Nežinoma išeivijos dailė: santarvėje su savimi ir viskuo

Lietuvoje mažai kam girdėta dailininkė Nijolė Vedegytė-Palubinskienė 1932-aisiais gimė Žuklijuose, Suvalkijoje. Per karą su visa šeima buvo nublokšta į Vokietiją, Hanau stovykloje lankė lietuvių gimnaziją. 1949 m. atvyko į Klivlandą (JAV), kur 1950 m. baigė gimnaziją, o 1955 m. – Klivlando dailės institutą (studijavo tapybą ir grafiką). Lietuvoje ji pasirodė tik po 60-ies emigracijos metų ir 2009-ųjų rudenį Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje surengė personalinę parodą.

Grafika – tai dailės poezija

Nuo 1970-ųjų, paskatinta grafiko Telesforo Valiaus žodžių „grafika – tai dailės poezija“, N. Vedegytė-Palubinskienė atsidavė šiai meno rūšiai. Ji naudoja klasikines medžio, linoraižinių, oforto, monotipijos technikas ir kuria ciklais („Pajūris“, „Mičiganas“, „Psalmės“, „Alegenio kalnai“, „Parkai“, „Žmogus parke“, „Panoramos“ ir kt.). Kaip galima spręsti ir iš pavadinimų, jos kūryboje dominuoja peizažas, žmogaus figūra pasirodo retai ir paprastai – apsupta gamtos.

Menininkės darbai alsuoja harmonija bei gamtos ir žmogaus ryšio pilnatve. Juos galima vadinti gamtos elegijomis („Miškas – rytas“, „Miškas – vidudienis“, „Atspindžiai“, „Kalnų šešėliai“, „Takas prie jūros“, „Saulėta diena“, „Migla“, „Mėlynas peizažas“).Viskas paprasta ir itin jautru, įsiklausoma į subtiliausius natūros niuansus: nespalvotai – raižiniuose, šėlstant spalvoms – monotipijose.

„Mėgstu vaizduoti gamtą. Vaikystėje mėgdavau gulėti pievoje ir stebėti aplinką, – kalbėjo N. Vedegytė-Palubinskienė Palangoje.– Kurdama vis prisimenu Lietuvos vaizdus. Jie užfiksuoti ir mano paveiksluose. Kartais vaizduoju ir žmones – jie yra gamtos dalis. Muziejuje eksponuojamas ciklas „Parkas“. Ten dviejų žmonių figūros keliauja per visus paveikslus. Klivlandas – parkų miestas. Mano paveiksluose užfiksuoti Mičigano ežero, kitų Amerikos vietovių vaizdai. Tačiau mano pasąmonėje išlikę daugybė vaizdų iš Lietuvos, gamtos trupinėlių, kurie nuolat mane maitina.“

Vaikystės vaizdinys

Ofortas „Berniukas raudona kepure“ išsiskiria kitos kūrybos fone: stambus planas, tik užuomina į gamtą, vaiko susikaupimas. Tačiau išlieka tas pats visa persmelkiantis santarvės – menininkės su savimi, su personažu, personažo su aplinka – jausmas. Pro skalsų štrichų tinklą prasisunkia spalvos – rausva, žalsva, juoda, balsva. Formos modeliuojamos itin minkštai, įkūnijant vaiko pasaulio švelnumą. Detalės minimalizuotos – greta berniuko nuspėjamas gyvūnas ir horizonto linija. Tai ne psichologinis vaiko portretas, o apibendrintas vaikystės vaizdinys, savo klasikine kompozicija bei šviesia, pakilia nuotaika ir žmogų charakterizuojančiais elementais primenantis klasikinius ankstyvojo renesanso portretus, kai menininkai vėl grįžo į gamtą, išmoko tiksliai perteikti erdvę, šviesą ir šešėlius, natūralias pozas, žmonių jausmus, mėgo tapyti profilius. Kaip ir ankstyvojo renesanso portretai, šis kūrinys kupinas vidinės šviesos, pakilios nuotaikos. Kaip ir ankstyvojo renesanso tapyba, pretendavusi į tobulybę, jis itin nuoširdus ir neretai jaudina labiau nei brandžiojo renesanso drobės.

Europos portretinė kūryba perteikia tikroviškumą, unikalią asmens išvaizdą ir individualią tapatybę. Tačiau, kaip teigė garsus vokiečių meno istorikas Erwinas Panofsky, ji taip pat „siekia atspindėti ir tai, ką pozuojantysis turi bendro su likusia žmonija“. O šis bruožas lemia tam tikrą žanro konservatyvumą ir sekimą vos keliais sutartiniais formatais. Vaizdas profiliu, klestėjęs senovės monetose, dažnai pasirodo XV a. Tik per visą istoriją tapyti portretai paprastai buvo užsakomi turtingiems ir galingiems, o „Berniukas raudona kepure“ vaizduoja ne galią, bet trapų vaikystės pasaulį, yra kamerinis ir lyriškas.

Kūrybos procesas

Kaip menininkė dirba? Ji sako: „Prie vieno kūrinio praleidžiu porą mėnesių, pusę metų, nes grafika – ilgas procesas. Kartais kuriu kelis paveikslus iš karto. Ar tikiu įkvėpimu, ar jo laukiu? Tikiu disciplina – nusiteiki ir dirbi, kasdien, kaip įprastą darbą. Žinoma, pasitaiko dienų, kai negali kurti. Tačiau pasitikiu darbu, nes įkvėpimo galima laukti ir nesulaukti.“

N. Vedegytės-Palubinskienės senelis Juozapas buvo liaudies dailininkas, drožęs iš medžio šventuosius, gėlėmis išmargintas skrynias. „Jo palikimas man – meilė medžiui“, – sako menininkė.

Ji yra surengusi dešimtis personalinių ir grupinių parodų garsiausiuose Amerikos muziejuose, daugelyje parodų apdovanota premijomis. 1982 m. dailininkei įteikta Ohajo lietuvių gydytojų kultūros premija, o 1990 m. – Ohajo valstijos Meno tarybos premija už svarų įnašą į Ohajo meną.

Po parodos Antano Mončio namuose-muziejuje autorė kaip paramą institucijai jame paliko savo darbus. Lietuvos meno mėgėjams toji paroda buvo reikšminga pažintis su vis dar mažai žinomu išeivijos dailės paveldu – kūriniais, kuriuose įamžintas tėvynės ilgesys ir prisiminimai.