Būkime ir kultūringi, ir turtingi
Tradiciškai būta tiek visokių gražių žodžių, kad net užmiršome, nuo ko jų sulaukėme ir ką konkrečiai mums linkėjo. Gal mums tik taip pasirodė, bet vienas jų šįkart skambėjo dažniau nei įprastai, todėl įsirėžė į atmintį labiau. Palinkėjimas taikos karo nemačiusiai kartai, ko gero, pirmą kartą nepasirodė formalus. Gal todėl, kad jau per šiokią tokią asmeninę patirtį suvokėme jo prasmę geriau. Nuo šiol geriau suprantame ir savo senelius bei tėvus, pergyvenusius 2-ojo pasaulinio karo siaubą, iš kurių kartais net nevengdavome pasišaipyti, kai sveikindami įvairiomis progomis jie vis pridurdavo „kad tik nebūtų karo“...
Deja, karo tamsus šešėlis ženklins ir prasidėjusius 2024-uosius, ir, greičiausiai, vėlesnius metus, nes artimos mums šalies žaizdos negis ilgus dešimtmečius. Savanaudžių bepročių valia atsidūrėme beprotiškame pasaulyje, kuriam sutvarkyti reikės daug išminties, valios, išteklių ir kantrybės. Tai, ko gero, didžiausia dabartinio pasaulio rizika.
Lyg to būtų mažai, šiais metais 92 pasaulio šalyse vyks rinkimai, kuriuose balsuos daugiau kaip pusė planetos gyventojų. To dar nėra buvę žmonijos istorijoje, tad nežinome, kokiame pasaulyje atsidursime jiems pasibaigus. 40-yje šalių bus renkami prezidentai, 69 – nauji parlamentų ir 21 – vietos savivaldų nariai. Tarp jų tik 18 šalių priskiriamos visiškos demokratijoms, o 32 – demokratijoms su trūkumais, skelbia britų „The Economist“ sudaromas Demokratijos indeksas. Tačiau net tarp jų yra tokių, kur demokratijos šventė gali atnešti kartų nusivylimą. Vien nuo amerikiečių pasirinkimo, kas šeimininkaus JAV Baltuosiuose rūmuose, priklausys viso pasaulio, ypač Europos, savijauta. Tiesa, ją matuosime jau 2025 metais, nes lapkritį išrinktas prezidentas tradiciškai inauguruojamas kitų metų sausio 20 d.
Lietuvoje daugiausiai įtampas kels ne tik JAV lyderio, bet ir savojo prezidento, Europos Parlamento ir Seimo rinkimai. Nuo visų jų baigties priklauso, kokioje vidaus ir išorės aplinkoje teks gyventi ir dirbti artimiausius ketverius metus. Darome prielaidą, kad šiais metai politinis kontekstas kels ne mažesnį sprendimų priėmėjų susidomėjimą, nei pernai vykęs NATO viršūnių susitikimas Vilniuje.
Šiemet vienaip ar kitaip minėsime svarbią Lietuvai datą: prieš 20 m. gegužės 1 d. įstojome į Europos Sąjungą (ES). Neįtikėtina, bet per šį laikotarpį pagal BVP, tenkantį vienam gyventojui, perkopėme 90% ES vidurkio ir aplenkėme visas tuometines bendrijos naujokes (t. t. Estiją) ir net senbuvę Graikiją. Mūsų pademonstruotas sparčiausias augimo progresas neretai prilyginamas stebuklui, o pačiame Briuselyje pateikiamas, kaip puikus Bendrijos plėtros pavyzdys, skatinantis tolimesnę jos plėtrą.
Per rekordiškai trumpą laiką įveikę ne vieną ekonominę ir finansinę krizę, tapome išsivysčiusia pasaulio valstybe todėl, kad turėjome aiškų tikslą ir sparčiai įgyvendinome reikiamus, nors dažnai nepopuliarius, pokyčius. Tai darėme kantriai metai iš metų, ne itin paisydami rinkiminių ciklų ir ne itin klausydami populistų kritikos. Deja, vis komfortiškesnėje mūsų aplinkoje palaipsniui įsiveisė turtingų visuomenių virusu vadinamas konformizmas: tapome tingūs ir nekantrūs – norime daug ir greitai. Svetimoje sėkmėje nenorime matyti pastangų, kūrybiškumo, proto, sunkaus kasdieninio darbo neskaičiuojant valandų. Užuot kritiškai vertinę save, tapome greiti iš spintų traukti laukinio kapitalizmo laikus menančius skeletus, lipdydami nepagarbias „turčių“ etiketes daugiau už mus pasiekusiems ir siekiantiems žmonėms, nepastebėdami jų svaraus indėlio į bendrą mūsų gerovę.
Liūdniausia šiame chore vis dažniau girdėti už valstybės valdymą atsakingų politikų balsus. Užuot skatinę piliečių verslumą ir kūrę verslauti tinkamas sąlygas, jie vis labiau linksta problemas spręsti populistišku „turtingesni gali prisidėti daugiau“ (aišku, per mokesčius) būdu. Taip nukreipiamas dėmesys nuo netinkamų sprendimų ekonominėje politikoje. O juk jos stabilus augimas ir turėtų būti pagrindinis tvarus valstybės poreikių finansavimo šaltinis. Tai perspektyvesnis kelias gausinant viduriniąją klasę, nei didinant mokesčius žeminti gerovės valstybės branduolį sudarančios visuomenės grupės kartelę.
„Verslo žinios“ įsitikinusios, kad Lietuvos gerovės šaltinis yra mūsų šalies aukštas konkurencingumas. Kaip rodo mūsų dviejų buvimo Bendrijoje dešimtmečių patirtis, jis gali užtikrinti valstybės ekonominį atsparumą, dinamiškus teigiamus pokyčius visuomenėje ir labiau aprūpintą gyvenimą jos piliečiams.
2024-aisiai laukiantys geopolitiniai iššūkiai ir apvali ES narystės data yra puiki proga šiemet skirti daugiau dėmesio šiai temai. Diskutuokime, ieškokime kartu sprendimų, pradėdami nuo biurokratinės naštos mažinimo verslui ir inovatyvumo valstybės tarnyboje paieškų. Kiekvienas net mažas padarytas sprendimas šioje srityje didintų mūsų valstybės konkurencingumą ir atneštų naudą kiekvienam piliečiui. Žingsnelis po žingsnelio gal tai net pakeistų ir valstybės požiūrį į verslą, kad daugiau taip nebūtų, kaip baigiantis metams Seime patvirtinta Lietuvos ateities vizija „Lietuva 2050“. Kaip teigiama, dokumente, kuriame turėtume semtis įkvėpimo ir tikėjimo dėl savo valstybės ateities, žodis kultūra paminėtas 96 kartus, o verslas tik... 7!
Sutikime, būti kultūringu, bet biednu – ne kokia perspektyva nei mums, nei mūsų vaikams, nei anūkams. O ir iš kur reikės paimti pinigų tai kultūrai – vėl didinsime mokesčius?
Rolandas Barysas, „Verslo žinių“ vyriausiasis redaktorius
