D. Schwarzer. Ar Europa pagaliau rimtai imsis spręsti gynybos klausimus?
Pasaulio lyderiai atrodė nuvarginti gilėjančių visuotinių krizių ir nesibaigiančių iššūkių. Žinia apie Ukrainos pralaimėjimą Avdijivkoje tikrai nepagerino renginio nuotaikos. Kasdien senkant ukrainiečių amunicijos atsargoms, visiškai neaišku, ar JAV prezidentui Joe Bidenui iki savo kadencijos pabaigos pavyks įtikinti Kongresą patvirtinti dar vieną pagalbos paketą. Tuo tarpu įkalinto Rusijos opozicijos lyderio Aleksejaus Navalno mirtis dar juodesnėmis raidėmis paryškino V. Putino diktatūros brutalumą.
Tačiau didžiausią šiurpulį sukėlė galima antrojo Donaldo Trumpo prezidentavimo perspektyva, kuri grasina susilpninti NATO ir padidinti santykių su Kinija įtampą. Diskusijomis konferencijos scenoje, kaip įprastai, buvo siekiama nuraminti sąjungininkus Europoje. Tačiau renginio užkulisiuose JAV atstovai savo draugus perspėjo, kad šie turėtų pratintis patys pasirūpinti savimi. Deja, Europos šalių vyriausybės pasirodė esančios nepajėgios susitvarkyti su šia užduotimi, net ir tada, kai jų pašonėje vyksta brutalus sausumos karas. „Be saugumo viskas nebetenka vertės“, – sakė Vokietijos kancleris Olafas Scholzas. Ir jis buvo visiškai teisus.
Vos prieš metus padėtis atrodė daug šviesesnė. Įkvėptos prezidento Volodymyro Zelenskio ir jo bendražygių drąsos, Vakarų demokratinės šalys vieningai palaikė Ukrainą, besiruošiančią antriesiems karo metams. Karinė ir finansinė pagalba augo, o transatlantinė partnerystė buvo stipresnė nei bet kada. O dabar tvyro niūri nuotaika, strateginių iššūkių Europai tik daugėja. Vienu metu būtina sustiprinti savo ekonominį saugumą, pagerinti santykius su NATO nepriklausančiomis šalimis ir stiprinti gynybą. Europos valstybių vadovams skubiai reikia plano šiems tikslams įgyvendinti. Tačiau nors Europos Komisijos (EK) pareigūnai ir mažųjų ES valstybių narių (pavyzdžiui, Baltijos šalių) lyderiai į Miuncheną atvyko vedami aiškaus tikslo, daugelis kitų konferencijoje net nepasirodė. Namuose liko Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ir Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas. Jei jie būtų pasirodę, O. Scholzas būtų galėjęs pakviesti juos į Veimaro trikampio susitikimą, skirtą trims didžiausioms Ukrainos rėmėjoms ir daugiausia išlaidų gynybai skiriančioms šalims ES. Tai būtų buvusi rimta žinia pasauliui.
Pati Vokietija jau nuėjo ilgą kelią. Įsteigusi 100 mlrd. Eur (108 mlrd. USD) fondą NATO gynybos išlaidų tikslui (2% BVP) įgyvendinti, ji taip pat yra Europoje didžiausia Ukrainos rėmėja ir pirmoji šalis, ketinanti dislokuoti nuolatinę kovinę brigadą Lietuvoje, kad sustiprintų rytinį NATO flangą. Šiais veiksmais suformuotas tvirtas pagrindas tolesniems sprendimams, kuriems reikia veiksmingos lyderystės. Jei bent kelių ES valstybių vadovai į Miuncheną būtų atsivežę suderintą pranešimą apie tai, kaip bus tęsiamas bendradarbiavimas gynybos srityje, ar bent ketinimą paremti EK pirmininkės Ursulos von der Leyen pasiūlymą įsteigti už gynybą atsakingo Komisijos nario postą, tai būtų galėję pakeisti toną prieš birželį vyksiančius Europos Parlamento (EP) rinkimus.
Tokia bendra stokojančio vadovavimo ir koordinavimo atmosfera beveik užgožė kelias neseniai gautas geras naujienas. Prieš pat Miuncheno konferenciją Ukraina pasirašė naujus ilgalaikės paramos susitarimus su Jungtine Karalyste, Vokietija ir Prancūzija. Tačiau ir ši viešinimo galimybė nebuvo tinkamai išnaudota. Pavyzdžiui, kodėl trys didžiausios Europos valstybės konferencijoje negalėjo viešai pasigirti ir dar kartą patvirtinti savo pažadų Ukrainai? Arba kodėl nebuvo pasinaudota labai tinkama proga ir neparengtas konkretus planas, kaip patenkinti didžiulį Ukrainos amunicijos poreikį ir nutraukti Rusijos aprūpinimą kariuomenei skirta įranga?
Miunchene susirinkę Europos lyderiai galėjo atsistoti ir pasakyti: „Jei kiti pasitrauks, mes dar labiau pasistengsime.“ Vietoj to tiek europiečiai, tiek amerikiečiai dažniausiai transliavo žinią, kad „demokratijai reikia laiko“. Bet Ukraina neturi laiko tokiai bejėgystei. Ji susiduria su grėsme saugumui, laisvei, demokratijai, teisės viršenybei ir žmogaus orumui. V. Zelenskio žodžiais tariant, „diktatoriai neatostogauja.”
Apskritai Europos lyderiai praleido dar vieną progą parodyti, kaip jie planuoja stiprinti NATO Europos ramstį, užtikrinti didesnį atgrasymą žemyne, stabilizuoti kaimynystę ir plėtoti stiprią Europos gynybos pramonę, t. y. patys pasirūpinti savo saugumu. O juk Europa susiduria su ryžtingu agresoriumi, kuris neabejotinai tęs savo provokacijas. Tik jei Vakarai veiksmingai rems Ukrainą, V. Putinas supras, kad yra pasmerktas žlugti. Ši situacija reikalauja trumpalaikių veiksmų ir ilgalaikio įsitraukimo, kuriems savo ruožtu reikia pasikeitusios vadovų mąstysenos. Dauguma Europos piliečių palankiai reaguotų į prieš EP rinkimus pakeistą toną. Naujausios „Eupinions“ apklausos duomenimis, 87% europiečių remia stipresnį bendradarbiavimą saugumo ir gynybos srityje.
Kitą galimybę pademonstruoti savo rimtą nusiteikimą Europos valstybių vadovai turės liepą vyksiančiame NATO aukščiausiojo lygio susitikime. Jei Europa nesusitelks gynybos srityje, 2024 m. į istoriją gali būti įrašyti kaip metai, kai buvo apleista Ukraina ir sugriautas transatlantinis aljansas, o tai turės skaudžių pasekmių Europai ir pasauliui.
Komentaro autorė – Daniela Schwarzer, Bertelsmanno fondo vykdomosios valdybos narė
Autoriaus teisės: „Project Syndicate“, 2024.
