvo galingas miestas su įspūdingais gynybos įtvirtinimais, kurie atitinka Homero aprašytus „tvirčiausius mūrus“ ir „aukštuosius bokštus“. Tačiau manoma, kad apie 1250 m. pr. Kr. miestą sunaikino žemės drebėjimas, o ne užkariavimas.

Kitas miestas – Troja Nr. 7a – nebuvo toks didingas, nors jo gyventojai buvo išplėtę gynybinius įtvirtinimus. Tačiau miesto jie neapgynė, jis buvo sunaikintas apie 1175 m. pr. Kr.

Pasak archeologų, miesto gatvėse rastos strėlės ir iečių antgaliai rodo, kad gyventojai žuvo žiauriose kautynėse. Be to, beveik visuose namuose buvo įkasti indai maistui laikyti – gali būti, kad prieš užėmimą miestas buvo apsiaustas. Taigi Troja Nr. 7a puikiai atitinka Homero aprašymą.

Troja hetitų raštuose

Anot Homero, karas prasidėjo dėl to, kad „gražioji Helenė“ buvo pagrobta ir išvežta į Troją. Ji buvo ištekėjusi už Graikijos miesto Spartos karaliaus Menelajo, tačiau kaip svetys apsilankęs Trojos princas Paris ją pagrobė.

Mokslininkai neturi įrodymų, kad graikų karalienė vardu Helenė kada nors egzistavo, tačiau mano, kad Paris gali būti realus asmuo. Homeras Parį vadina ir Aleksandru, o šis vardas mokslininkams žinomas. Jis siejamas su miestu, esančiu už kelių šimtų kilometrų nuo Trojos. Atkasę galingosios hetitų karalystės sostinę Chatušą centrinėje Mažosios Azijos dalyje, archeologai rado miesto archyvus su tūkstančiais išlikusių molinių plytelių. Vienoje šių plytelių, kuri datuojama maždaug 1280 m. pr. Kr., užrašyta sąjungos sutartis tarp Wilusos karaliaus Alaksandru ir hetitų karaliaus.

Daugelis mokslininkų mano, kad Aleksandro vardą hetitai užrašė kaip Alaksandru, o Wilusa reiškia Wilios – iš šio žodžio kilęs antras Trojos pavadinimas – Ilijonas. Homero „Iliada“ pavadinta pagal šį alternatyvų miesto pavadinimą.

Hetitų dokumentuose nurodyta, kad Wilusą / Troją karalius Aleksandras valdė maždaug šimtą metų anksčiau, nei vyko Trojos karas, todėl visai tikėtina, kad koks nors Trojos princas vėliau buvo pavadintas tuo pačiu vardu.

Hetitų archyvuose yra dar daugiau įrodymų. Jų karalystė bronzos amžiuje buvo stipriausia Mažojoje Azijoje. Jie kovėsi ne viename dideliame kare, taip pat su faraonų valdomu Egiptu. Archyvuose nurodoma, kad jiems nuolat keldavo bėdų vadinamieji „ahhiyawa“, gyvenantys Mažosios Azijos vakaruose, Viduržemio jūros pakrantėje. Mokslininkai mano, kad „ahhiyawa“ hetitai vadino achajus – taip Homeras „Iliadoje“ vadino visus graikus.

Žemyninę Graikijos dalį tuo metu valdė mikėniečiai. Jie buvo labai aktyvūs rytinėje Viduržemio regiono dalyje. Hetitų archyve mokslininkai rado mikėniečių laišką, kuriame reikalaujama, kad hetitai apleistų kelias Egėjo jūros šiaurės rytų pusėje esančias salas, nes jos esą priklauso Mikėnams. Laiške teigiama, kad graikų karalius ištekino dukterį už vieno iš Mažosios Azijos karalių, kuriam priklausė salos, todėl mikėniečiai mano, kad dabar salos atitekusios jiems.

Laiškas, rašytas tikriausiai 1250 m. pr. Kr., rodo, kad mikėniečiai ir hetitai 75 metus prieš didįjį Trojos karą rimtai nesutarė. Mokslininkai nežino, ką į šį laišką atsakė hetitai, bet nėra įrodymų, kad mikėniečių reikalavimas būtų buvęs išpildytas. Tarp dviejų nesutariančių pusių buvo Troja, hetitų sąjungininkė ir partnerė vakaruose.

Rasti graikų karalių rūmai

Istorijoje apie Trojos karą pasakojama, kad kai Paris pagrobė Helenę, jos vyras Menelajas pradėjo keršto žygį. Menelajas buvo Spartos karalius, o vyresnis jo brolis Agamemnonas buvo galingųjų Mikėnų – vienos stipriausių Graikijos karalysčių – karalius. Abu broliai išvyko į Pilą, valdomą Nestoro, laikyto išmintingiausiu Graikijos karaliumi, nes „jo akyse dvi kartos žmonių trumpaamžių jau buvo baigę dienas Nūn valdė jis trečiąją kartą“, rašė Homeras.

Nestoras noriai padėjo broliams rasti daugiau sąjungininkų, įskaitant gudragalvį Itakės karalių Odisėją ir geriausią Graikijos karį Achilą, kuris vadovavo mirmidonams – Šiaurės Graikijos genčiai.

Mokslininkai seniai bando išsiaiškinti, ar šie karaliai iš tiesų gyveno. Iki šiol nerasta konkrečių įrodymų. Karalių valdytų miestų ir karalysčių tyrimai yra vaisingesni, nes daugelyje Graikijos vietų rasta didžiulių graikų karalysčių tvirtovių ir rūmų.

Vėlyvajame bronzos amžiuje, nuo 1600 m. pr. Kr. iki 1100 m. pr. Kr., žemyninė Graikijos dalis buvo padalyta į mažas nepriklausomas karalystes, kurios ilgainiui tapo išsivysčiusiomis šalimis. Visos karalystės priklausė Mikėnų kultūrai, jas siejo bendra architektūra, dievai ir kalba. Mikėnai turėjo tą pačią rašto sistemą, vadinamąjį linijinį B raštą, kuris, manoma, buvo patobulinta senesnė Kretoje sukurta linijinė A rašto sistema.

Didžiausia Mikėnų kultūros karalystė buvo Mikėnai, juos valdė Agamemnonas. Mikėnus, kurių vardu pavadinta visa Mikėnų kultūra, atkasė Heinrichas Schliemannas po kelerių metų, kai buvo atrasta Troja. Homero „Iliadoje“ miestas vadinamas „aukso turtinga Mikėne“. Per kasinėjimus Schliemannas rado karalių kapų, kuriuose buvo daug aukso. Jis įrodė, kad Mikėnai kadaise senovėje tikrai buvę „aukso turtingi“.

Vienas įspūdingiausių kapų, datuojamas maždaug 1250 m. pr. Kr., pavadintas „Atrėjo lobynu“ – Agamemnono tėvo vardu. Manoma, kad Atrėjo vardas buvo paminėtas hetitų archyvuose, kuriuose rašoma, kad hetitų vasalinis karalius be leidimo užėmė Kiprą bendradarbiaudamas su „Atarissiya iš Ahhiyawa“. Mokslininkai spėja, kad taip hetitai galėjo vadinti Atrėją, Mikėnus valdžiusios šeimos protėvį.

Archeologai mano, kad rado ir karaliaus Nestoro rūmus Pile. „Iliadoje“ rašoma, kad Nestoras išsiuntė net 90 laivų į karo su Troja žygį. Mokslininkai neturi įrodymų, kad rūmai priklausė išmintingajam karaliui Nestorui, tačiau nekyla abejonių, kad Mikėnų laikotarpiu Pilas buvo galinga karalystė. Per kasinėjimus rasta daugybė molio plytelių, rodančių, kad rūmai buvo administracinis centras, iš kurio buvo valdoma maždaug 50.000 regiono žmonių. Be to, rūmų saugyklose buvo tūkstančiai nenaudotų molinių vyno puodelių, tikriausiai pagamintų eksportuoti.

2015 m. archeologai Pile atkasė maždaug 1450 m. pr. Kr. kario kapą su daugybe daiktų. Tai vienas iš įspūdingiausių radinių. Mokslininkų manymu, vadinamasis karys grifas galėjo būti Mikėnų civilizacijos įkūrėjas.

Legendinio karaliaus Odisėjo rūmų nerasta, bet vienoje Itakės salos grotoje, kurioje, anot Homero, buvo jo namai, mokslininkai rado tris bronzinius trikojus – tam tikrus altorius, naudojamus Odisėjo kultui. Šis kultas atsirado X a. pr. Kr., tad yra daugiau nei 100 m. senesnis už Homero „Iliadą“.

Mikėnai plėtėsi į rytus

Trojoje rasta Mikėnų keramika rodo, kad trojėnai nuolat prekiavo su mikėniečiais, kai šių pirkliai atplaukdavo į Mažosios Azijos pakrantes. XIII a. pr. Kr. viduryje graikai Mikėnus pradėjo plėsti vis toliau į rytus.

Tuo metu hetitų karalystė buvo nusilpusi nuo vidaus sukilimų ir konfliktų dėl valdžios. Mikėnai pasinaudojo šia padėtimi ir apiplėšė Mažosios Azijos pakrantės miestus. Hetitų archyvuose mokslininkai rado dokumentų, kuriuose keli pakrantės miestų valdovai skundžiasi hetitams dėl mikėniečių plėšikavimo. Mikėniečiai išpuolius paprastai rengdavo iš Egėjo jūros salų, tačiau turėjo rėmėjų ir Mažosios Azijos pakrantėje – iš ten juos palaikydavo draugiškai nusiteikę vasaliniai karaliai.

Nežinoma, ar paaštrėjus šiems mikėniečių nesutarimams su hetitais ir kilo Trojos karas, tačiau neabejojama, kad turtinga Troja mikėniečiams buvo viliojantis taikinys. Būdamas strategiškai patogioje vietoje miestas kontroliavo laivybą Dardanelų sąsiauriu ir susikrovė nemenkas sumas iš prekinių mikėniečių laivų, nes papūtus šiaurės vėjui jie būdavo priversti plaukti į Trojos uostą ir praleisti jame kelias dienas ar net savaites. Bronzos amžiuje jūreiviai neišmanė plaukimo prieš vėją technikos, leidžiančios panaudoti priešinį vėją iškėlus bures. Irkluotojams buvo sudėtinga nuplaukti ilgą atstumą.

Nesvarbu, kokia buvo tikroji priežastis, graikų karalienės pagrobimas – jeigu istorija apie Helenės pagrobimą yra tikra – galėjo būti dingstis Mikėnų karaliams susivienyti ir užpulti gerai įtvirtintą Troją.

Homero pasakojime – daug detalių

Karaliaus Agamemnono vadovaujama graikų kariuomenė ir laivynas buvo sutelkti prie Aulidės, Vidurio Graikijos uostamiesčio netoli Eubojos salos. Uostas buvo strategiškai geroje vietoje ir puikiai tiko kariuomenei sutelkti. Pučiant palankiam vėjui, laivynas galėjo pasiekti Troją vos per tris dienas.

„Iliadoje“ rašoma, kad Agamemnonas ginklo broliams įsakė vadovauti savo kariams, nes jie buvo ištikimi pirmiausia savo karaliams. Homeras pateikia pavyzdį: pačioje „Iliados“ pradžioje graikų didvyris Achilas, susipykęs su karaliumi Agamemnonu, įsako savo kariams mirmidonams pasitraukti iš mūšio. Homero laikais toks kariuomenės pasidalijimas buvo neįprastas, bet bronzos amžiuje, kaip patvirtinama molinėse plytelėse, Mikėnų kariuomenė buvo telkiama tokiu principu.

Kariuomenę sudarė sunkieji ir lengvieji pėstininkai, kovos vežimai, lankininkai ir svaidyklininkai, taip pat karius aptarnaujantys žmonės, pavyzdžiui, virėjai, kalviai, mėsininkai ir vergai. Kariuomenė imdavo nedaug maisto atsargų, tad kareiviai dažniausiai valgydavo, ką prisiplėšdavo priešo teritorijoje.

Laivynas sudarė svarbiausią graikų pajėgų dalį, be jo kareiviai nebūtų pasiekę Trojos. Mikėnų ilgi laivai buvo varomi irklais ir burėmis, pastatyti keliauti, prekiauti ir plėšikauti. Ilgiausieji buvo maždaug 27 m ilgio, juose tilpo 25 irkluotojai. „Iliadoje“ laivai vadinami juodaisiais, nes jų korpusai buvo sandarinti derva.

Anot Homero, laivagalyje stovėjo vairininkas, jis valdė laivą vienu vairo irklu – ši detalė rodo, kad pasakojime Homeras mini tikrus istorinius faktus. Poeto laikais dideli karo laivai buvo su dviem vairo irklais.

„Iliadoje“ pasakojama, kad Agamemnonas į žygį subūrė 1.184 laivus, tačiau šis skaičius tikriausiai perdėtas, nes jokiuose bronzos amžiaus archyvuose neminimas toks didelis laivų skaičius. Ekspertų vertinimu, Mikėnų karaliai daugiausia galėjo išsiųsti 300 laivų ir 15.000 kareivių.

Pasak mito, Agamemnonas paaukojo dukterį Ifigeniją Artemidei, kad dievai atsiųstų laivynui palankų vėją. Kasinėjimai atskleidė, kad bronzos amžiuje žmonės iš tiesų buvo aukojami dievams. Kretoje, Minojo kultūros Knoso rūmuose, archeologai rado peiliu supjaustytų vaikų kaulų. Manoma, kad tai susiję su aukojimu. Mikėnai perėmė daug Minojo kultūros elementų, tad istorija apie Ifigenijos aukojimą yra tikėtina.

Mūšis dėl Trojos

Mūšis dėl Trojos prasidėjo tą pačią akimirką, kai graikų laivai atplaukė į paplūdimį. Kariuomenės kelis kartus susirėmė lygumoje priešais Troją.

„Į dulkėtą lygumą tautos vyko viena po kitos, vyrai, žirgai ir kovos vežimai drebino žemę“, – pasakojo Homeras. Tačiau nei graikai, nei trojėnai nepajėgė nulemti mūšio baigties.

Graikų kariuomenės pagrindą sudarė ietimis ir kalavijais ginkluoti pėstininkai. „Iliadoje“ Homeras vadina karius „greitakojais“ – omenyje turi žaibiškai greitus ir stiprius pėstininkus. Anot Homero, trojėnų koviniai daliniai buvo sudaryti iš pusšimčio vyrų, o tai, pasak molinių plytelių, buvo būdinga daugumai bronzos amžiaus kariuomenių. Trojėnai kovėsi ne vieni, jiems padėjo gretimos gentys, kurioms, kaip ir graikams, vadovavo savi karvedžiai.

Trojėnai, anot „Iliados“, puikiai kovėsi su kovos vežimais. Tuo jie buvo panašūs į sąjungininkus hetitus, kurie garsėjo gausybe kovos vežimų.

100 m. prieš Trojos karą hetitų karalius išsiuntė daugiau nei 2.000 kovos vežimų į mūšį prieš Egipto faraoną prie Kadešo.

Kovos vežimas buvo lengvas ir galėjo pasiekti 38 km per valandą greitį. Kiekviename jų važiavo du vyrai – vadeliotojas ir karys. Kautynėse vadeliotojas vienoje rankoje laikydavo vadeles, o kitoje – skydą, kad apsaugotų save ir šalia esantį ietimi ginkluotą karį.

Homero laikais kovos vežimai mūšiuose nebebuvo naudojami, tad tai, kad vežimai užima tokią garbingą vietą jo pasakojime, dar kartą įrodo, kad jis turėjo daug žinių apie bronzos amžiaus kovos priemones.

Tačiau kai kurie mokslininkai tvirtina, kad „Iliadoje“ kovos vežimai daugiausia buvo naudojami pavieniams puolimams arba kareiviams nuvežti į mūšio lauką, o ten jie kaudavosi išlipę iš vežimų, nors kovos vežimai yra veiksmingiausi, kai jų daug puola priešus arba, pavyzdžiui, kai iš jų šaudo lankininkai.

Kai kurie atkreipia dėmesį, kad „Iliadoje“ dažniausiai kovos vežimu į mūšio vietą važiuoja vadas, o jo kariuomenė seka pėsčiomis, todėl logiška, kad ir pats karvedys mūšyje kaunasi pėsčias.

Be to, Homeras savo epe mini graikų vado kalbą savo vadeliotojams. „Niekas, mokėjimu joti ir savo narsa pasikliovęs, vienas tegu nestoja kovon su Trojos herojais ir iš gretų nesitraukia: kitaip per silpni pasijusit“, – įspėjo vadas.

Taigi Homeras puikiai žinojo, kad kovos vežimai naudingiausi yra rikiuotėje, nors pats nebuvo matęs, kaip jie naudojami.

Trojos sienos – neįveikiamos

Nei graikai, nei trojėnai mūšio lauke varžovo neįveikė, tad karas truko ilgai. Trojėnus saugojo tvirtos miesto sienos, o graikai pasistatė įtvirtintą stovyklą paplūdimyje.

Šių dienų archeologai įrodė, kad Troja iš tiesų galėjo atlaikyti dešimt metų trunkančią apgultį. Pastaraisiais dešimtmečiais archeologai žemės radarais ištyrė miesto griuvėsius ir nustatė, kad gynybiniai miesto įtvirtinimai bronzos amžiuje – patys pažangiausi. Troją Nr. 6 ir 7a supo dvi didžiulės gynybinės sienos. Išorinė siena, saugojusi žemutinę miesto dalį, kurioje galėjo gyventi apie 7.000 žmonių, buvo 1.600 m ilgio, mūryta iš molinių plytų. Miesto sieną juosė gilus griovys, kurio kovos vežimais buvo neįmanoma įveikti.

Jeigu priešams vis dėlto pavykdavo prasiveržti pro miesto sieną, jie būdavo priversti kautis siaurų miesto gatvelių labirinte, kuris tapdavo mirtinais spąstais. Vėliau įsibrovėlių laukdavo didžiausias iššūkis – Trojos citadelė, arba tvirtovė, iškilusi 30 m virš supančios lygumos.

Citadelę saugojo 457 m ilgio iš akmenų sumūryta žiedinė siena – 9 m aukščio ir 4 m storio. Kai Trojos 7a gyventojai tobulino gynybinius įtvirtinimus, jie primūrijo molinių plytų, tad sienų aukštis siekė net 10 metrų. Prie miesto vartų stovėjo tokio paties aukščio bokštai. Citadelė turėjo nuosavą gėlo vandens šaltinį, tad priešai negalėjo palaužti trojėnų troškuliu. Jeigu svetimieji nepatekdavo į miesto vidų, Troja buvo neįveikiama.

Ar Troja buvo užimta

Po 10 m trunkančių kovų graikai suprato, kad Troją galima užimti tik klasta. Istorija apie medinį arklį aprašyta ne „Iliadoje“ – šis epas baigiasi prieš Trojos pražūtį. Homeras parašė kitą epą – „Odisėją“, kuriame pasakojama, kad didvyris Odisėjas su būriu stipriausių karių pasislėpė milžiniškame mediniame arklyje, o trojėnai įsitempė jį į miestą: „Nuotykį vieną paseksiu, kuris šiam vyrui nutiko medžio dailiajam arkly, kur buvo susėdę drąsiausi Argo herojai anuomet, kai prapultį nešė trojėnams.“

Odisėjo klasta pavyko. Naktį jis atvėrė Trojos vartus graikų kariuomenei, ir ši sudegino miestą.

Atlikus kasinėjimus Trojoje, buvo rasta gaisro požymių – suanglėjusios medienos. Anglies 14 metodu ji datuojama 1230 m. pr. Kr. – 1180 m. pr. Kr. Be to, miesto gatvėse archeologai rado nepalaidotų žmonių kaulų ir į mūro sieną įsmigusių strėlių bei iečių. Net gerai įtvirtintoje citadelėje archeologai aptiko iečių antgalių – tokio tipo, koks randamas tik žemyninėje Graikijos dalyje. Į žlugusį miestą vėliau įsikraustė visiškai nauja gyventojų grupė – galbūt frigai iš Balkanų, kuriems būdinga kitokia architektūra.

Nauji atradimai įrodo, kad Homeras apdainavo istorinį karą, kuris lėmė Trojos žlugimą, nors nėra žinoma, ar iš tiesų miestą sunaikino Graikijos mikėniečiai. Mokslininkų nuomone, gali būti, kad Homeras supynė kelis atskirus istorinius įvykius į vieną pasakojimą.

Kad ir kokios buvo aplinkybės, jo poema buvo tokia puiki, kad išliko 2.700 metų. Kaip šaukia „Iliadoje“ aprašytas princas Hektoras, kai supranta, kad netrukus pralaimės paskutinę kovą prieš didvyrį Achilą: „Kas bus – tebūna, kad tik be kovos negarbingai nežūčiau, bet po grumtynių smarkių, kad vaikų vaikai paminėtų.“

Hektoras nebuvo užmirštas, tuo pasirūpino Homeras.

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

 Kultūros ministerijoje apdovanoti nusipelnę kūrėjai 2

Lietuvos kultūrai ir menui nusipelniusiems kūrėjams įteikti garbės ženklai „Nešk savo šviesą ir...

Laisvalaikis
2019.09.20
VDU atidarytas Leonido Donskio kabinetas 3

Kaune, Vytauto Didžiojo universitete (VDU), atidarytas filosofo, visuomenės veikėjo, prof. Leonido Donskio...

Laisvalaikis
2019.09.20
D. Pocevičius: Vilniaus griovimo nesustabdysi Premium 5

Vilniaus tyrinėtojas Darius Pocevičius, dviejų unikalių knygų apie Lietuvos sostinę autorius, sako ilgainiui...

Laisvalaikis
2019.09.20
Konkurso finišas: aiškėja Nacionalinės koncertų salės vaizdas 24

Rugsėjo 19 d. pristatyta nacionalinės koncertų salės „Tautos namai“ ant Tauro kalno Vilniuje architektūrinė...

Laisvalaikis
2019.09.19
Rusų dramos teatras sezoną pradeda J. Vaitkaus premjera

Lietuvos rusų dramos teatras (LRDT) 74-ąjį sezoną rugsėjo 20 ir 21 dienomis pradės Jono Vaitkaus režisuoto...

Laisvalaikis
2019.09.18
Kultūros ir meno leidiniams meta gelbėjimosi ratą

Vyriausybė pritarė Kultūros ministerijos siūlymui priskirti periodinių kultūros ir meno leidinių kultūrinių...

Laisvalaikis
2019.09.18
Archeologai baigė kasinėjimus Gedimino kalne

Gedimino kalne Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologai baigė tyrimus, per kuriuos rasta 20 iš 21...

Laisvalaikis
2019.09.18
Mokslininkai: antibiotikai gali tapti nebenaudingi 1

Didžiosios Britanijos mokslininkai per paskutinį dešimtmetį aptiko 19 naujų genetinių mechanizmų, dėl kurių...

Laisvalaikis
2019.09.17
Iliustruotoji istorija: gerasis Vietnamo dėdė Ho Ši Minas 1

Ho Ši Minas darė malonaus senuko įspūdį. Didžiuma pasaulio jį laikė Vietnamo laisvės didvyriu. Tačiau jis...

Laisvalaikis
2019.09.15
 Iliustruotoji istorija: Imperatorius – pavojingiausias darbas Romoje

Kiekvienas norėjo tapti įtakingiausiu Romos imperijos asmeniu ir mėgautis valdžia, tačiau nedaugeliui pavyko...

Laisvalaikis
2019.09.14
Už absurdiškiausius mokslo tyrimus įteiktos „Šnobelio“ premijos 1

Rugsėjo 12 d. Harvarde (JAV) įvyko 29-oji „Šnobelio“ (Ig Nobel) premijų ceremonija. Premija skiriama...

Laisvalaikis
2019.09.14
W. Bischoffas: pinigams reikia rasti namus Premium 2

Seras Winfriedas Franzas Wilhelmas Winas Bischoffas (g. 1941), anglų ir vokiečių veteranas bankininkas,...

Laisvalaikis
2019.09.14
Naujame universitetų reitinge dominuoja JAV 3

Rugsėjo 11 d. paskelbtas naujas „Times Higher Education“ (THE) pasaulio universitetų reitingas 2020-iesiems.

Laisvalaikis
2019.09.12
Nidos forumas diskutuos apie Europos migreną

Rugsėjo 13 ir 14 d. Nidoje vyksta antrasis Nidos forumas „Europos migrena“ – susitikimų ir diskusijų...

Laisvalaikis
2019.09.12
„Tartle“ pristato naują parodą iš privačios R. Valiūno kolekcijos 2

Prieš metus Vilniuje atidarytas privatus muziejus – Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ – kviečia į naują...

Laisvalaikis
2019.09.11
Šiluma ir komfortas prabangioje pūkinėje pakuotėje Verslo tribūna 8

„Canada Goose” ilgą laiką buvo nepamainomas su atšiauriomis klimato sąlygomis susiduriančių žmonių drabužis.

Prekyba
2019.09.11
Privačios mokyklos: mokinių ir pinigų daugiau, tačiau ima trūkti mokytojų Premium 41

Privačios mokyklos džiaugiasi didėjančiu mokinių būriu ir gerėjančiais finansiniais rodikliais. Regėdama...

Paslaugos
2019.09.11
Geidžiamiausias „Apple“ gerbėjų vakarėlis 76

„Apple“ būstinėje Kupertino mieste pristatyti naujieji „iPhone“ modeliai, programinės įrangos atnaujinimai ir...

Technologijos
2019.09.10
Išrinktos geriausios „Spartos“ konversijos architektūrinės idėjos 7

Išrinktos trys geriausios architektūrinės idėjos, kaip buvusioje „Spartos“ fabriko teritorijoje išplėtoti...

Statyba ir NT
2019.09.10
„Alibaba“ palieka jos įkūrėjas Jackas Ma 17

Jackas Ma, Kinijos elektroninės prekybos gigantės „Alibaba“ įkūrėjas, rugsėjo 10 d. paskelbė pasitraukiantis...

Laisvalaikis
2019.09.10

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau