Baltijos trienalė: lengvi potėpiai ateities paveikslui

Publikuota: 2018-05-17
 

13-osios Baltijos trienalės, praėjusį savaitgalį atidarytos Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre, kuratoriai (meno vadovas – Vincent’as Honore) klausia: „Ką reiškia gyventi sutrikusių tapatybių laikais?“ Iš tiesų – visi kūriniai, visa ekspozicija yra tarsi tapsmo pjūvis, jo momentinė nuotrauka, kurios elementų formos ir vietos pasikeis kitą akimirką.

Pačių bienalės menininkų tapatybės neaiškios, angliškuose aprašymuose specialiai užmaskuotos įvardžiu „they“ – „jie“, kad lytį galėtum atspėti iš vardo. O šalių, kurioms jie atstovauja, nebeverta įvardyti, nes beveik niekas negyvena ten, kur gimė, ir beveik visi gyvena ne vienoje vietoje. Tai neatrodo kaip specialus pasirinkimas, nes tokia yra šiuolaikinio meno tikrovė. Tirpsta ne tik tapatybės, bet ir saitai su vieta, su bendruomene. Pastaroji formuojasi kiekvienai parodai iš naujo kaip įvykis, kuriame susitinka ir jauni, ir mirę. Šios trienalės bendruomenė mėgins įveikti laiką – prisijaukinti ateities baimes.

Prisijaukinti ateitį

31-o menininko darbai, eksponuojami ŠMC, atrodo kaip dar besiformuojantys homunkulai – lyg iš praeities, lyg iš ateities, lyg iš kosmoso, lyg iš fantazijų šmėkšančios pamėklės, kurių trienalė siūlo nebevengti, nebebijoti, priimti kaip galimybę perkurti save. Ir pats ŠMC pastatas tarsi perkonstruotas: nuardyti sluoksniai atidengia jo dar sovietmečiu sukurto dizaino fragmentus, o iš likusių atraižų ir lūženų gaminamos pertvaros, statomas pusiau skaidrus labirintas, kuriame pro langus matomas tolis susipina su artuma. Kai kurie objektai irgi tampa membranomis tarp „čia“ ir „ten“ – įsivaizduojamo „kito pasaulio“.

Ir pati trienalė šįkart sklinda per tris Baltijos šalis nuolat keisdamasi, nes iš viso joje dalyvauja 70 menininkų, tad 39 galėsime pamatyti tiktai Taline arba Rygoje. Tikrasis žiūrovas bus nomadas, šiek tiek panašus į jos dalyvius.

Kūno metamorfozės

Iš kūno dabar daug reikalaujama. Jis turi būti gražus ir jaunas – be raukšlelės. Sveikas, neužteršiantis savęs netinkamais metalais ar mineralais. Geidžiamas ir stangrus, lengvai nubėgantis maratonus. Jam tobulinti skiriama daug erdvės ir laiko, išrandama vis naujų preparatų. Menininkai tai priveda iki kraštutinumo – trienalė pilna hibridiškų kūnų, susintetintų iš (neva) biomasės ir neorganinių medžiagų. „Pakui Hardware“ (Neringa Černiauskaitė ir Ugnius Gelguda) augina silikono ir latekso lervas-skrandžius, kurie yra tobulai skaidrūs, išsivalę visus toksinus ir... šleikščiai saldūs. Pavadinimas „Back to Sweetness“ užprogramuoja saldumą-mielumą kaip siekį. Ar vis dėlto kritikuoja perdėto dėmesio kūnui padarinį – tuščią vamzdeliais maitinamos lervos egzistenciją?

O gal jie tik prognozuoja ateitį – nei kritiškai, nei optimistiškai, nei ironiškai. Viskas čia skaidriai šviesu, nė šešėlio. Tikrovėje sutiktos štai tokios būtybės atrodytų klaikios. Ievos Rojūtės „grafičiai“ ant aplinkinių sienų tai išreiškia: „Ar mes jūsų maistas? Ar jūs mane nužudysit? Ar paliksit gyventi?“ Ar klausiame mes jų, ar jie mūsų? Jie mums slidūs, o mes jiems gal glitūs?

Parodų rūmai pilni tokių neaiškių padarų: sustingusios keraminės išnaros virsta šleikščiomis kaukėmis (Caroline Achaintre), į naujas būtybes sintezuojasi civilizacijos atliekos (Daiga Grantina), kūdikių sūpynėse supasi ateiviai (Katja Novitskova), žiūrovų delnų energijos laukia du žaibuojantys ateivių kiaušiniai (Maxas Hooperis Schneideris).

Kaip jaučiasi žiūrovas tarp tokių „tapatybių“? Tai – lyg testas saugioje aplinkoje, nes šie padarai – tik menininkų išmonė. Bet ji mus ruošia ateičiai, kurios pradmenis jau stebime dabar. Visi tie vamzdeliai, ataugėlės, tįsūs pavidalai yra parazitų organai. Jais tos silikoninės būtybės ieško sau šeimininkų kūnų, kurių energija jas pažadins iš letargo, kaip dabar prisilietus pirštais nušvinta išmaniųjų ekranai. Šie kūriniai – tai mūsų dabartinės priklausomybės nuo technologijų metaforos. Trienalės pavadinimas „Išsižadėk šmėklų“ turbūt reiškia: nebijok. Mūsų projektuojamos distopijos – robotų uzurpuota darbo rinka, klimato atšilimas, civilizacijos ir žmonijos išnykimas – galbūt neišsipildys.

Katastrofos laukimas

Todėl ši paroda yra apie laiką. Labirintiška jos struktūra išardo linijinį pasakojimą į skirtingo greičio juostas, žiūrovus kartais atveda į stovinčio laiko kišenes, o pro langus leidžia pamatyti skirtingas dabartis. Iš spygliuotosios vielos pagamintas laikas pradreskia odą ir primena kūno ribotumą laike (Melvinas Edwardsas). Laikas dabar domina menininkus kaip fizikinė ir filosofinė problema. Ją paaštrina vėlgi tos pačios technologijos, kurios pagreitina procesus, bet kažkur pradangina asmeninį laiką, pasiglemžia dabartį ir ateityje žada tik dar stipresnį panirimą į virtualybę.

Bet yra ir vienas optimistinis aspektas – tos pačios technologijos kuria iliuziją, kad laiku lengva manipuliuoti. Mes tarsi nebesame prikaustyti prie nuobodžios dabarties. Trienalė leidžia pasivaikščioti po išjudėjusio laiko peizažą. Šalia ateities kūnų čia pilna atklydėlių iš praeities: pirmykštės bendruomenės mitus primenančių statulų (Huma Bhabha), Tuvos šamanų ritualams skirtų kartoninių šventovių (Evgeny Antufievas), išsigalvotos civilizacijos fosilijų (Beno?t Maire’as). Smagiausia buvo sutikti linksmą kanalizacijos gyventojų kompaniją iš „Požemio aukštyn kojomis“ (Anna Hulačova). Šie betoniniai šliužai-žmonės kažką švenčia, puotauja šlemšdami muilo putų vynuoges virš apversto baseino. Jie tarsi stebėjosi manimi – ateive iš jų pasaulio požemių. Ir mano kasdienybė trumpam apsivertė.

Patys ŠMC rūmai žaidžia laiku. Vienoje salėje atvertas margų grindų kvadratas, tarsi koks Prousto pyragėlis, prikelia praeitį, kai vadinamasis „zelcas“ buvo visų parodų fonas. Pasirodo, jis tebėra, tik tūno po baltosiomis grindimis kaip žuvys po ledu, bet gali bet kada vėl išlįsti ir diktuoti savo estetiką. Pageltonintas vidinio kiemelio stiklas virto „Konservavimo mašina“, primenančia uragano Ofelijos pernai į Londoną atneštas Sacharos dulkes (ir Vilniuje vieną rytą saulė buvo raudona). Bet čia – dirbtinės dulkės, pagamintos iš titnagdumblio, gyvenusio dar dinozaurų laikais, o dabar sendinančio ir kartu saugančio pasibaigusios parodos sienelės nuolaužas (Dora Budor).

Rekonstrukcija painiojasi su dekonstrukcija. Šiuo požiūriu pastato vidus yra dabar vykstančio agresyvaus miesto erdvių ir visos kultūros perstatymo veidrodinis atspindys. Kaip perspėjimas apie tokių projektų netvarumą, ant pjedestalo stovi Augusto Serapino šventyklėlė, Visagino vaikų suręsta iš Ignalinos atominės elektrinės plytų ir sijų. Tai – modernizacijos utopijos, katastrofos ir demontuotų žmonių gyvenimų simbolis. Žiūrint tam tikru kampu atrodo, kad už jos leidžiasi saulė (tai geltonojo stiklo efektas).

Kiekviena katastrofa buvo „Prieš minutę“, sako Rachel Rose filmas. Prieš minutę paplūdimyje buvo saulėta, dabar kūnus čaižo kruša. Prieš minutę čia buvo kaimas, dabar iš jo liko tik pamatai ir plytiniai kaminai. Architektas Philipas Johnsonas savo pastatytame „Stiklo name“ irgi buvo prieš minutę, todėl dabar slankioja po jį kaip neryškus vaiduoklis. Jis pasakoja, kaip jam kilo mintis pastatyti namą, kuriame vidus susilietų su peizažu. Tuo pat metu jį patį jau neša laidoti ant sienos pakabintame Nicolas Poussino paveiksle („Fosijono laidotuvės“, 1648). Pasakojimas trūkinėja, nes į jo dabartį veržiasi skirtingos praeitys, kol galiausiai vaizdas išbyra pikseliais. Šis išsiskaidymas ne trikdo, bet ramina, kaip ir Miriam Cahn nutapyti miegantieji. Nes paleidžia nuo laiko pavadžio į laisvę. Gal tai ir reiškia gyvenimą sutrūkusių tapatybių laikais?

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Barackas Obama su žmona Michelle pasirašė sutartį su „Netflix“

Barackas Obama, buvęs Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) prezidentas, ir jo žmona Michelle pasirašė sutartį su...

Vadyba
20:00
Lietuvių kino akademija paskelbė „Sidabrinės gervės“ nominantus

Lietuvių kino akademija (LiKA) paskelbė pretendentus į „Sidabrinės gervės“ apdovanojimus – 16 filmų,...

Laisvalaikis
15:27
Pomirtinėje prof. Hawkingo knygoje nagrinėjami visatos dydžio klausimai

Šiemet bus išleista neseniai Anapilin iškeliavusio vieno žymiausių visų laikų fizikų Stepheno Hawkingo...

Laisvalaikis
2018.05.21
Naujojo „Pacų“ viešbučio vadovas: niekas kitas negali pasiūlyti tiek daug istorijos ir autentikos Premium 14

Vis daugiau žmonių keliaudami ieško ne tik vietos pernakvoti, bet tikisi ir unikalios patirties,...

Statyba ir NT
2018.05.21
Iliustruotoji istorija: Broliai Grimmai šiurpino vaikus

Pasakos apie nuostabias princeses ir piktas raganas vaikams skaitomos prieš miegą. 1812 m. broliams Grimmams...

Laisvalaikis
2018.05.20
E. Parulskis. Bethono muziejus 2

Repertuariniai ir proginiai akademinės muzikos koncertai Filharmonijoje lyg ir vienodi – klausytojų...

Naujieji Kinijos kaimai: kaimo mieste fenomenas artimas ir mums Premium 2

2017-ieji. Gruodžio 10 d. atvykome į Nantou, mažą tankaus miesto oazę vidury didžiulio Šendženo megapolio.

Verslo klasė
2018.05.20
Lietuvos atlikėjai nebenori būti buhalteriais: pavyzdys – Estija 3

Menininkai šiuo metu yra paversti buhalteriais, kartais dar turinčiais dirbti ir Mokesčių inspekcijos darbą.

Laisvalaikis
2018.05.19
Bažnytinio paveldo muziejuje – Italijos meno šedevrai

Vilniuje, Bažnytinio paveldo muziejuje, atidaryta paroda „Šventojo Kazimiero gerbimo istorijos šedevrai“...

Laisvalaikis
2018.05.18
Gediminas Kuprevičius – apie „Ogmios“ centro pradžią ir mecenatystę 1

„Taip nebus. Nes Kultūros ministerija parengė nekokį mecenatystės įstatymą. Kas gali skirti milijoną eurų?...

Laisvalaikis
2018.05.18
Kompetencija, be kurios sėkmingai vystyti verslą bus sunkiai įmanoma Rėmėjo turinys

Pasaulis šiandien keičiasi ypač sparčiai – ketvirtoji pramonės revoliucija iš pašaknų rauna įprastas veikimo...

Verslo aplinka
2018.05.18
Baltijos trienalė: lengvi potėpiai ateities paveikslui

13-osios Baltijos trienalės, praėjusį savaitgalį atidarytos Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre, kuratoriai...

Laisvalaikis
2018.05.17
Metų muziejininkė – kaunietė Daina Kamarauskienė

Lietuvos muziejų asociacijos (LMA) valdyba 2017-ųjų muziejininko vardą suteikė Dainai Kamarauskienei,...

Laisvalaikis
2018.05.17
 „Godopoco“ trenerė Airina Kazlauskaitė: noras kontroliuoti atsiranda tada, kai bijoma susimauti Rėmėjo turinys 4

„Kai esi nepasiruošęs niekam, esi pasiruošęs viskam“, – teigia „Godopoco“ sklandaus ir efektyvaus bendravimo...

Laisvalaikis
2018.05.17
Pažymint LGBT teises Vilniuje atidaryta simbolinė pėsčiųjų perėja 2

Vilniuje pažymint Lesbiečių, gėjų, biseksualų, translyčių ir interseksualų (LGBTI) teises atidaryta simbolinė...

Laisvalaikis
2018.05.17
Kultūros ministrė: paskelbtas kultūros įstaigų pertvarkos planas – netikra naujiena

Į viešumą patekęs kultūros įstaigų pertvarkos projekto variantas – nesvarstomas, tai netikra naujiena, teigia...

Laisvalaikis
2018.05.17
Kultūros įstaigų tinklo pertvarka – susitarimai po kilimu ar audra vandens stiklinėje 1

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno įstaigų asociacija bei Valstybės teatrų asociacija, vienijanti ir...

Laisvalaikis
2018.05.14
1863-1864 m. sukilimo prieš carinę Rusiją dalyviai bus palaidoti Rasose 2

Pirmadienį posėdžiavusi Vyriausybės komisija nusprendė, kad tinkamiausia vieta palaidoti 1863–1864 m.

Laisvalaikis
2018.05.14
Baltijos trienalė prasidėjo Vilniuje

Šiemet išsyk trijose šalyse – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – vykstanti 13-oji Baltijos trienalė prasidėjo...

Laisvalaikis
2018.05.14
Danielis Libeskindas: dabar vyksta miestų renesansas Premium

Gegužę septyniasdešimt dvejų sulaukęs architektas Danielis Libeskindas – dažnas svečias Vilniuje. Šiuokart...

Verslo klasė
2018.05.13

Verslo žinių pasiūlymai

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau