R. Vilpišauskas. Sėkmingiausias Lietuvos sprendimas
Panašiai šalies vadovai kalbėjo ir pastarosiomis dienomis minint Lietuvos narystės ES dvidešimtmetį. Pozityvūs šventiniai pasisakymai turi pagrindo. Lietuvos dalyvavimas ES reikšmingai prisidėjo prie įspūdingo ekonominio augimo, Lietuvos kaip suverenios šalies įsitvirtinimo Europos demokratinių valstybių bendruomenėje, efektyvesnio sienas kertančių krizių valdymo ir Lietuvos pažeidžiamumo išorės grėsmėms sumažinimo.
Atotrūkis tarp Lietuvos BVP vienam žmogui ir atitinkamo ES rodiklio vidurkio sumažėjo nuo maždaug 50% stojimo į ES metu iki beveik 90% 2022 m. (vertinant pagal perkamosios galios paritetą). Tam ypač svarbi buvo mūsų šalies narystė ES bendrojoje rinkoje, kuri sumažindama kliūtis mainams atvėrė galimybes daugeliui Lietuvos verslininkų, darbuotojų, studentų, mokslininkų ir kitų profesijų atstovų siekti savo asmeninių pergalių ir kartu prisidėti prie šalies klestėjimo. Nors politikai daugiau dėmesio linkę skirti ES lėšų panaudojimui, akcentuoti, kad Lietuva per du dešimtmečius gavo kelis kartus daugiau lėšų iš ES biudžeto, nei į jį sumokėjo, kokiais tikslais ir kiek efektyviai buvo investuotos šios lėšos, yra labiau diskutuotinas dalykas.
Stojimo į ES sparta – verta prisiminti, kad Lietuva derybas dėl narystės ES pradėjo dvejais metais vėliau, nei Estija bei Lenkija, o baigė kartu – priklausė ir nuo politikų susitelkimo bei administracinių išteklių mobilizacijos. Tokio susitelkimo strateginiais klausimais dažnai pritrūkdavo įstojus į ES ir ypač krizių valdymo metu. Valstybės valdymo institucijų ir viešųjų paslaugų kokybė išaugo, bet valstybės tarnybos patrauklumas išliko pernelyg menkas, priimamų teisės normų, veikiančių mūsų gyvenimą, poveikis pernelyg dažnai tinkamai neįvertinamas. Demokratinės politikos ir viešojo valdymo kokybės konsolidacija turėtų būti kitų dvidešimties metų tikslas, nes nuo to vis labiau priklausys ir šalies ekonominė plėtra, ir pirmąjį narystės dešimtmetį iš Lietuvos emigravusių piliečių susigrąžinimas.
Kita vertus, galime džiaugtis, kad, nepaisant dažnų ambicijomis, o ne idėjiniais politikos turinio skirtumais grindžiamų nesutarimų tarp opozicijos ir valdančiųjų, prezidento ir Vyriausybės, Lietuvoje situacija yra kitokia nei Vengrijoje. Pastarosios pavyzdys rodo, kad vien narystė ES neapsaugo nuo demokratijos erozijos ir konstitucinių laisvių apribojimų. Galbūt stipresnis geopolitinių rizikų pajautimas Lietuvoje prisidėjo prie aktyvesnės demokratinių institucijų apsaugos ir nuoseklesnio bendro darbo su partneriais ES ir NATO, ypač telkiant paramą Ukrainai bei kitoms Rytų kaimynėms.
Džiaugiantis narystės ES dvidešimtmečiu svarbu neužmiršti, kad Ukraina vis dar negali naudotis narystės Bendrijoje teikiamais pranašumais (jais naudojasi į ES emigravę tų šalių piliečiai). Rusijos 2022 m. plataus masto karas prieš Ukrainą supurtė ES tiek, kad jos valstybės narės galiausiai ryžosi suteikti Ukrainai, Moldovai ir Sakartvelui narystės ES perspektyvą. Lietuva to aktyviai siekė nuo pat įstojimo į ES 2004 m. Tačiau jau metus vykstantys Lenkijos ir kitų ES šalių ūkininkų protestai prieš konkurenciją iš Ukrainos, Vengrijos keliamos dramos Bendrijoje, kai svarstomi Ukrainos integracijos klausimai piktnaudžiaujant veto teise savo vidaus politikos tikslais, skirtingos ES šalių pozicijos dėl Sąjungos institucinių bei biudžeto reformų ir jau vilkinama derybų su Ukraina pradžia rodo, kad kelias nuo narystės ES pažado suteikimo iki jo išpildymo bus ilgas ir sudėtingas.
Einant juo prireiks strateginės Lietuvos ir jos bendraminčių ES valstybių kantrybės, pirmiausia padedant Ukrainai pasiekti pergalę mūšio lauke ir kartu sudaryti galimybę jos piliečiams, įmonėms ir valstybės institucijoms siekti pergalių integracijos į ES kelyje. Kaip prieš du dešimtmečius įvykusi ES didžioji plėtra, taip ir Ukrainos bei kitų šalių kandidačių priėmimas į Bendriją yra investicija į visų Europos demokratinių šalių saugumą, taikų sugyvenimą ir klestėjimą.
Komentaro autorius – Ramūnas Vilpišauskas, VU TSPMI profesorius
