R. Kaziliūnaitė. Asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės – teisėsaugos pralaimėjimas?

Čia kyla noras pasiaiškinti sąvokos „subliuško“, kuri prilyginama gėdingam teisėsaugos pralaimėjimui, turinį. Taip pat – kaip šiame kontekste derėtų vertinti dažniausias alternatyvas baudžiamajam persekiojimui „pagal pilną programą“ – atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir bylos užbaigimą baudžiamuoju įsakymu.

Visų pirma – kas tai yra atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės? Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje jis apibūdinamas kaip „nusikalstamą veiką padariusio asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės padarinių – pasmerkimo valstybės vardu, kriminalinės bausmės, teistumo“. 

Taigi, šiuo atveju asmuo nėra išteisinamas, reabilituojamas, pripažįstamas „neteisingai apkaltintu“ ar panašiai. Priešingai – turi būti surinkta pakankamai duomenų, kad asmuo nusikalstamą veiką padarė ir yra visos prielaidos jo baudžiamajai atsakomybei. Logika čia paprasta – jei veika būtų nepadaryta ir/arba nebūtų kitų prielaidų baudžiamajai atsakomybei, tai nebūtų ir nuo ko atleisti.

Šiuo atveju asmens padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės yra nustatytos ir nekelia abejonių nei prokurorui, nei teismui, nei pačiam asmeniui – kaltės pripažinimas yra būtina sąlyga. Ar tai yra nekokybiško teisėsaugos darbo, nekaltų asmenų persekiojimo ar dar kokių būtų ir nebūtų blogybių, kuriomis dažnai kaltinama teisėsauga, požymis? Greičiau priešingai. Na, o toliau jau prokuroras ir valstybės vardu teisingumą vykdantis teismas ieško būdų, kaip baudžiamąją atsakomybę realizuoti taip, kad galutinis sprendimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo žodžiais tariant, „atitiktų šio instituto paskirtį, neprieštarautų teisingumo, protingumo, proporcingumo reikalavimams“.

Kitas klausimas – o kas gi asmeniui už tą veiką, kurią kaip ir padarė, tačiau įvardijimo kaltu ir sunkiausių baudžiamosios atsakomybės padarinių išvengė? Nieko? Na, ne visiškai.

Visų pirma – pareiga bent iš dalies atlyginti ar pašalinti padarytą žalą arba įsipareigoti ją atlyginti. Tai pasakytina ir apie korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas, pavyzdžiui, asmenį atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės dėl piktnaudžiavimo, jei nustatoma, kad buvo padaryta konkreti turtinė žala privatiems asmenims ar valstybei. Kai kuriais atvejais tai gali būti pakankamai svari finansinė sankcija. Pavyzdžiui, jei dėl piktnaudžiavimo iškreipiami viešųjų pirkimų rezultatai ir dėl to konkursą laimi ne mažiausią kainą pasiūlęs tiekėjas. Tada žala, kurią tektų atlyginti nuo atsakomybės atleidžiamam asmeniui, būtų lygi skirtumui tarp mažiausią kainą pasiūliusio tiekėjo ir neskaidriais būdais konkursą laimėjusio tiekėjo pasiūlymų verčių. Stambiuose projektuose tai gali būti pakankamai įtikinamos sumos.

Toliau – baudžiamojo poveikio priemonės, kurios, skirtingai nei bausmė, gali būti skiriamos nuo baudžiamosios atsakomybės atleistam asmeniui. Tai – teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas, turto konfiskavimas (tik „įprastinis“, bet ne išplėstinis), uždraudimas naudotis specialiąja teise (klasikinis pavyzdys – teisė vairuoti transporto priemonę, tačiau gali būti uždraudžiama naudotis ir kitokiomis, bylose dėl korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų aktualesnėmis teisėmis) ir įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Vis dėlto bylose dėl korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų už šias baudžiamojo poveikio priemones ne mažiau įdomus, o kai kada net ir įdomesnis gali būti jų ar paties atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės fakto „šalutinis poveikis“, kurį sukelia ne Baudžiamojo kodekso nuostatos tiesiogiai, o jų sąveika su kitais įstatymais. Pavyzdžiui, pagal Valstybės tarnybos įstatymą asmuo, turintis nepasibaigusį laidavimo terminą, nelaikomas nepriekaištingos reputacijos ir, lygiai kaip ir teistumą turintis asmuo jo galiojimo laikotarpiu, negali tapti ar išlikti valstybės tarnautoju. Taigi, korupcijos „recidyvo“ tikimybė ženkliai sumažėja.

Ne ką mažiau reikšmingi ir neseniai (beje, laiko požiūriu ši iniciatyva sutapo su viena žymia praėjusio pavasario byla, reikšminga vietos savivaldos rinkimų kontekste) padaryti Rinkimų kodekso pakeitimai – pagal juos „asmuo negalėtų būti renkamas, jei iki pareiškinių dokumentų pateikimo termino pabaigos jis yra nebaigęs atlikti teismo paskirtos bausmės pagal teismo paskirtą nuosprendį ir baudžiamojo poveikio priemonės“. Taip pat ir tokios, kuri paskirta atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės (bent jau įstatymo tekstas išimčių nenumato – tikėkimės, jų „neišras“ ir praktika).

Kitas iš aptariamų proceso užbaigimo būdų – teismo baudžiamasis įsakymas – apkaltinamajam nuosprendžiui artimesnis ir, manytina, aiškesnis institutas. Po jo priėmimo galimos visos aukščiau išvardytos pasekmės, kurias sukelia atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau šiuo atveju jau atsiranda ir teistumas, ir bausmė (išskyrus laisvės atėmimą), su kuria sutinka kaltininkas (beje, čia, skirtingai nei atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atveju, jis jau gali būti taip vadinamas).

Kiek plačiai tokios ir panašios baudžiamojo proceso pabaigimo formos paplitę? Štai, pavyzdžiui, prokuratūros veiklos 2022 m.s ataskaitos duomenimis, nusikalstamų veikų, ištirtų ekonomiškesniu procesu, buvo 52% nuo visų ištirtų veikų (ankstesniais metais – netgi dar daugiau). Lygiai tokia pat dalis – 52% – baudžiamųjų bylų išnagrinėta priimant baudžiamąjį įsakymą. Taigi – proceso užbaigimas supaprastintomis formomis, turinčiomis ir tam tikrų veiką padariusio asmens padėties palengvinimo ar sutarimo su juo požymių, yra ne retenybė, o siekiamybė. Išskyrus, žinoma, sunkiausius, didžiausią žalą asmeniui, valstybei ar visuomenei padariusius nusikaltimus įvykdžiusius, juos iniciavusius ar pagrindinį vaidmenį atlikusius asmenis, kai jau tikrai būtina siekti bylos perdavimo į teismą su kaltinamuoju aktu ir griežto asmens nuteisimo.

Kaip šios tendencijos atsispindi STT veikloje? Jos tikrai matomos, taip pat ir daugiaepizodėse, sisteminės korupcijos bylose. Štai, pavyzdžiui, prieš kurį laiką pradėtoje stambaus masto sisteminės korupcijos byloje dėl viešųjų pirkimų sveikatos apsaugos srityje, ištirta ir procesiniai sprendimai priimti dėl 75% nusikalstamų veikų iš buvusių 130, atitinkamai, įtariamųjų ratas sumažėjo iki maždaug 20% buvusio jų skaičiaus. 

Pažymėtina ir tai, kad daugiau nei dėl pusės šių veikų priimti sprendimai būtent aptariamais pagrindais – asmens nereabilituojant (t. y. konstatuojant, kad veika buvo), tačiau jį atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės arba priimant teismo baudžiamąjį įsakymą. Taigi šie asmenys turės sumokėti baudas, atlyginti žalą, negalės eiti pareigų viešajame sektoriuje, dalyvauti viešuosiuose pirkimuose ir t.t. Ar tai rezultatas? Manome, kad taip. Tik jo link einame palaipsniui, smulkesniais nei viešajai opinijai norėtųsi, tačiau pamatuotais ir užtikrintais žingsniais.

Kas toliau? Ir toliau sieksime išsamiai ištirti kuo didesnę dalį STT nustatytų galimai padarytų korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų ir taip prokurorui ir teismui sudaryti prielaidas bylose dėl šių veikų priimti pagrįstus, tačiau kartu santykinai greitus sprendimus asmens nereabilituojančiais pagrindais. 

Dėl šios priežasties 2024 ir tolesniems metams pasirinkome naują STT veiklos rodiklį – „nusikalstamų veikų valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams, dėl kurių ikiteisminis tyrimas pabaigtas surašant kaltinamąjį aktą, prokuroro pareiškimu dėl baudžiamojo įsakymo priėmimo, prokuroro pareiškimu dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka, atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, skaičius“. Šiuo metu tokių veikų yra arti 200, sieksime, kad jis palaipsniui augtų.

Komentaro autorė – Rūta Kaziliūnaitė, Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT)Tyrimų koordinavimo valdybos vadovė