J. Adelmanas. Koks autoritaras būtų Trumpas?

Po Šaltojo karo tokių perversmų būta trijų tipų. Du iš jų sulaukė didelio žiniasklaidos dėmesio, tačiau vienas, kuris turėtų labiausiai neraminti, ypač turint omenyje galimą Trumpo sugrįžimą į valdžią 2025 m. pradžioje, tokio dėmesio nesulaukė.

Kaip pirmojo demokratijos atsitraukimo modelio pavyzdį galima pateikti Vengrijos ministrą pirmininką Viktorą Orbaną. 2010 m. į valdžią grįžęs Orbanas ir jo politinė partija „Fidesz“ priėmė drakonišką žiniasklaidos įstatymą ir pasitelkę visas didžiausias žiniasklaidos priemones ėmė sėti baimę dėl imigrantų bei LGBT aktyvistų ir vaizduoti ministrą pirmininką kaip tautos gelbėtoją. Be to, Orbanas, naudodamasis regione kylančiomis įtampomis, pavyzdžiui, karu Ukrainoje, spaudžia rėmėjus – tiek Rusiją, tiek Europos Sąjungą – skirti lėšų gausioms jo socialinėms išlaidoms padengti.

Negana to, „Fidesz“ pakeitė Vengrijos rinkimų tvarką, kad užsitikrintų neginčijamą daugumą parlamente. Tad šis modelis paremtas ne jėga, o gebėjimu gudrauti ir per politinį procesą trikdyti stabdžių ir atsvarų sistemą.

Kai dešiniųjų pažiūrų amerikiečių žiniasklaidos veidas Tuckeris Carlsonas ėmė atvirai girti Orbano modelį, daugelis nuogąstavo, kad Vengrijos sistemą pamėgs konservatoriai visame pasaulyje. Tačiau taip nenutiko, nes tik nedaugelis Orbano šalininkų už Vengrijos ribų geba valdyti visus tris ginklus, ypač masinės partijos galią.

Antrasis demokratijos atsitraukimo modelis yra dažnesnis, būdingas tiek didelėms šalims, pavyzdžiui, V. Putino Rusijai, tiek mažoms, tokioms kaip Danielio Ortegos valdoma Nikaragva. Tokiu atveju dėl didžiulės nacionalinės krizės iškyla ne judėjimas, o diktatoriškas vadovas, kuris vadovaudamas šaliai pagal savo įvaizdį sukuria globėjų tinklą.

Tiek Rusijoje, tiek Nikaragvoje toks modelis tapo įmanomas dėl ekonomikos nuosmukio. Diktatoriškas vadovas perdėtai išpučia grėsmes, ypač keliamas Amerikos, ir įtvirtina savo valdžią izoliuodamas šalį. Pavyzdžiui, Putinas, nusavina užsienio bendrovių turtą ir išdalija jį draugams tarsi feodalinių karų grobį, o nesutarimus šalies viduje malšina smurtu.

Tai leido susiformuoti bičiulių tinklui, kuris priklauso nuo karinio politinio lyderio ir ritualinių rinkimų, kuriuose dalyvauja mažai rinkėjų. Užuot pasikliovus įsitvirtinusia partija, tokia kaip Orbano, valstybė paverčiama šeimos ir draugų verslu, kurį prireikus saugo visureigiais važinėjantys banditai.

Antrasis modelis taip pat pasitaiko rečiau, nei daugelis baiminosi. Sėkminga šeimos ir draugų strategija rodo, kad demokratinės institucijos jau ir taip buvo silpnos, o opozicija – menka. Privatusis sektorius priklauso nuo valstybės, o pastaroji – ypač teismų sistema – yra pažeidžiama. Kadangi nėra daug alternatyvių politinių jėgų ar institucinių galios šaltinių, beveik niekas nevaržo diktatoriško šalies vadovo veiksmų.

Tiesa, stabdžių ir atsvarų sistema pamažu gali susilpnėti ir sėkmė gali atsisukti į diktatorišką vadovą. Tačiau dažniausiai ši sistema išsilaiko, iš dalies dėl to, kad gerai įsitvirtinusioje sistemoje būsimi diktatoriški vadovai verčia opozicines koalicijas susivienyti, kad jiems sukliudytų, kaip 2020 m. nutiko Trumpui.

Trumpas ir jo rėmėjai bus atsižvelgę į šią pamoką, todėl negalime pamiršti trečiosios autokratijos įsigalėjimo formos. Ji nesiremia nei dominuojančiomis partijomis, nei despotiškais kleptokratais, tačiau vis tiek naudojasi nacionalinio masto nepaprastosiomis situacijomis (tikromis ar išgalvotomis). Šiandien tokio modelio šalininkas yra diktatoriškas Salvadoro vadovas Nayibas Bukele, sukūręs taisykles, kurios demokratams turėtų kelti nerimą. Po daugelį metų trukusių sunkumų Salvadoro ekonomika klesti, nes privatų vartojimą skatina pinigų perlaidos ir dosnios viešosios išlaidos.

Be to, liūdnai pagarsėję šalies gaujų karai – jau praeityje. Kyšiai gaujų lyderiams ir masinis įkalinimas apmaldė šalies rajonus. 2022 m. kovą Bukele apribojo tam tikras pilietines laisves, visų pirma, įtariamų nusikaltėlių teisę į tinkamą teisinį procesą. Policija suėmė beveik 70 tūkst. žmonių, daugiausia 16–30 metų vyrų, įtariamų priklausant gaujoms.

Dėl to Bukele gali pasigirti reitingais, kurių pavydėtų bet kuris politikas. Jis panaikino konstitucinius apribojimus, draudžiančius būti išrinktam antrai kadencijai, ir, dabartinių apklausų duomenimis, vasarį gali laimėti pakartotinius rinkimus surinkęs net 68,4% balsų.

Toks nepaprastosios padėties modelis oficialiai pripažįsta taisyklių bei stabdžių ir atsvarų sistemos svarbą ir – iki tam tikros ribos – net toleruoja vidaus nesutarimus ir nuomonių skirtumus. Tiesą sakant, nepaprastosios padėties šalininkai tokiais nesutarimais bando pateisinti savo režimą. Jie teigia, kad įprastomis sąlygomis apribojimai respublikoms yra gyvybiškai svarbūs, bet esant nepaprastajai padėčiai jie turi būti laikinai panaikinti. „Matote? Kongresas neveikia. Matote? Mūsų sienos – tarsi sietas, pro kurį sunkiasi nešvarumai. Matote? Wokeism’as užvaldė svarbiausias mūsų institucijas.“ Nepaprastosios padėties įgaliojimus pavertęs pusiau nuolatiniu valdymu, Bukele sukūrė naują režimą, kuriam, siekiant atkurti respubliką, gali būti netaikomi suvaržymai.Tai yra kelias į autokratiją, dėl kurio turėtume nerimauti, įsibėgėjant Trumpo prezidentinei kampanijai. Jei jis laimės, jo vadovavimo taisyklės nebus pasiskolintos iš Vengrijos. Respublikonų partija tam per daug susiskaldžiusi, demokratai per stiprūs, o JAV valstijos – per atsparios. Be to, Trumpas negalės paversti vyriausybės draugų ir šeimos verslu, nes JAV privatusis sektorius yra pernelyg autonomiškas ir sudėtingas, o ankstesni Trumpo bandymai imtis smurto žlugo Lafajeto aikštėje ir sausio šeštąją.

Vis dėlto pavojaus pasienyje suvokimas, trapios kultūrinių institucijų normos, nuovargis nuo karo Ukrainoje ir keblioje padėtyje atsidūręs Kongresas galėtų paskatinti Trumpą imtis ryžtingesnių metodų. Pasitelkti nepaprastąją padėtį labai patogu valdant neaiškiais laikais. Ji leidžia imtis kraštutinių priemonių oficialiai neatsisakant demokratijos. Ji nukreipia dėmesį į saugumą (ypač pasienio zonoje) neįvedant karo padėties. Ir, svarbiausia, nepaprastąją padėtį maitina nusivylimas demokratija jos neatsisakant.

Komentaro autorius - Jeremy Adelmanas, Prinstono universiteto „Global History Lab“ direktorius

 Autorių teisės: „Project Syndicate“, 2023.