D. Acemoglu. Ne tokia BRICS plėtra

Vis dėlto paskelbtoji plėtra daugeliu atžvilgių yra prarasta didžiulė galimybė. Pasauliui nereikia, kad dar daugiau šalių pakliūtų į Kinijos ir Rusijos įtaką ar kad vienytųsi prieš JAV. Reikia išties nepriklausomos trečios grupės, kuri atsvertų tiek Kinijos–Rusijos ašį, tiek JAV galią.

Prie grupės jungiasi jau draugiškus santykius su Kinija puoselėjančios šalys, tad BRICS+ lemta būti tik dar vienu Kinijos diplomatijos įrankiu. Užuot atstovavusi besiformuojančios rinkos ekonomikos šalių interesams, sąjunga leis Kinijai dar labiau kištis į šalių gyvenimą. 

Greičiausiai dėl to kentės tų šalių darbuotojai ir gyventojai, nes Kinijos užsienio investuotojai linkę toleruoti – ar netgi skatinti – korupciją, mažesnį skaidrumą ir milžiniškus neekonomiškus projektus, finansuojamus paskolomis, kurias sunku restruktūrizuoti.

Be to, prisijungus Saudo Arabijai, Etiopijai, Egiptui, Iranui ir JAE, BRICS taps dar „nedemokratiškesniu“ klubu. Tačiau demokratija yra viena tų institucijų, kurių besiformuojančios rinkos ekonomikos šalims labiausiai reikia būsimai ekonominei ir socialinei sėkmei užtikrinti. 

Mano su Sureshu Naidu, Pascualiu Restrepo ir Jamesu Robinsonu paskelbtame straipsnyje pastebime, kad istoriškai demokratinimas padėjo šalims paspartinti ekonominį augimą per 5–10 metų, daugiau investuojant į švietimą, sveikatos priežiūrą ir kitas viešąsias paslaugas.

Kinijos įsitraukimas, atvirkščiai, paprastai slopina demokratiją ir netgi kursto autoritarizmą. Daug besiformuojančios rinkos ekonomikos šalių susiduria su „demokratijos krize“ ir vis daugiau valstybių demokratijos institucijos silpsta, tad naujoji BRICS+ gali įpilti žibalo į ugnį.

Intensyvėjant Kinijos ir Amerikos varžyboms – ir joms galimai permaišant pasaulinę tvarką – besiformuojančios rinkos ekonomikos šalims vis labiau reikia nepriklausomo balso. Šiaip ar taip, kažin ar jų interesai bus patenkinti, jei JAV ir Kinijos santykiai blogės, o dvišalė prekyba ir finansų srautai mažės.

Besiformuojančios rinkos ekonomikos šalys taip pat turi galėti veikti dirbtinio intelekto (DI) ir kitų sparčiai besivystančių skaitmeninių technologijų ateitį. Net jei dabartinis entuziazmas dėl kuriančio DI priemonių (pavyzdžiui, „ChatGPT“) pasirodys esąs laikinas šaršalas, sparti DI ir kitų komunikacijos technologijų pažanga vis tiek, tikėtina, artimiausiu metu vyks ir paveiks visas šalis, perbraižydama pasaulinį darbo jėgos perskirstymą.

Šios technologijos gali turėti didžiulių neigiamų pasekmių darbuotojams, ypač besiformuojančios rinkos ekonomikos šalyse, tokiose kaip Indija, kuri jau eksportuoja įvairias ne fiziniu darbu paremtas paslaugas. Galiausiai tiek protinį, tiek fizinį darbą dirbantiems žmonėms visame pasaulyje gali tekti varžytis ne su brangia, išsilavinusia turtingų šalių darbo jėga, bet su DI grindžiama pažangia programine įranga, mašinomis ir robotais.

Tos pačios technologijos greičiausiai pertvarkys daugelio šalių politiką, nes DI grindžiami socialiniai tinklai ir klaidinga informacija (įskaitant suklastotus vaizdus ir kitas manipuliatyvias technologijas) vis labiau veikia viešąją nuomonę ir rinkimų politiką. Dauguma besivystančių ir besiformuojančios rinkos ekonomikos šalių neturi reikalingų institucijų tam reguliuoti ir apsauginėms priemonėms nuo tokių trikdžių kurti.

Be to, naujosios technologijos suteikia vyriausybėms lig šiol neregėtos galios priemonių stebėti gyventojus ir malšinti kitą nuomonę. Autoritariniai režimai jau dalijasi technologijomis ir metodais tarpusavyje. Neseniai atlikti tyrimai rodo, kad Kinijos stebėjimo technologijos plūsta į kitas nedemokratiškas šalis; vien „Huawei“ tokių prekių eksportuoja į 50 šalių.

Dabartinėmis sąlygomis technologijų ateitį iš esmės formuoja Kinijos valdžia, šiek tiek reguliuojančių institucijų prižiūrimos JAV technologijų milžinės ir vis labiau – Europos Sąjungos taisyklės. Nė vienas šių polių neatspindi besiformuojančios rinkos ekonomikos šalių interesų, bet to nepadarys ir BRICS+, greičiausiai šoksianti pagal Kinijos dūdelę.

Laimei, atrinkusi vos keletą naujų narių, Kinija galbūt atvėrė nišą susidaryti daug žadančiai BRICS+ alternatyvai. Kitos didelės besiformuojančios rinkos ekonomikos šalys, pavyzdžiui, Indonezija, Turkija, Meksika, Kolumbija, Malaizija, Nigerija, Bangladešas ir Kenija, galėtų sukurti išties nepriklausomą bloką su viltimi kada nors privilioti Argentiną, Braziliją, Indiją ir Pietų Afriką prisijungti. 

Nors visos šios šalys neseniai turėjo savų problemų, susijusių su demokratiniais procesais, jas vienija panaši demokratijos patirtis bei ekonomikos dydis.

Dar svarbiau: kartu jos galėtų pasiskelbti nepriklausomos tiek nuo Kinijos, tiek nuo JAV, suteikdamos platesniam besiformuojančios rinkos ekonomikos pasauliui labai reikalingą balsą debatuose apie globalizacijos ir technologijų ateitį. Tokie sprendimai yra pernelyg svarbūs patikėti šiandienos geopolitinėms priešininkėms.

Komentaro autorius – Daronas Acemoglu, Masačusetso technologijos instituto ekonomikos profesorius.

Autorių teisės: „Project Syndicate“, 2023 m.