VŽ rekomenduoja: renginiai savaitgalį

Gruodžio 6 d. 18 val. Kauno valstybinėje filharmonijoje, 7 d. 19 val. Nacionalinėje filharmonijoje Vilniuje, – kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus 80-mečio koncertas „Tarp tikrovės ir sapnų“. 

Nacionalinės, Vyriausybės bei kitų svarbių premijų laureato, įvairiapusės asmenybės, kompozitoriaus, pedagogo, eseisto ir savo muzika amžinai jauno polemisto Giedriaus Kuprevičiaus 80-mečiui skirto simfoninio vakaro „Tarp tikrovės ir sapnų“ pagrindinis akcentas – naujas Koncertas smuikui ir orkestrui „Keturi barono Miunhauzeno sapnai“. Su Nacionaliniu simfoniniu orkestru „Sapnus“ grieš Sevilijoje gimęs jaunas smuiko virtuozas Javier Comesaña Barrera, gavęs diplomą iš Jos Didenybės Ispanijos karalienės Sofijos rankų, pelnęs I premiją Jaschos Heifetzo konkurse Vilniuje ir Kronbergo akademijos teikiamą „Prinz von Hessen-Preis“ apdovanojimą.

Be premjeros, skambės G. Kuprevičiaus „Simfonija be fortepijono“ („Simfonija be FP“), E. Griego siuitų muzikos dramai „Peras Giuntas“ fragmentai ir vienas savičiausių suomio Einojuhani Rautavaaros kūrinių – Koncertas paukščiams ir orkestrui „Cantus arcticus“, kuriame jis panaudojo Laplandijos ir Liminkos pelkėse įrašytus arktinių paukščių balsus, elektroniniu būdu pakeisdamas jų giesmes.

Gruodžio 6–8 d. Vilniaus kino teatre „Skalvija“ tęsiasi filmų programa „Taip toliau: Gyvūno žvilgsniu“. 

Savaitgalį „Skalvijos“ kino centro, „Europa Cinemas“ apdovanojimuose tik ką įvertinto už edukacinę veiklą (angl. Best Young Audiences Activities Award), ekrane karaliaus begemotai, karvės, žirafos, kupranugariai, kormoranai, šikšnosparniai, šunys ir kiti gyvūnai. 

Pasak programos „Taip toliau: Gyvūno žvilgsniu“ sumanytojų, į ją atrinkti trys Lietuvoje anksčiau nerodyti filmai: Kanų kino festivalyje pristatyta britų režisierės Andrea’os Arnold „Karvė“ (2021), kuriame iš arti užfiksuota karvės kasdienybė, šiemet Berlinalėje „Sidabriniu lokiu“ už režisūrą apdovanoto Nelsono Carlo de Los Santos Arias (Dominikos Respublika) filmas „Pepė“ (2024) ir Lea’os Hartlaub esė „sr“ (2024). Senovės Egipto hieroglifas „sr“ reiškia „žirafa“, o netikėtą, vizualią ir kartais švelniai pašaipią „sr“ sudaro 16 epizodų iš 30-ies skirtingų vietų: nuo salos Ramiajame vandenyne, iki keramikos fabriko Pekine ar skaityklos Niujorke. 

Grįžtant prie „Pepė“ – filmas atsispiria nuo tikros istorijos apie hipopotamą, Kolumbijos žiniasklaidos pramintą Pepe. Kadaise Afrikoje gimusį gyvūną kaip egzotinę puošmeną į savo dvarą atsigabeno kokaino magnatas Pablo Escobaras. Po jo mirties Pepė su likimo draugais pabėgo ir apsigyveno Magdalenos upės baseine. 

Programa „Taip toliau: Gyvūno žvilgsniu“ – ČIA.  

Gruodžio 7 d. Vilniaus senamiestyje vyks tradicinis „Eurovaistinės“ kalėdinis bėgimas. 

Bėgimo aistruoliai iki pat starto pradžios gali registruotis rinkdamiesi vieną iš keturių distancijų – 3, 6, 12 km ir 300 m distanciją, skirtą 2–12 metų vaikams. Dalyvių laukia ne tik bėgimas, bet ir papildomos veiklos. 

Trasos vingiuos Vilniaus senamiesčiu, Užupiu, Paupiu bei Bernardinų sodu, šio arealo gyventojams (taip pat tradiciškai) tai reiškia apribotą judėjimo automobiliais laisvę: dėl renginio nuo 13 iki 20 val. bus ribojamas eismas Vilniaus centre. 

Daugiau informacijos ir registracija – ČIA. 

Gruodžio 7 d. 17 val. Birštonas pradeda gražiausių metų švenčių sezoną. 

Centrinėje kurorto, t. y. Jono Basanavičiaus aikštėje bus įžiebta Kalėdų eglė. Kurorto gatves nušvies tradicinis oreivių paradas, šventės dalyvius sveikins Kalėdų senelis, atlikėjai Martynas Kavaliauskas ir Gebrasy, dangų papuoš įspūdingas lazerių šou.  

Tradiciškai eglutės įžiebimo šventė pradės šventinių renginių kurorte sezoną. Meno mylėtojus sudomins religinio meno paroda „Gloria Deo“ bei fotografijos  darbų paroda „Almanachas 2024“, eksponuojama Birštono kurhauze. Atsinaujinęs Birštono muziejus kviečia pamatyti parodas „Menininkų atostogos tarpukariu“ ir „Tarp chaoso ir aiškumo“. 

Šventinių renginių Birštone programa – ČIA. 

Gruodžio 7 d. nuo 21 val. per LRT PLIUS kanalą bus transliuojami Europos kino apdovanojimai, vyksiantys Liucernoje, Šveicarijoje, kuriuose šiemet nominuota Lietuvos režisierė Saulė Bliuvaitė. 

Režisierė Saulė Bliuvaitė už savo pirmą ilgametražį filmą „Akiplėša“ nominuota „Europos atradimo“ apdovanojimui. Šeštadienio vakarą paaiškės, kas laimėjo šią bei kitas nominacijas, tarp kurių – geriausias Europos filmas, dokumentinis filmas, režisierius, aktorė ir aktorius, scenaristas. Bus įteiktas ir jaunimo auditorijos apdovanojimas. 

Apdovanojimų nominantus išrinko 5.000 Europos kino akademijos narių, jie taip pat nuspręs, kas šeštadienį triumfuos Europos kino apdovanojimuose.

Panevėžio menų centre „Stasys Museum“ atidaryta garsaus austrų tapytojo, performansų kūrėjo, avangardinio judėjimo Vienos akcionizmas įkūrėjo ir žymiausio atstovo Hermanno Nitscho (1938–2022) paroda „Gesamtkunstwerk“ („Totalinis meno kūrinys“). 

N-18 pažymėta ekspozicija kviečia pažvelgti į netradicinį H. Nitscho meno pasaulį – pirmą kartą Lietuvoje eksponuojamoje parodoje pristatoma plati menininko kūrybos kolekcija, paskolinta Graco meno kolekcininkų ir Vienoje veikiančio Nitscho fondo. 

Parodoje skleidžiasi technikų įvairovė, skirtingos medijos ir Vienos akcionizmo meistro filosofinės citatos, atspindinčios kone 60 metų trukusią jo kūrybą – gesamtkunstwerk manifestaciją, kelią link jo dramos O. M. teatro ir pirmąjį pilną 6 dienų trukmės performansą. 

Ekspozicijoje dalyvauja ir Jonas Mekas, ilgametis Nitscho draugas. Atskiroje muziejaus erdvėje – ilgame siaurame balkone, rodomas jo filmas „Scenos iš Hermanno Nitscho gyvenimo“ žymi abiejų menininkų per daugiau nei 50 metų nueitą draugystės kelią, jų ieškojimus, kelionių patirtis, šventes, dalyvavimą Nitscho akcijose.

Paroda pristato H. Nitscho kūrybą nuo 7-jo dešimtmečio pradžios, kai palikęs figuratyvinę tapybą, jis pradėjo kurti veiksmo tapybą (action painting): taškymas dažais, o vėliau ir gyvūnų krauju, vynu, pienu, vaisių sultimis ir t. t. H. Nitscho kūriniai eksponuojami ketvirtajame „Stasys Museum“ aukšte, šalia nuolatinės Stasio Eidrigevičiaus parodos „Icon-O-Stasys“. 

Paroda veiks iki 2025 m. kovo 30 dienos. 

Vilniuje, „Prospekto“ galerijoje (Gedimino pr. 43), atidaryta Lietuvos fotografijos klasiko Algimanto Kunčiaus personalinė paroda „Įsiklausymai“. 

Algimantas Kunčius yra vienas iš tos autorių kartos, kuri paklojo pamatus lietuviškai fotografijos mokyklai rastis. Pradėjęs savo kūrybinį kelią XX a. viduryje, jis tapo viena kertinių figūrų, formavusių meninės fotografijos principus ir įtvirtinusių fotografiją kaip meninę raišką. Iš savo kolegų ir bendražygių A. Kunčius išsiskiria universalumu ir atviru erudito žvilgsniu į fotografijos temas bei žanrus. 

Parodoje „Įsiklausymai“ pristatomos A. Kunčiaus fotografijos, kuriose autorius neskubriu žvilgsniu stebi gamtos motyvus – „Dievo kūriniją“. Neskubėdamas laukia debesų konfigūracijos ar pavasario šviesos palytėtų sausuolių kompozicijos, kuri fotografijos lakšte pavirstų į tobulai susidėliojusią šešėlių ir šviesos žaismę. „Reportažinis stilius man neegzistuoja“, – viename interviu yra sakęs Algimantas Kunčius, ir tai nurodo į autoriaus siekį fotografuojant sustoti ir sulėtinti laiką. 

LNDM Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta paroda „Juslės ir jausmai“, joje eksponuojami 500 metų trukę meniniai bandymai įamžinti jusles ir jausmus.   

„Viena svarbiausių užduočių, kurią išsikėlė LNDM Vilniaus paveikslų galerijos komanda, yra priartinti senąją dailę prie šiuolaikinio žmogaus, parodyti, kad skirtis tarp anuomet dailininkus jaudinusių temų ir šių dienų aktualijų nėra jau tokia didelė, o neretai ir apskritai neegzistuoja. Tad vis garsiau kalbant apie psichinę sveikatą, emocijų „legalizavimą“ ir „funkcijas“, regis, iš paskutiniųjų į racionalumo rėmus įsikibusioje kasdienybėje atsigręžiame į senąsias drobes, iš kurių mums šypsosi įkaušęs italas, slapta bučiuojasi mylimieji ar rauda iš nevilties rankas grąžanti mergina. Ne tik tema pati savaime, bet ir autoriaus gebėjimas įtikinamai perteikti veikėjų jauseną, užfiksuoti vos akimirką trunkančią išraišką, atodūsį, yra tai, kas priverčia einantįjį pro šalį sustoti“, – sako dr. Aistė Bimbirytė, LNDM Vilniaus paveikslų galerijos direktorė. 

Pasak parodos „Juslės ir jausmai“ kuratorių Gabijos Kasparavičiutės-Kaminskienės ir Joanos Vitkutės, žmogaus emocijos ir jas sustiprinantys penki pojūčiai – rega, klausa, uoslė, skonis, lytėjimas – nuo seno traukė mąstytojų bei atidžiai pasaulį stebėjusių kūrėjų dėmesį. 

Parodą lydės viešosios paskaitos, koncertai, parodos kuratorių ir galerijos gidų ekskursijos bei edukacinių užsiėmimų programa, ji skelbiama ČIA. 

Paroda veiks iki 2025 m. gegužės 4 d.

Vilniaus rotušėje eksponuojami Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) šių metų laureatų Andriaus Grigalaičio (1982–2024), Rasos Žukienės ir Mato Dūdos darbai. 

Ši metų liepą netikėtai miręs Andrius Grigalaitis  – talentingas fotografijos ir videomeno kūrėjas, 2020 m. jo fotografijos pateko į konkurso „Sony World Photography Awards“ finalą.  

A. Grigalaitis fiksavo tiek urbanistinius Šiaulių, Karoliniškių daugiabučių rajonus, tiek laukinę Dzūkijos, tiek tolimesnių kraštų gamtą. Pasak menotyrininkės Saulės Mažeikaitės, jo „fotografijos užburia savo efemeriškumu, kviečia pasinerti į vaizduotę ir susitapatinti su miglos švelniai išplauta aplinka, kuri virsta begalybės simboliu“. 

Vilniaus galerijoje AP (Užupio g. 24) atidaryta menininkės, interjero dizainerės ir dekoratorės Eglės Bučienės skulptūrinės kūrybos paroda „Laimės žiburio link“. 

Joje eksponuojami „kolekcinio dizaino objektai“, jungiamoji kūrinių gija – knygų fragmentai.

E. Bučienės skulptūrinės knygų transformacijos, žinomos kaip knygų skulptūros, buvo pristatytos Dizaino savaitės 2024’ dizainovacijų kontekste. Savita kūrybine ekspresija autorė komunikuoja, kad knyga, jos atsiradimas – tai daugybės žmonių: rašytojų, menininkų, kalbininkų, leidėjų ir kitų užrakintas laikas, pilnas pastangų, energijos ir šviesių paskatų. Tad nereikalingais laikomų leidinių transformacijos į estetinę formą – jos reiškiama pagarba kūrėjams, išminčiai, žodžiui. 

Paroda „Laimės žiburio link“ AP galerijoje veiks iki gruodžio 15 dienos.

Gruodžio 11 d. 19 val. Nacionaliniame Kauno dramos teatre, 12 d. 19 val. – LVSO Koncertų salėje Vilniuje festivalis „Kaunas Jazz“ pristatys Lietuvos publikos mylimą „Eurovizijos“ konkurso laimėtoją Salvadorą Sobralį. 

Pasak koncerto rengėjų, į Į Lietuvą Salvadoras Sobralis grįžta sukaupęs gana solidų kūrybos bagažą: pernai rudenį pasirodė ketvirtasis studijoje įrašytas jo albumas „Timbre“, kuriame skamba 11 naujų dainų, viena jų įrašyta su žinomu Urugvajaus aktoriumi ir muzikantu, „Oskaro“ laimėtoju Jorge Drexleriu.

„Timbre“ lietuviškai reiškia „tembras“, taip savo darbą atlikėjas pavadino neatsitiktinai.

„Pirmiausia gyvenime esu dainininkas, atlikėjas, mane labiausiai apibrėžia mano balsas, jo tembras. Be to, mane labai domina muzikinių tembrų spalvos. Šis albumas – lyg spalvinga paletė“, – sako S. Sobralis, atliksiantis šio albumo, senesnes ir visai naujas dainas.

Gruodžio 14, 15 d. Vilniaus senajame teatre – džiazo šokio ir muzikos spektaklio „Lindyhopera“ premjera.

„Lindyhopera“ – tai vintažinio džiazo ansamblio „The Schwings Band“ gyvai atliekama muzika, džiazuojantys, kone balsu kalbantys kūnai, laisvės ir siautulio pojūtis, šokio spinduliuojamas grakštumas, elegancija, skelbia teatras. 

Spektaklio choreografė ir autorė Elzė Višnevskytė – lindyhopo spektaklių pradininkė. Menininkės kūryba, edukacinė bei akademinė veikla fokusuojasi į afroamerikiečių kultūrą, džiazo istoriją, ieško naujų formų ir klausia, kuo džiazas aktualus šiandien. 

VŽ primena: Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų manuose (T. Kosciuškos g. 3, Vilnius) atidaryta Antano Sutkaus fotografijų paroda „Saldus (nomenklatūros) gyvenimas“. 

„Šios parodos idėja gimė kai 2022 m. Vladimiras Putinas paskelbė plataus masto invazinį Rusijos karą prieš Ukrainą, – muziejaus pranešime cituojamas parodos kuratorius Thomas Schirmböckas. –Susisiekiau su Antanu Sutkumi ir sutarėme, kad savo turimomis priemonėmis – informacija ir fotodokumentais – galime atkreipti dėmesį į diktatūrinių sistemų keliamą pavojų. Žinojau, kad A. Sutkus savo archyvuose turi unikalių nomenklatūros gyvenimą atskleidžiančių fotografijų, kurios parodo skaudų disonansą tarp Sovietų Sąjungos viešai deklaruotos „beklasės visuomenės“ ir nelygybės kupinos realybės okupuotoje Lietuvoje.“ 

Parodoje eksponuojamos A. Sutkaus fotografijos pasakoja apie uždarus nomenklatūros vakarėlius, politinių sprendimų arenomis tapusias medžiokles, „broliškos meilės“ bučinius, prabangų gyvenimą ir kitiems nepasiekiamą galią. Greta eksponuojamos ir menininko fotografijos, rodančios tai, ką daug kas dar prisimena – paprastų neprivilegijuotų žmonių gyvenimą, jų kasdienybę ir valdžios organizuotas viešas šventes. Parodoje pasakojama apie šių dviejų socialinių klasių koegzistavimą, kas apskritai prieštaravo viešai deklaruotai komunistinės santvarkos beklasei ideologijai. Pasakojimą papildo Gintaro Sodeikos muzikinė kompozicija ir Laimės Kiškūnės sukurti kvapai, leidžiantiems parodos lankytojams pasinerti į ano meto realybę. 

Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų salėje „Titanikas“ veikia Laisvydės Šalčiūtės kūrybos paroda „Bestiariumas“. 

Kūrinių cikle „Bestiariumas“ L. Šalčiūtė interpretuoja Antropoceno epochą, kurioje visi gyvename, per Viduramžių bestiariumų ir Renesanso kunstkamerų prizmę. Pasak autorės, mūsų epochoje žmogus tapo radikalia jėga, keičiančia ne tik savo, bet ir kitų gyvybės formų likimą bei sandarą. 

Šį reiškinį menininkė interpretuoja (auto)ironiškai – ne kaip žmogaus galios, o kaip žmogaus negalios išraišką. Pasak Laimos Kreivytės, parodos kuratorės, „Bestiariumas“ yra apverstas zoologijos sodas: dvikojai ir keturkojai padarai ganosi drobėje ir popieriuje, o juos stebi visareginti žmogbeždžionės akis. Arba dramblio. Arba liūto. Arba gyvatės. Arba gulbės. Arba-arba-arba-arba. Gyvūnai iš viduramžių bestiariumų ir menininkės vaizduotės, mitinių pasakojimų ir interneto platybių. Jie verkia krokodilo ašaromis ir kukuoja iš sudužusių laikrodžių, rodo trečią pirštą į parodą atėjusiam homo sapiens ir skrodžia jį žvilgsniu it aukso skalpeliu. Tai XXI a. bestiariumas, kur chimeros virto hibridais, o kentaurai – kvadroberiais. Raudonkepuraitė be kepurės, o šventoji Wigefortis – be barzdos.

Kaip žiūrėti šią parodą? Iš arti ir iš toli. Praskriejant kaip kometai pro kūrinius, kad jie imtų suktis kaip dangaus kūnai kosminiame filme. Bet geriausia įbedus nosį į kūrinį (Pinokio nosies atstumu) tyrinėjant stebuklingą gyvūnijos, augalijos ir suvirtualėjusios žmonijos pasaulį. Nes kiekviename darbe užkoduota daugybė mokslinių, ezoterinių, mitinių, religinių, literatūrinių ir meninių nuorodų, kurios paradoksaliu būdu susikabina į prasmingą pasakojimą.