„Michelin“ restoranų kūrėjo receptas: niša, komanda ir meilė konkurentams

Publikuota: 2017-11-10

„Specifinė niša, unikali istorija, talentinga komanda, buvimas bendruomenės dalimi. Be to, santykis su konkurentais, restorano vieta ir pinigai“, – paklaustas apie sėkmės sudedamąsias, vardija skandinavų gastronomijos legenda vadinamas Clausas Meyeris, vienas garsiojo Kopenhagos restorano „Noma“ steigėjų, verslininkas ir filantropas.

Spaliui baigiantis su kitais trimis partneriais p. Meyeris Vilniuje pasirašė sutartį dėl maitinimo įstaigos atidarymo. Partnerių valdoma bendrovė „Nordic Food Republic“ (NFR) bendradarbiaus su Vilniaus senamiestyje, Didžiojoje gatvėje, istoriniuose baroko stiliaus Pacų rūmuose kitąmet atidaromu viešbučiu „Pacai“. Su p. Meyeriu VŽ „Savaitgalis“ šnekėjosi apie restoranų verslą, jo paties verslo imperiją ir tai, kokios priežastys jį paskatino sukelti vadinamąją Šiaurės šalių virtuvės revoliuciją, kuri padarė neabejotiną įtaką Skandinavijos ir Baltijos valstybių, o ir viso pasaulio virtuvei.

Karalius ir visa kariauna

Clausas Meyeris (g. 1963) yra Naujosios Šiaurės virtuvės (New Nordic cuisine) judėjimo pradininkas. Profesorius, virtuvės šefas, knygų autorius, 130-yje šalių transliuojamų televizijos laidų apie kulinariją kūrėjas, socialinių ir kulinarinių pokyčių įkvėpėjas, vizionierius ir inovatorius, verslininkas ir filantropas. Ir nė iš tolo nepanašus į žmogų, valdantį įmones Danijoje, Bolivijoje, Šiaurės Amerikoje. Kalba kukliai, apranga neišsiskiria niekuo ypatingu, gal tik subtilumu ir kokybe.

Pono Clauso vizitinė kortelė, mūsų maisto gurmanams sufleruojanti, kas yra kas, – Kopenhagos restoranas „Noma“, 2003-iaisiais įkurtas drauge su virtuvės šefu Rene Redzepi, pelnęs dvi „Michelin“ žvaigždutes, o 2010, 2011, 2012 ir 2014 m. paskelbtas geriausiu pasaulyje.

2013-aisiais jų keliai išsiskyrė, kai p. Redzepi, anot to meto žiniasklaidos, pasakė: „Clausai – tu arba aš.“

Dabar p. Meyeriui priklauso 20% „Noma“ akcijų. Be šių, jo portfelyje guli pusė futbolo klubo „Nykobing FC“ akcijų, restoranas „Radio“ Kopenhagoje, kurį jis valdo su virtuvės šefu Jesperu, vynuogynas ir obelynas Lilleo saloje, iš kurių derliaus gaminami vynas ir sidras, „Standard“ kompleksas Kopenhagoje, kuriame – džiazo klubas ir keli restoranai, vienas jų įvertintas „Michelin“ žvaigžde, ne pelno siekiantis „Melting Pot“ fondas su įsteigtomis kulinarijos mokyklėlėmis pradedant Danijos kalėjimais, baigiant Bolivija. Šiuo metu „Melting Pot“ dirba prie socialinio projekto Braunsvilyje, Rytų Niujorke, – ten įkurta kulinarijos mokykla, kavinė, kepykla ir bendruomenės centras, buriantis vietos žmones ir siekiantis sulaikyti jaunimą nuo klystkelių. Toliau – restoranas „Gustu“ Bolivijos sostinėje La Pase (28-oji vieta Lotynų Amerikos 50-ies geriausių restoranų sąraše), dalis „Meyers Madhus“ maisto kompanijos akcijų, keli restoranai Niujorke, virš vieno jų taip pat šviečia „Michelin“ žvaigždė. Visa tai p. Clausas sukūrė vienas pats arba su dalininkais.

Apie restoraną Vilniuje

Paklaustas, kokį restorano modelį mato Vilniuje, p. Clausas nusijuokia: „Kol kas nežinau.“ Jis pasakoja buvęs Estijoje ir Latvijoje, tačiau Lietuvoje – pirmą kartą.

„Juokinga – 2010 m. Estijoje skaičiau paskaitą apie Baltijos virtuvės potencialą ir revoliuciją, pasakojau apie savo patirtį iš 2003, 2004 metų, kai, galvodamas apie skandinaviškąją virtuvę, omenyje turėjau Suomiją, Laplandiją, Baltijos šalis – vietas, kur išlikę daug miškų, senovės, tradicijų, agrokultūra, receptų, daugybė dalykų, kurie galėtų būti išsaugoti ir išryškinti. Tikiuosi, įžiebiau bent menką ugnelę jaunų estų širdyse. Dabar esu Vilniuje. Čia mano vaidmuo bus padėti komandai, nes aš nesu varomoji jėga, tik vienas iš keturių NFR partnerių, ir Nielsas (Nielsas Peteris Pretzmanas yra danų investicinės kompanijos Asgaard A/S“ steigėjas, generalinis direktorius ir valdybos narys – VŽ) mane pakvietė būti proceso dalimi.

Nielsas turi svajonę. Jei paklaustumėte manęs – kokią, pasakyčiau, kad jis svajojo atskleisti Lietuvos paveldą, nes myli šitą šalį. Manau, kad jį įkvėpė tai, ką aš dariau Danijoje, ir jis nori padaryti ką nors panašaus čia. Nežinau, kaip visa tai galiausiai atrodys, bet priėmiau šį iššūkį kartu su savo komanda, kuri čia buvo, ir mes ieškosime būdų padėti NFR sukurti dar vieną gerą verslą, kuris išsiplėtos su restoranais viešbutyje „Pacai“. Puiku yra tai, kad mano du geriausi, ištikimiausi kolegos dirba prie šio projekto jau keletą savaičių.

Pasakiau Nielsui, kad galiu jam padėti tik tuo atveju, jei jo svajonė yra daug daugiau nei restorano atidarymas. Tik tuo atveju, jei jo svajonė yra Lietuvos ir Baltijos šalių virtuvės vystymas, galime dirbti kartu. Jei tikslas nėra toks, negaliu čia dirbti. Nielsas patvirtino, kad jo tikslas būtent toks“, – VŽ „Savaitgaliui“ pasakojo p. Clausas.

Danai ir revoliucijos

Laimingiausiais žmonėmis pasaulyje vadinami danai mėgsta revoliucijas. 1995 m. režisieriai Larsas von Trieras ir Thomas Vinterbergas paskelbė manifestą „Dogma“, padariusį didžiulę įtaką viso pasaulio kinematografui. 2004 m. dvylika danų virtuvės šefų paskelbė apie „New Nordic Food“ judėjimą, pakeitusį kulinarijos sampratą. Ponas Clausas ir p. Redzepi buvo to judėjimo pradininkai, o paklaustas, kokios priežastys paskatino jį paskelbti ir kokia jo esmė, VŽ „Savaitgalio“ pašnekovas pirmiausia sako, kad „Dogma“ išties jį įkvėpė: „Supratę, kad konkuruodami su Holivudu pagal jo sąlygas visada pralaimės, kino žmonės nusprendė veikti už šios sistemos ribų. Tam tikra prasme tai yra tas pats, ką mes vėliau padarėme su Rene – iš naujo apibrėžėme prabangos sąvoką. Mes pasakėme, kad prabanga gali būti puikus kiaulpienės lapas, nuskintas tinkamoje vietoje tinkamu metu ir apdorotas taip pat dėmesingai, kaip apdorojamos žąsų kepenėlės. Tik taip mes galėjome būti kulinarinio žaidimo dalimi, kaip „Dogmos“ režisieriai – pasaulinio kinematografo.“

Anot p. Clauso, Naujasis Šiaurės maisto judėjimas buvo jo maištas prieš vaikystėje valgytą maistą: „Mano vaikystė buvo nebloga, bet tėvai nuolat pykosi. Taigi, užaugęs maištavau, nes mačiau ir tikėjau, kad prastas mano vaikystės maistas buvo priežastis, dėl kurios išsiskyrė tėvai. Vėliau mama tapo alkoholike, maistas jai nerūpėjo, o tėvas nemylėjo manęs. 18-os išvažiavęs į Prancūziją, Gaskonę, gyvenau šeimoje, kuri ruošdavo ir parduodavo puikų maistą. Gal buvau naivus romantikas, bet mačiau ryšį tarp meilės ir gero maisto ir vėlesnė mano kova už „Michelin“ žvaigždutes iš tiesų buvo kova ne už maistą, o už egzistencinius dalykus, už meilę.“ Tuo pačiu ramiu balsu jis priduria: „Jei tėvai ruošia šūdiną maistą iš tokių pat sudedamųjų, galbūt jie gyvena sumautą gyvenimą, o jų vaikai kenčia nuo to. Bet jei gaminsite nuostabų maistą, tikiu, jūsų gyvenimas bus nuostabus. Tai aš norėjau pasakyti Danijoje.“ Devintojo dešimtmečio pradžioje jis grįžo namo tikėdamas, kad jo gyvenimo misija yra tėvynainiams pristatyti prancūzų virtuvę. Nusprendęs, kad tai gali pasiekti būdamas virtuvės šefu, jis „rinko“ taškus televizijoje, importavo foie gras, trumus, alyvuogių aliejų, o maždaug po 15 metų suprato, kad eina neteisingu keliu. Taip gimė „New Nordic Food“.

Naujasis Šiaurės maisto judėjimas

„Jei galėčiau užtikrinti, kad žmonės gamintų nuostabius patiekalus savo šeimose, – tai man būtų meilė“, – tarsteli p. Clausas po pauzės, paklaustas, ar meilė yra maisto gamybos proceso dalis. Anot jo, maisto ruošimas yra modernios civilizacijos ženklas.

Pašnekovas svarsto, kad Danija, moderni šalis, turėjo atstovauti pažangiai kultūrai, tačiau ji pasidavė, neaukštino tų vertybių.

Apie tai jis galvodavo gyvendamas Gaskonėje, kur maisto kultas buvo savaime suprantamas dalykas.

„Tik vėliau sužinojau, kad danai tų vertybių neturėjo išvis. Nes mes esame protestantai liuteronai ir mėgautis maistu mums buvo nuodėmė. Supratau, kad mes tikriausiai niekada ir neturėjome tradicijos džiaugtis maistu, vieni kitų draugija ir gyvenimu“, – kalba p. Clausas. Anot jo, „Noma“ ir Naujasis Šiaurės maisto judėjimas tapo 25-erius metus trukusių bandymų ištaisyti tokią padėtį kulminacija.

Jis pasakoja, kad, būdamas jaunas, tą judėjimą pradėjo labai užsidegęs, manė turįs egzistencijos raktą.

„Negalėčiau sakyti, kad tikiu Dievu, labiau Likimu. Lemtis įdavė man raktus į kritinį dalyką žmonijos istorijoje. 1973 m. Danija buvo kulinarinė dykuma. Dabar viskas pasikeitė, bet tuomet aš jaučiau, kad mano misija labai svarbi. Vėliau atradau ryšį tarp maisto ir tvarumo, sveikatos, biologinės įvairovės. Supratau, kad tinkamas maistinės sistemos subalansavimas, kad ir ką tai galėtų reikšti, išsisprendžia daug žmonijos problemų. Ir tai tampa daugiau nei meilė ar šeima, bet ir ištekliai, įvairovė, lygybė ir pan.“, – kalba p. Meyeris.

Jis pasakoja tuomet nesuvokęs, kokia vis dėlto tai didelė našta, ir pripažįsta, kad per gerus 20 metų jam nepavyko visiškai pakeisti maisto kultūros. Tuomet pradėjo dirbti „nuo apačios“ – sukvietė visus akcininkus, pasidalijo su jais didžiomis idėjomis ir nurodė asmeninę naudos viziją kiekvienam, buvusiam kambaryje. Neformaliais pokalbiais pavyko surinkti daug finansavimo, pritraukti netikėtų projektų, pradėti bendradarbiauti.

„Kas galėjo pamanyti, kad, tarkime, „Carlsberg“ bendradarbiaus su restoranininkais. Bet jiems patiko idėja. Nors ir atstovavo „blogosioms“ masinės gamybos kompanijoms, vis tiek galėjo kurti ką nors gero“, – šypteli pašnekovas.

Kelyje į žvaigždes

Trijų p. Clauso su bendraturčiais įsteigtų restoranų kelią nušviečia „Michelin“ žvaigždės. Paklaustas, kas jas nulemia, jis teigia negalįs keliais punktais atsakyti, ko reikia sėkmingam restoranui, nes jų yra visokių stilių, jie veikia skirtingose šalyse. Vis dėlto išvardija universalias savo tiesas: specifinė niša, unikali istorija, talentinga komanda, buvimas bendruomenės dalimi. Be to, santykis su konkurentais, restorano vieta ir pinigai.

„Aš visada noriu būti malonus kolega toje aplinkoje, kurioje atidaromas restoranas. Galbūt geresnė strategija būtų „nugalabyti“ konkurentą, bet aš asmeniškai šioje industrijoje negaliu toks būti. Todėl man taip svarbu atrasti specifinę nišą, kad savo veikla nežlugdyčiau kitų žmonių svajonių. Noriu tapti bendruomenės dalimi. Noriu, kad žmonės džiaugtųsi atidaroma vieta, o ne bijotų konkurencijos. Tai būtų vienas dalykas.

Žinoma, jei turi unikalią istoriją ar ką nors, kas būtent tuo metu yra aktualu, tai atkreips žmonių dėmesį ir bus kai kas daugiau nei vien juos pamaitinti. Sutinku, yra klubų, kurie labai sėkmingi, nors neturi jokio tikslo. Tačiau man svarbu turėti didesnį tikslą, turėti ryšį su žeme, padėti ūkininkams klestėti. Virtuvė, maistas, gamyba turi susieti žmogų su vieta ir laiku“, – dėsto p. Clausas.

Anot jo, labai svarbu talentingi darbuotojai, o dar svarbiau – išlaikyti ir skatinti jų talentą.

„Kartais prireikia juos nuleisti ant žemės, kad netaptų primadonomis. Tai subtili pusiausvyra – reikia pritraukti talentą, skatinti jį, bet nieku gyvu neišauginti į talentingą šiknių, kuris trenks durimis ir atidarys savo restoraną. Tai panašiai kaip futbole – jei turi geriausius žaidėjus, reikia puoselėti jų talentą, bet prislopinti norą būti žvaigždėmis“, – šypsosi p. Clausas.

Po pauzės priduria: „Dar svarbu yra vieta ir pakankamas pinigų kiekis.“

Klausiu pašnekovo, kiek svarbu restoranui atsinaujinti. Antai Niujorko modernios virtuvės restoranas „Eleven Madison Park“ šių metų „The World‘s 50 Best Restaurants 2017“ sąraše užėmė pirmą vietą po to, kai buvo uždarytas, renovuotas ir tarsi Feniksas pakilo iš pelenų. Ponas Clausas sutinka: daug restoranų yra atidaromi, pasiekia kulminaciją ir po truputį regresuoja. Tai nutinka dažnai. Kitas variantas – atidaromas restoranas, jis tampa populiarus, gauna kelias „Michelin“ žvaigždes, o tada tarsi sustoja ir tampa kliše, tai dažnai pamatysi Prancūzijoje.

„Kita vertus, yra jaunų restoranininkų, kurie į verslą žvelgia dinamiškiau ir atsinaujina po trejų, septynerių metų. Sutinku, kad tai įdomus ir drąsus žingsnis. Atsidavimo ženklas“, – sako pašnekovas.

Apie Niujorko dvasios gylį

Paklaustas, kaip sekasi „Michelin“ žvaigždute įvertintam jo restoranui „Agern“ ir barui, pernai atidarytiems Centrinėje Niujorko stotyje (Grand Central Terminal), p. Clausas nusijuokia: „Tik vėliau supratau, kad pasirinkome pačią sudėtingiausią vietą. Norėjome atidaryti įmonę su 300 darbuotojų, vidury Manhatano, kur daugybė žmonių tiesiog nori praeiti ir sėsti į savo traukinį.“

„Ar jaučiausi maloniai sutiktas Niujorke? – perklausia jis. – Tai geras klausimas. Žmonės ten labai pozityvūs ir entuziastingi, ir iš šalies atrodo, kad sutinka tave išskėstomis rankomis, jei turi įdomią idėją. Mano idėja buvo pristatyti šiaurietiškos virtuvės skonį ir daniškas vertybes – mokamas motinystės ir tėvystės atostogas, didesnę minimalią algą, laisvas mokamas dienas, per kurias darbuotojai padėtų bendruomenėje, taigi – suburti žmones darbui dėl kilnaus tikslo. Sykiu norėjau dirbti su vietos produktais – pajusti ryšį su vieta, o ne importuoti juos iš Skandinavijos. Tai vadinu „New York Nordic“.

Tačiau Niujorkas yra ir gana paviršutiniškas. Sutinki daugybę žmonių, kurie, regis, labai nori padėti, kuriems viskas labai rūpi, tačiau jie neturi tokios prabangos, nes turi pasirūpinti savimi, jie dūsta tame mieste. Tarp darbuotojų, restoranų savininkų verda tikra kova. Tik nedaugelis gali prisidėti paaukodami kilniam tikslui dalį savo laiko, pinigų, rūpesčio. Nesutikau nė vieno nedraugiško žmogaus, bet tas draugiškumas nėra gilus“, – kalba p. Clausas.

Verslas ir filantropija

„Nežinau, gerai tai ar blogai, bet esu labai neambicingas verslininkas. Dažniausiai ne itin stengiuosi auginti savo verslą. Tai gali nuskambėti keistai. Aš manau, kad kiekvienas projektas yra galimybė save išreikšti pasaulyje, pavyzdžiui, kaip rašytojui. Žinoma, nenoriu bankrutuoti, tad stengiuosi imtis projektų, dėl kurių nebankrutuočiau. Man nepatinka netekti pinigų. Būdamas filantropas darai gera ir atiduoti tiek, kiek gali, pritrauki ir kitų žmonių prisidėti prie kilnaus tikslo“, – dėsto pašnekovas.

Apsidairęs ima rašiklį, popieriaus lapą ir nubraižo du susikertančius apskritimus: pirmasis – verslas, ir, pasak p. Meyerio, yra tūkstančiai būdų, kaip padaryti jį komerciškai sėkmingą. Kitas apskritimas – bendruomenė.

„Aš stengiuos dirbti tarp abiejų. Gali uždirbti pinigų dirbdamas kilniais tikslais, o ne stengdamasis nusodinti kitus žmones ir sunaikinti jų svajones. Turiu kelias kompanijas, kurios neneša pelno, bet galiu leisti joms būti tokiomis. Dirbu ir prie filantropijos projektų, mano kompanijos turi ryškią socialinę atsakomybę. Tai sudėtingas balansas, bet stengiuosi jį išlaikyti, – kalba p. Clausas, rašikliu baksnodamas į susikirtusią apskritimų dalį. – Turiu restoranų, kur tiekiami brangūs išskirtiniai patiekalai, bet taip pat dirbu prie projektų, kur žmonės maitinami už vieną dolerį ar keli tūkstančiai žmonių maitinami festivaliuose. Visada stengiausi dirbti įvairiose maisto kultūros srityse. Tačiau stengiuosi žmones maitinti geriau nei gerai bet kuriame mitybos lygmenyje.“

Vilniaus amžinybės

Kai vėl sugrįžtame prie Vilniaus projekto, p. Clausas sako, kad pirmiausia bandys susitikti su tinkamais žmonėmis, bus kantrus, atidus ir padės sukurti rūpestingą aplinką. Tada ieškos būdų, kaip kuo dažniau galėtų čia atvažiuoti, nes jo verslas – Danijoje, galybė reikalų – Bolivijoje, o gyvena šiuo metu Amerikoje.

„Tai didelis iššūkis. Paprasta būti reikšmingam, kai esi vietoje. Bet nemanau, kad čia padarysiu ką nors blogo, – nusijuokia pašnekovas. – Klausimas – kaip galiu pritraukti savo išteklius čia, kad sukurčiau naudą kuo daugiau žmonių. Tai iššūkis. Galiu pasakyti viena – jaučiuosi ramus, jaučiu šilumą, vidinę ramybę, ypač palyginti su „Times Square“. Iš dalies jaučiuosi grįžęs namo. Net vaikštant lietaus merkiamomis gatvėmis čia juntama kažkokia amžinybė.“

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Gedimino kalno tvarkyba: kurie šlaitai sutvarkyti, o kurių būklė išlieka kritinė? Rėmėjo turinys

Gruodžio mėnesį žiniasklaidoje ir vėl pasirodę bendro pobūdžio pranešimai apie „kritinę Gedimino kalno šlaito...

Laisvalaikis
06:00
Rašytojų sąjungos premija skirta U. Radzevičiūtei

Kasmetinė Lietuvos rašytojų sąjungos premija skirta prozininkei Undinei Radzevičiūtei už istorinį romaną...

Laisvalaikis
2018.12.18
M. Kvietkauskas paskirtas kultūros ministru 1

Literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas paskirtas naujuoju kultūros ministru. Tokį dekretą antradienį pasirašė...

Verslo aplinka
2018.12.18
Gražiausios kalėdinės vitrinos 1

Likus savaitei iki didžiųjų metų švenčių, sunku rasti parduotuvių vitrinų, kuriose nespingsėtų lemputės,...

Laisvalaikis
2018.12.17
Dainų šventės auditoriai pasigedo racionalaus finansinio požiūrio

Kultūros ministerija, atlikusi Lietuvos nacionalinio kultūros centro (LNKC) 2018 m. organizuotos Lietuvos...

Laisvalaikis
2018.12.17
Į kultūros ministrus pasiūlytas M. Kvietkauskas 10

Literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas, buvęs Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius,...

Verslo aplinka
2018.12.17
Kino klasterio kompleksinės paslaugos padeda laimėti didelius užsakymus Rėmėjo turinys 1

Lietuviškiems filmams sulaukiant vis didesnio populiarumo ir Lietuvai tampant vis patrauklesniu traukos...

Verslo aplinka
2018.12.17
„Titanikas“ rastas vykdant slaptą karinę misiją

Ilgai teigta, kad 1912 m. nuskendusį laivą „Titanikas“ 1985 m. vandenyno dugne surado JAV  mokslininkai.

Laisvalaikis
2018.12.16
D. Katkus: pianisto D. Kirilausko iššūkiai 1

Vykstant nuožmiam popso karui su intelektualia muzikine kultūra, karui, kur popsą visiškai palaiko ir...

Verslo klasė
2018.12.15
Turtingiausi tarpukario Lietuvos žmonės

1918-aisiais susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, jos ūkis ant kojų stojosi sunkiai, juolab kad...

Laisvalaikis
2018.12.15
Verslas „Google“ paieškoje: nuo „Ali Express“ iki „Maximos“ ir „Lidl“ kainų lyginimo Premium

Populiariausios „Google“ paieškos verslo segmente rodo, kad lietuviai vis daugiau perka internete, kruopščiai...

Rinkodara
2018.12.14
Dizainerė K. Petraitytė pamokų nuobodulį gydo „Chem žetonais“ 1

Dizainerė Karolina Petraitytė, Vilniaus dailės akademijos studentė, neseniai grįžo iš didžiausio Vidurinių...

Laisvalaikis
2018.12.13
Kultūros indėlis į šalies ekonomiką auga

Lietuvos statistikos departamentas skelbia suskaičiavęs, kad, išankstiniais duomenimis, kultūros sektoriaus...

Laisvalaikis
2018.12.12
FIFA ir VMI – tarp populiariausių „Google“ paieškų Lietuvoje

„Google“ paieškų viršūnėje Lietuvoje – pasaulio futbolo čempionatas FIFA ir „Eurovizija“. Nedaug atsilieka ir...

Rinkodara
2018.12.12
„Time“ Metų žmogumi paskelbė persekiojamus žurnalistus

„Time“ Metų žmogumi paskelbė „Sergėtojus“ („The Guardians“) – taip žurnalas pavadino dėl savo darbo...

Laisvalaikis
2018.12.12
„EGLĖ apartamentai“ - apdovanoti prestižiniu apdovanojimu Rėmėjo turinys 4

Aukštą kartelę pajūrio architektūrai iškėlęs projektas - analogo Baltijos regione neturintys prabangūs

Laisvalaikis
2018.12.12
Lengvatą kino gamintojams pratęs iki 2024 m.

Seimas leido dar penkeriems metams – iki 2023 m. pabaigos pratęsti pelno mokesčio lengvatą kino gamintojams,...

Laisvalaikis
2018.12.11
K. Kirtiklis: Th. Hobbesas ilgisi tvirtos rankos

Kaip blogai mes gyvename! Aplink tvyro plika akimi matoma sumaištis – korumpuoti politikai savivaliauja,...

Verslo klasė
2018.12.09
Aidas Puklevičius: šnipai, kuriuos visi mato Premium 8

Senais gerais laikais slaptojo agento profesiją gaubė šilkinė aureolė. Gausybės romanų ir filmų išdresiruoti...

Verslo klasė
2018.12.08
Mirga Gražinytė: dirigavimas nėra tik vyrų sritis 1

Vargu ar ką nustebino, tarp šešių šių metų Nacionalinės Lietuvos kultūros ir meno premijos laureatų išgirdus...

Laisvalaikis
2018.12.08

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau