Iš Norvegijos kalnų slidinėjimo kurortų iki Amerikos „nučiuožęs“ L. Mitkus: slidinėjimo ateitis yra Šiaurėje

Pažintis su Laurynu Mitkumi, LHM įmonių grupės bendraturčiu, prasidėjo, kai vos publikavus straipsnį „Kur slidinėsime šiemet, arba Apie niūrią slidinėjimo ateitį“ jis parašė laiškelį, kad 22-ejus metus Norvegijos kalnų kurortuose stato prabangius namus ir mato, kad žmonės „iš Alpių masiškai bėga į Norvegiją slidinėti“. Kitaip tariant, slidinėjimo ateitis yra Šiaurėje.

Apie įspūdingą LHM grupės, statančios rąstinius namus ir gaminančios laiptus bei baldus, žygį į Norvegijos slidinėjimo kurortus „Verslo žinios“ jau rašė. Dabar L. Mitkus skaičiuoja, kad per gerą dvidešimtmetį Plungės įmonė ten pastatė apie 700 namų ir 16-os butų apartamentus. Pastaruoju metų jau kaip vystytoja – nuo įsigyto sklypo iki rakto.    

Pastarasis įgyvendintas bendrovės projektas – prabangių apartamentų kompleksas „Svartskard“ Kvitfjelio kurorte, kuris buvo įkurtas tik prieš 1994 m. vykusias Lilehamerio žiemos olimpines žaidynes. Šiuo metu LHM susitelkusi į bandomojo prabangaus namo statybas JAV, Montanos valstijos Big Sky slidinėjimo kurorte. Bet pirmiausia – apie Norvegiją.

Auga kaip ant mielių

Ryškia tendencija L. Mitkus vadina tai, kad užsieniečiai atranda Norvegiją, kuri prieš 10 ar net 5-erius metus jų sulaukdavo nedaug.  Juolab kad į Norvegiją mažai kas važiuodavo slidinėti, „nes jeigu esi europietis, slidinėji Alpėse“:

„Dabar Alpės kasmet susiduria su vis didesne sniego problema – tie, kurie ten slidinėja, puikiai žino, kad, suplanavęs atostogas vasario pabaigoje, sniego kai kuriuose kurortuose nebūtinai rasi. Jeigu rasi, jis gali būti apledėjęs“, – dėsto L. Mitkus. Anot jo, užsieniečių posūkį į Norvegiją puikiai atspindi „pribloškiama statistika“. Pavyzdžiui, remiantis Kvitfjelio kurorto slidinėjimo pasų pardavimo duomenimis, matyti, kad praėjusį sezoną, palyginti su 2022/2023 m. tuo pačiu laikotarpiu, užsieniečių atvyko 36% daugiau.

„Ir net neabejoju, kad šios žiemos skaičiai dar labiau šaus į viršų“, – sako pašnekovas. 

Jo prognozes pagrindžia britų portalas „travelandtourworld.com“, pranešantis, kad, artėjant žiemos sezonui, Norvegija sparčiai populiarėja tarp Didžiosios Britanijos slidininkų. „Ski Solutions“, vienos iš pirmaujančių britų slidinėjimo kelionių agentūrų ir individualių kelionių organizatorių, duomenimis, nuo šių metų spalio 17 d. Norvegijos krypties užsakymai gruodžiui, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, išaugo 64%.

Pastebimai išaugo ir keliaujančiųjų į Norvegiją skaičius: palyginti su pernykščiu, šių metų gruodį jis šoktelėjo 109%. Britų mėgstamiausi Norvegijos slidinėjimo kurortai yra Geilas ir Trisilis. Palyginti su pernai gruodžiu, į Geilą užsakymų šiam gruodžiui padaugėjo 126%, į Trisilį – 42%.

Lietuvos kelionių organizatoriai savo tinklalapiuose slidinėjimo kelionių į Norvegiją neskelbia. Sulaukus kelių žinomų agentūrų atsakymų, galima apibendrinti, jog „poreikio organizuoti grupes į Norvegiją nėra, bet individualiomis kelionėmis bus mielai pasirūpinta“.

Atspari klimato kaitai

Pašnekovo nuomone, bene svariausia augimo priežastis yra geografinė Norvegijos padėtis – klimato kaita jos neveikia taip, kaip pietinių šalių slidinėjimo kurortų, kuriuose sniego mažėja katastrofiškai. Norvegijoje visą sezoną stabili ir sniego danga, ir minusinė temperatūra. Stabili ji ir Švedijoje bei Suomijoje, tačiau švedai ir suomiai, neturintys tokių kalnų kaip norvegai, irgi traukia slidinėti pas kaimynus.

L. Mitkus atkreipia dėmesį, kad Norvegijoje „sezono metu niekada nebuvo įjungtos patrankos sniegui gaminti. Jos įjungtos dabar, kol dar nėra natūralaus sniego, bet vos jam iškritus išjungiamos, nes minusinė temperatūra laikosi visą sezoną, todėl sniegas išlieka purus ir minkštas“. Išlieka ilgai. Pavyzdžiui, pernai keltuvai buvo išjungti balandžio 28 d., kai tuo metu kalnuose buvo dar beveik metro storio natūralaus sniego sluoksnis.

Norvegijos kurortuose trasų aukštis svyruoja tarp 500–1.500 m, čia jos driekiasi kur kas žemiau nei Alpėse. Tačiau, priduria pašnekovas, tai gali būti pranašumas silpnesnės sveikatos žmogui, kuriam Alpėse pakilus į 3.500 m aukštį jau gali trūkti deguonies. Bet sniego ten bus. 

Norvegijos pliusai 

Pokalbio ašiai ištįsus tarp Norvegijos ir Alpių (nors užkietėjęs slidinėtojas rastų sniego ir kitur), prisimename, kad bene didžiausia pasaulyje slidinėjimo teritorija vadinami Trys slėniai (angl. Three valleys) Prancūzijos Alpėse turi apie 330 trasų, kurių bendras ilgis – daugiau nei 600 km, ir dar nežinia kiek kalnų šlaitų be trasų. Keltuvų sistema Trijuose slėniuose yra tiesiog pribloškiamos apimties: jais naudodamasis, gali nušliuožti nuo vieno teritorijos krašto iki kito – nuo Val Thorenso  iki Kurševelio.

Norvegija šiuo požiūriu nepalyginti kuklesnė. Didžiausias kurortas Trisilis turi 80 km trasų, Opdalis – apie 56 km, Hafjelis – 50 km, Kvitfjelis – 34 km, kiti dar mažiau.

„Tačiau, – nepasiduoda L. Mitkus, kurį mintyse pavadinu Norvegijos slidinėjimo kurortų ambasadoriumi, – norvegai siūlo buvimą gamtoje, eilių nebuvimą, garantuotą minusinę temperatūrą, fantastinę trasų kokybę. Bet ne kilometražą.“ 

Kitą argumentą pašnekovas pateikia lygindamas slidinėjimo kurortus su golfo, kurį mėgsta net labiau nei slides, laukais. Anot jo, viena yra laukas, kuriame gali žaisti kada panorėjęs, ir kita, „kas nors tokio kaip Belekas Turkijoje, kur yra 16 golfo laukų, bet viskas taip užimta turistų, kad negali nuspręsti, jog štai rytoj 11 val. aš noriu žaisti. Pamirškite tai.“

„Taigi, jeigu ieškai įspūdingos gamtos, saugumo ir kokybiškų trasų, Norvegija muša į vienus vartus. Jeigu norisi baliaus, miesto, shopingo, tada taip, vienareikšmiškai Austrija, Italija, keli didesni Norvegijos kurortai. O, pavyzdžiui, Kvitfjelyje yra ramybė, gamta ir fantastinės, pasaulinio lygio trasos, kuriose jautiesi kaip privačiose erdvėse, jeigu atvažiuosi čia ne per Kalėdas“, – kalba L. Mitkus.

Ir galiausiai, traukia kozirį pašnekovas, – šalimais esančiuose Kvitfjelyje ir Hafjelyje vien šį sezoną vyks septyni Pasaulio kalnų slidinėjimo taurės etapai. 

„Pasaulyje kito kurorto, kuris turėtų tiek daug Pasaulio taurės renginių, nėra. O tai reiškia, kad trasų paruošimo technika ir personalas čia yra aukščiausio lygio. Ir, – atkreipia dėmesį pašnekovas, – jie prižiūri ne tik olimpinę trasą, bet visą kurortą, o tai reiškia neginčijamą kokybę.“

Rimtu pliusu L. Mitkus vadina ir tai, kad „Norvegijoje niekada nepamatysi tokių eilių prie keltuvų kaip Alpėse“. Ilgiausiai, kiek jam teko laukti eilėje prie keltuvo Kvitfjelyje Kalėdų dieną, buvo 5 minutės.

„Mes sakome, kad eilių čia išvis nėra, ypač savaitės viduryje pasitaiko, kad penki keltuvai priekyje ir penki užpakalyje kyla tušti“, – pasakoja L. Mitkus.

Repliką, kad su tokiu britų proveržiu į Norvegijos slidinėjimo kurortus tos eilės anksčiau ar vėliau išsirikiuos kaip Alpių kurortuose, jis atremia, jog Alpėse sniegas kyla į viršų, todėl apatiniai kurortai užsidaro ir aukštutiniuose užimtumas auga dar labiau. O Norvegijos kurortai vis dar plečiasi – tame pačiame Kvitfjelyje numatyta ir trasų, ir keltuvų tinklo plėtra.

Pigiau, nei įsivaizduojama

Ilgus metus Norvegija buvo vadinama brangia šalimi. Dabar jos patrauklumą, anot pašnekovo, stiprina ir smukusi Norvegijos krona: šiai atpigus apie 20%, brangia šalimi jos nebepavadinsi.

„Norvegijoje kainos nekilo taip drastiškai, kaip, tarkime, Lietuvoje. Dabar ten galima pavalgyti už 20 Eur, bet ir Lietuvoje už 10 Eur jau nelabai pavalgysi. Taigi, kainos susilygino, o palyginti su populiariausiais Alpių slidinėjimo kurortais, Norvegijoje maistas, apgyvendinimas, slidinėjimo pasas tikrai nėra brangesni, greičiau priešingai“, – dėsto L. Mitkus. 

Jis pats perkasi metinį slidinėjimo pasą, kuris 2023/2024 m. sezoną kainavo 550 Eur. Dienos pasas kainuoja apie 45 Eur. Savaitės pasas galioja trijuose – Kvitfjelio, Hafjelio ir Opdalio – kurortuose. 

Apartamentus galima išsinuomoti už 150–200 Eur nakčiai, už 400 Eur – jau tiesiai ant trasos stovintį naują gerą namą 12-ai žmonių.

Mėgstamiausias VŽ pašnekovo kurortas, akivaizdu, yra Kvitfjelis. Anot jo, „čia atvažiavę patyrę slidininkai, matę ir Europos, ir Amerikos kurortų, vertina, kad tai buvo geriausia arba viena geriausių slidinėjimo patirčių kokybės prasme, kokią jie yra kada nors turėję“. 

Rytinė kalno pusė, kurioje yra juodoji olimpinė trasa, stačiausia, todėl labiausiai mėgstama patyrusių slidininkų. Vakarinė kalno pusė, pradėta tvarkyti 2002 m., atsisukusi į saulę. Kaip tik šioje pusėje, – rodo L. Mitkus žemėlapyje, – LHM „tiesiog ant trasos“ pastatė prabangius apartamentus.

Vardenas, naujausia Kvitfjelio kurorto dalis, slidinėtojus lepina lengvesnėmis žaliosiomis ir mėlynosiomis trasomis, tinkamomis pradedantiesiems, vaikams ar šiaip mėgstantiems lengvai paslidinėti. Čia galima pridurti, kad šioje kurorto dalyje lietuviai yra pastatę visą 29 namų kvartalą „Laftestolen“.

Anot pašnekovo, slidinėti šiame areale – „pasaka, į trasą gali leistis tiesiai nuo namų durų, nereikia galvoti apie jokį autobusą, kuris nuvežtų iki keltuvo“:

„Važiuoti autobusu iki keltuvo čia nesuprantamas dalykas, nes gali lengvai išsinuomoti gyvenamąją vietą tiesiai prie trasos, ir tai yra standartas. Nesu girdėjęs, kad kas nors nuomotųsi kur nors toliau, nebent norėdamas pataupyti. Bet iš esmės ten pilna nuomojamų vietų už gana normalias kainas.“

Visą dieną ant slidžių

Paklaustas, kokią vietą jo vadovaujama bendrovė užima tarp Norvegijos slidinėjimo kurortų namų statytojų, L. Mitkus sako, kad apskritai šiame sektoriuje jie nėra pagrindiniai – yra gerokai didesnių įmonių, kurios stato standartinius, paprastesnius, pigesnius namukus. Tačiau, matuojantis su prabangesnių namų statytojais, jie yra „tarp didesnių ir geresnių“.

Prieš 5-erius metus lietuvių pastatytus būstus pirko daugiausia Norvegijos šeimos, užsieniečių buvo tik vienetai. Šiemet 75% jų pirkėjų buvo užsieniečiai, ir tai irgi patvirtina pašnekovo žodžius, kad žiemos pramogų mėgėjai nuo Alpių gręžiasi į šiaurinę Europos dalį. 

„Jeigu nori gerai leisti laiką, Alpėse yra puiku, bet jeigu nori kokybiškai slidinėti, teks arba labai aukštai kilti į Alpes, arba keliauti į Norvegiją, daugiau lygiaverčių alternatyvų Europoje tarsi ir nėra“, – šypteli pašnekovas.

Jis pats, nors „darbų yra daug ir jie ima viršų“, per atostogas tarp Kalėdų ir Naujųjų metų didžiąją dienos dalį praleidžia trasose. 

„Gyvename prie pačios trasos, tiesiai nuo namų terasos išslystame anksti ryte – labai smagu pirmam nusileisti šlaitu ir pasitikti saulę. Prie apartamentų turime stalą, šildomus medinius suolus, kepsninę, laužavietę. Grįžę papusryčiaujame ir vėl ant slidžių. Kai pradeda veikti keltuvai, nusileidžiame tris, keturis, penkis kartus. Paskiau pavalgome priešpiečius, atsipučiame ir vėl į trasą, vaikai – irgi savo ruožtu“, – pasakoja pašnekovas. Priduria, kad smagiausia jam slidinėti ne masinių atostogų metu:

„O jeigu pasitaiko savaitės vidurys – išvis nepamainomas jausmas, kai atrodo, kad trasa įrengta asmeniškai tau ir už 550 Eur per metus turi štai tokią prabangą. Tai unikalu. Ir golfo laukuose man labai patinka žaisti Lietuvoje, nes užimtumas juose mažas, esi laisvas pasirinkti, kada žaisti. Gali neskubėti, tavęs niekas nespaudžia už nugaros... Amerikoje žmonės moka didžiulius pinigus už neužimtus ir kokybiškus golfo laukus. Taigi, ir Kvitfjelyje mes turime tokį malonumą ir išskirtinę prabangą už standartinę kainą.“

Į Ameriką

Klausiu pašnekovo, ar neplanuoja pradėti statyti namų prie jo mėgstamo golfo laukų.

„Norvegijoje – ne, bet Amerikoje – kodėl ne? – šypteli L. Mitkus. – Nes tai, ką dabar ten statysime, tinka ir kalnams, ir golfo laukams.“ Anot jo, Norvegijoje galioja sava specifika – gyvenamieji namai yra priskiriami vienai kategorijai, jų statybai keliami vienoki reikalavimai, o kalnų namai – jau kita kategorija, tai vadinamoji poilsinė statyba:

„Praktiškai tai reiškia, kad tokiame name negali registruoti gyvenamosios vietos ir gyventi visą laiką. O Amerikoje gali, ir reikalavimai ten, kiek žinau, nesiskiria, nesvarbu, kur statytum – kalnuose, prie golfo laukų ar mieste.“

Visgi ir Amerikoje LHM pradėjo nuo kalnų – su amerikiečiu partneriu įsteigė bendrovę ir minėtame Montanos valstijos Big Sky slidinėjimo kurorte nusipirko sklypą.

L. Mitkus pasakoja, kad pats Montanoje dar neslidinėjo, tačiau gali pasakyti, kad amerikiečiai mielai važiuoja slidinėti į Europą, kur daug pigiau. Pavyzdžiui, Amerikoje dienos slidinėjimo pasas kainuoja 250 USD, Norvegijoje – apie 50, Austrijos Alpėse, priklausomai nuo kurorto, apie 70 Eur.

„Kainų skirtumas milžiniškas, Amerikoje slidinėjimas tampa didžiule prabanga, ypač jeigu norėtum nuvažiuoti į geresnius kurortus. Nakvynė porai slidinėjimo sezono metu viešbučio kambaryje nuo 400 USD kyla į viršų, o norint apsistoti pačiame kurorte, geresniuose apartamentuose ir 1.000 USD nėra riba“, – dėsto L. Mitkus. 

Daug didesnės žiemos pramogų kainos JAV sufleruotų, kad ir ten pastatytų LHM namų kaina būtų visai kitokia nei Norvegijoje, kur jie kainuoja nuo 1 mln. Eur.

Kitokia, sako L. Mitkus, bet ir dydis visai kitas – kaip dydžiu skiriasi europietiški ir amerikietiški automobiliai, taip dar labiau skiriasi namai: Norvegijoje bendrovė paprastai stato 150–300 kv. m namus, o bandomasis namas Amerikoje sieks 600 kv. m.

„Statome geroje vietoje, esame, nebijau sakyti, vieni geriausių medinių kalnų namų statytojų Europoje. Be to, esame kokybiškesni statytojai jau vien kaip europiečiai, nes visi, kurie Amerikoje dirba statybose, žino, kad Europoje jų kokybė aukštesnė nei ten. Taigi, įsivaizduokite: viena geriausių, kokybiškiausių Europos kompanijų atveža savo išpuoselėtą technologiją, dizainą ir stato ne pačiame brangiausiame, bet tikrai gerame kurorte. Tai automatiškai akumuliuoja visai kitą kainą negu Norvegijoje. Juo labiau kad skiriasi ir transportavimo, ir žmonių gabenimo, ir vietos kaštai. Ir žemė kainuoja kitus pinigus, su Norvegija nepalyginsi – Amerikoje viskas yra brangiau“, – aiškina L. Mitkus.

Anot jo, į JAV jie vešis viską, ką gali, nes „kalba eina ne apie kainą, o apie kokybę, – reikia nusivežti žmones, kurie yra dirbę su LHM namais, nes tai itin specifinis produktas“. Juolab kad namas Amerikoje „bus dar modernesnis negu Norvegijoje, bet bus išlaikoma kalnų dvasia ir jausmas, o to amerikietiškiems kalnų namams labai labai trūksta“.

„Matome nišą, kad ten mūsų trūko“, – šypsosi L. Mitkus. 

Ten, kur gyvenimas nunešė

Paklaustas, kodėl namus jie stato slidinėjimo kurortuose, o ne prie jūrų ar vandenynų, pašnekovas daro pauzę. Tuomet sako, kad lygiai taip pat bet kurio žmogaus galima paklausti, kodėl jis gyvena Vilniuje, o ne Kaune ar Paryžiuje, – gyvenimo vingiai nuneša žmogų ten, kur nuneša. Ten jis ir gyvena:

„Ir mes taip pradėjome. Mąsčiau apie tai, kokių namų norėčiau sau. Imponavo ekologija, tvarumas, dabar apie tai jau visi šneka. Mintys nukeliavo iki rąstinių namų, susipažinau su žmogumi, kuris juos statė savomis rankomis, – mano partneris Nerijus buvo dirbęs įmonėje, kuri tokius namus veždavo į Norvegijos kalnus. Tokia buvo pradžia.“

Ligi šiol LHM grupė stato tik slidinėjimo kurortuose ir tik kalnų namus. Anot L. Mitkaus, tai labai specifinis segmentas. Būna, kad klientai klausia, ar jie gali pastatyti namą Osle arba prie jūros:

„Bet specifika skiriasi, esame tiek daug visko pritaikę būtent kalnams, todėl sakome „ne, tik kalnuose“. Pradėjome ten, ir mūsų didžiulė stiprybė, kuri kartais gali atrodyti kaip minusas, yra ta, kad mes niekada nesiblaškėme ir labai specializavomės, todėl išpuoselėjome tą savo produktą iki tikrai aukšto lygio ir labai juo didžiuojamės.“

Bendrovės stiprybe jis vadina ir „labai didelę, stiprią komandą, jungiančią ne tik namų, bet ir laiptų bei baldų projektavimą ir gamybą, – vien grupės administracijoje dirba apie 40 žmonių, ir kai reikia ką nors unikalaus padaryti, visi sėda prie vieno stalo ir galvoja viena kryptimi, o ne kaip atskiri tiekėjai, kurie gal ką nors pagamins, gal ko nors nepagamins“.

„Mes išsitreniravę, neįmanomo nieko nėra, ir kai kuriame ką nors naujo, visi pasileidžiame plaukus ir būtinai ką nors padarome, ko iki tol nedarėme. Labai smagiai leidžiame laiką“, – šypsosi L. Mitkus.

Ne toks smagus laikas, anot jo, buvo per COVID-19 pandemiją:

„Buvo beprotnamis – kaip Palangoje viską išpardavė, taip ir kalnuose mes nespėjome statyti. Ar tie metai buvo geri finansiškai? Taip, geri, bet vis tiek nėra faina, kai visi bėga vienas per kitą, lekia, griūna. Iš tikrųjų tai nėra gerai, manau, kad ir kiti statybų sektoriuje dirbantys sutiktų, kad stabilumas statybose ir vystant NT yra geriau nei piko metai, kai uždirbi daugiau, bet po jų ateina laikas, kai tenka galvoti, kaip gauti užsakymų, išlaikyti savus žmones ir pan. Pakilimai ir nuopuoliai turbūt yra sunkiausia NT sektoriaus dalis – visą laiką turi žinoti, kad po pakilimo bus nuopuolis, o po jo – vėl pakilimas“, – kalba L. Mitkus. Priduria, jog „subalansavimas iš tikrųjų labai sudėtingas, nes niekada nežinai, kiek žmonių reikia priimti piko metu ir kiek atleisti, kai ateina nuopuolis. Ir labai gaila atleisti žmones, kuriuos priėmei ir su kuriais dirbai“.

L. Mitkus, tarsi išties būtų Norvegijos slidinėjimo kurortų ambasadorius, baigiantis pokalbiui, šypteli:

„Kai rašysite, iš tikrųjų nuoširdžiai, natūraliai pakvieskite lietuvius atvažiuoti į Norvegiją slidinėti. Tegul pabando vieną kartą. Ne dėl reklamos tai sakau – tiesiog tegu pabando.“