Viskas arčiau, nei manai

Tai pirmoji didelės apimties D. Goldblatto, pasaulinio lygio fotografijos meno žvaigždės, kūrybos retrospektyva, surengta po įspūdingos 2018 m. parodos Pompidou centre Paryžiuje, o  jau minėtoji parodos kuratorė K. Ziebinska (kuravusi ir Paryžiaus retrospektyvą) prisipažino, kad vilnietiška versija jai patinka labiau nei Paryžiaus paroda. 

Nacionalinėje dailės galerijoje eksponuojama paroda, neįtikimo stiprumo meninės fotografijos rinkinys, į dėmesio centrą iškelia apartheido istoriją. D. Goldblatto užfiksuoti peizažai ir erdvės – ar tai būtų rasiniais turėklais atskirti laiptai, ar kur nors Johanesburge auganti gyvatvorė – atskleidžia ir šios šalies sudėtingą praeitį su kolonializmu ir jo paliktu apartheidu, kurie kaip neišgiję randai iškyla D. Goldblatto fotografijose. 

Jų fone vykusi istorija – kolonializmas ir apartheidas – tiesiogiai įprasminami skyriuje „Pirmieji ciklai“, skirtame fotografo ankstyviesiems darbams. Juose – Pietų Afrikos aukso kasyklų pramonės kasdienybė ir skirtingi baltųjų afrikanų bei juodaodžių gyvenimai. Įsilieti į pasakojimą padeda ir parodos architektūra: architektas Mindaugas Reklaitis ir dizainerė Ugnė Balčiūnaitė kontrasto principu atskyrė parodos skyrius, o šie galiausiai susijungia į vieną pasakojimą.

Trumpas pokalbis apie praeitį

Ieškodamas parodos vietos šiandieninės Lietuvos kontekste, nekalbu apie mūsų polinkį knaisiotis po žinomų užjūrio asmenų genealoginius medžius ieškant jų lietuviškų šaknų. D. Goldblatto parodoje  lietuviškumas praranda savo etniškumą ir įgyja kosmopolitinį, teritorinį „Made in Grand Duchy of Lithuania“ spaudą, kartu užglaistydamas kai kuriuos mums nepatogius faktus. 

Natūralu, ši paroda provokuoja (bent taip galėtų būti) diskusiją apie praeitį. Diskusiją, kurį nebūtų uždaryta universiteto auditorijose ar interneto komentarų echo-chamber‘iuose. Atrodo, čia didelio ažiotažo nebus – apie pokolonializmą sovietmečio atžvilgiu kalbame noriai ir įsivaizduojamiems diskutantams gal net norėsis tapatintis su kolonializmą ir jos pasekmes išgyvenusia Pietų Afrikos Respublika. 

Bet galvoje turiu kitą diskusiją. Davidas Goldblattas gimė litvakų šaknų turinčioje šeimoje, kuri persikėlė į Pietų Afrikos Respubliką XIX a. pabaigoje, bėgdama nuo antisemitinių persekiojimų tuometėje Rusijos imperijoje. Deja, žinome (o yra norinčių to nežinoti), kad antisemitizmo Lietuvoje istorija ten nesibaigia. 

Iš parodos akcentų noriu paminėti vienintelį darbą, vienintelę fotografiją, kurią D. Goldblattas padarė keliaudamas po Lietuvą 2015 m. Nuotraukoje – Papilės, iš kurios kilo fotografo šeima, apylinkės. Miške stūkso atminimo akmuo, jidiš ir lietuvių kalbomis menantis 1941-aisiais vykusias žudynes, kai buvo nužudyta apie penkiasdešimt čia gyvenusių žydų ir keturi lietuviai. Įvardijami žudikai – hitleriniai budeliai ir jų vietiniai talkininkai. 

Grįžtant prie parodos keliamos diskusijos, manau, ji yra puikiausia priežastis brandžiam pokalbiui apie Lietuvos santykį su Holokaustu ir antisemitizmu, ypač turint omenyje šių dienų aktualijas, atskleidusias lietuviško antisemitizmo gajumą. 

Galerijoje – dar daugiau PAR

D. Goldblatto parodą, kurią nuoširdžiai rekomenduoju pamatyti, gali natūraliai papildyti dar viena NDG vykstanti paroda – „Pranas Domšaitis (1880–1965). Jos / Jo figūra“, jos kuratorė Aušra Trakšelytė. 

Pietų Afrikos tematika čia susijungia ir geografiškai, ir chronologiškai – 15-os produktyvių Prano Domšaičio kūrybos Keiptaune metų pabaiga sutampa su D. Goldblatto fotografinio matomumo pradžia. Galima net paspekuliuoti, kad kasdienybėje niekada nesusitikę vokiečių kilmės lietuvis tapytojas ir litvakiškų šaknų turintis fotografas iš Pietų Afrikos galėjo užfiksuoti vienas kito kūrybą. Na, kad ir 1964-aisiais, kai P. Domšaičiui buvo įteikta PAR meno premija, o D. Goldbalattas pradėjo savo fotografo karjerą publikacijomis populiariuose vietos žurnaluose. Jie juk ir anuomet jau gulėjo, ranka pasiekiami, kirpyklose ir odontologijos kabinetuose.

Abi parodos Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22), veiks iki vasario 9 d.