K. Rogoffas. Didesnės palūkanų normos nesitrauks
Įsitikinimas, kad palūkanų norma išliks maža amžinai, atrodė pagrindžiantis požiūrį, kad bet koks susirūpinimas skola yra tas pats, kas pritarti „griežtam taupymui“. Daug kas įtikėjo, kad per recesiją vyriausybės turėtų palaikyti didelį deficitą, o įprastais laikais – tik šiek tiek mažesnį. Niekas neatrodė susirūpinęs galima rizika, ypač susijusia su infliacija ir palūkanų norma. Politinė kairė gynė nuostatą, kad valstybės skolą galima panaudoti socialinių programų plėtrai, peržengiant sumas, kurias būtų galima surinkti sumažinant karines išlaidas, o dešinė, atrodo, manė, kad mokesčiai yra tik tam, kad būtų karpomi.
Klaidingiausias metodas buvo pasitelkti centrinius bankus valstybės skolai nupirkti; jis rodėsi nieko nekainuojąs, kol trumpalaikė palūkanų norma buvo nulis. Ši idėja yra moderniosios monetarinės teorijos ir priemonių, prilygstančių „iš sraigtasparnio metamiems pinigams“, šerdis. Pastaraisiais metais net iškilūs makroekonomistai vis mestelėdavo mintį JAV Federaliniam rezervui nurašyti valstybės skolą, sugėrus ją kiekybiniu skatinimu, – iš pažiūros paprastas sprendimas bet kokiai galimai valstybės skolos problemai.
Tačiau, laikantis tokio požiūrio, remiamasi prielaida, kad, net jei pasaulinė realioji palūkanų norma didėtų, bet koks augimas būtų laipsniškas ir laikinas. Tai, kad staigus palūkanų normos pakilimas galėtų smarkiai padidinti mokamas palūkanas už turimą skolą, įskaitant tą, kurią centriniai bankai laiko kaip banko rezervus, buvo paprasčiausiai atmesta. Vis dėlto šiandien matome ką kita: Federalinis rezervas, anksčiau už šiuos rezervus nemokėjęs palūkanų, dabar moka daugiau nei 5%.
Be kelių pažymėtinų išimčių, skolą nemokama laikę specialistai dar vis nepripažino tikėtinos naujosios tikrovės. Neseniai konferencijoje klausiausi garsaus finansų apžvalgininko, prisiekusio „amžinai mažesnės“ palūkanų normos naratyvo šalininko, kuris atrodė nežinąs, kad naratyvas iš pagrindų paneigtas. Spaudžiamas jis nusileido, kad, jei palūkanų norma greitai negrįš prie ypač žemo praėjusio dešimtmečio standarto, biudžeto deficitas vis dėlto gali būti reikšmingas, tačiau taip ir nenorėjo pripažinti, kad esamas skolos perviršis galėtų kelti problemų, mat tai prieštarautų ankstesniems jo pasisakymams už švaistūnišką fiskalinę politiką.
Žinoma, kita recesija, kad ir kada ji nutiktų, greičiausiai smarkiai sumažins palūkanų normą ir galbūt suteiks laikiną atokvėpį siaubingai prasiskolinusiai JAV komercinės paskirties nekilnojamojo turto rinkai, kurios mantra šiandien yra „išgyvenk iki 2025-ųjų“. Manoma, kad, jei nekilnojamojo turto savininkai ištvers dar vienus krintančios nuomos ir augančių finansinių sąnaudų metus, staigus palūkanų normos nuosmukis 2025 m. galėtų sulaikyti jų verslus paskandinti grasinantį nuostolių potvynį.
Tačiau, net jei infliacija sumažės, palūkanų normos ateinančius dešimt metų greičiausiai liks didesnės nei buvo dešimtmetį po 2008 m. finansų krizės. Taip yra dėl įvairių veiksnių, pavyzdžiui, didžiulio įsiskolinimo, deglobalizacijos, padidėjusių gynybos išlaidų, žaliosios pertvarkos, populistų reikalavimų perskirstyti pajamas ir nesitraukiančios infliacijos. Netgi demografiniai pokyčiai, dažnai minimi kaip pagrindas nuolat palaikyti mažą palūkanų normą, gali kitaip paveikti išsivysčiusias šalis, didinančias sparčiai senstančios visuomenės rėmimo išlaidas.
Pasaulis tikrai gali prisitaikyti prie didesnių palūkanų normų, bet perėjimo procesas dar nesibaigė. Permainos gali būti ypač sunkios Europos ekonomikoms, nes ypač žema palūkanų norma buvo euro zoną laikantys klijai. Europos Centrinio Banko gelbėjimo „visomis išgalėmis“ politika atrodė nieko nekainuojanti, kol palūkanų norma buvo arti nulio, bet, jei realioji palūkanų norma liks didelė, neaišku, ar blokas atlaikys būsimas krizes.
Kaip esu anksčiau sakęs, Japonijai bus sunku atsisveikinti su „amžinai nulinės“ palūkanų normos politika, nes vyriausybė ir finansų sistema jau priprato elgtis su skola taip, tarsi ji nieko nekainuotų. JAV komercinės paskirties nekilnojamojo turto sektoriaus silpnosios vietos ir padidėjęs skolinimasis gali sukelti antrą infliacijos bangą. Be to, nors didžiosioms besiformuojančioms ekonomikoms kol kas pavyko susidoroti su didelėmis palūkanų normomis, jos patiria milžinišką fiskalinį spaudimą.
Šiomis naujomis pasaulio sąlygomis politikos formuotojams ir ekonomistams, netgi tiems, kurie anksčiau priklausė „amžinai mažesnės“ palūkanų normos stovyklai, gali reikėti persvarstyti savo įsitikinimus, atsižvelgiant į dabartinę rinkos tikrovę. Nors įmanoma plėsti socialines programas ir didinti karinį pajėgumą be didžiulio deficito, tą padaryti nedidinant mokesčių turi savo kainą. Atrodo, kad išmoksime skaudžią pamoką, kad visa tai niekada ir nebuvo už dyką.
Komentaro autorius - Kennethas Rogoffas, Harvardo universiteto ekonomikos ir viešosios politikos profesorius
Autorių teisės: „Project Syndicate“, 2023 m.
