E. Leontjeva. Valdžia gali stumdyti mokesčius, bet ne laiką
Būtent šis iškrėtė pokštą ir mokesčių reformos paketo rengėjams. Prieš ateinant į valdžią buvo dosniai dalinami pažadai. Keliamos vertybinės vėliavos. Patekus į valdžią – kryžiuojamos špagos ir žodžiai. Norėta viską padaryti iš pamatų, suderinti su visais. Ir tai buvo geras noras. Tik jis liko nesuderintas su vienu dalyviu – negailestingai tiksinčiu laiku.
Šalies ūkis laukė įsisenėjusių problemų sprendimo, rinkiminių pažadų išpildymo. Tikėjosi, gal jau nuo kito pusmečio mokesčių aplinka taps palanki aukštos pridėtinės vertės kūrimui, investicijoms, mokslo pažangai ir visoms kitoms rinkiminėms vėliavoms. Juk kažkas turi tų vėliavų šūkius paversti tikrove. Kažkas – tai kasdien gaminantis vertę, investuojantis ir diegiantis tą mistinę pažangą – turi imtis konkrečių ir savalaikių sprendimų.
Būtent, savalaikių! Privačiame sektoriuje dirbantys žmonės puikiai žino, kad labai geras, su visais suderintas ir subalansuotas sprendimas gali būti beviltiškai blogas – jeigu nepadarytas laiku. Laikas yra lemiamas veiksnys, ir privačios įmonės vadovas nesitiki atlaidumo, jei uždelsia sprendimus.
Laikas ypač negailestingas, kai planuojama plėtra ir investicijos. Daugybė veiksnių turi būti išnagrinėta, dešimtys prognozių palyginta, rinkos ištirtos, personalo prieinamumas įvertintas – ir visa tai tam, kad sprendimas investuoti būtų priimtas neužrištomis akimis ir laiku. Uždelsi su kuriuo nors veiksniu – ir veiksmas bus numarintas, pozicijos užleistos, ateitis – neapibrėžta. Neišvengiamai iškils atsakomybės klausimas.
Visa tai – natūralus, amžiais patikrintas atsakas į riboto žmogaus tikrovę, į būtinybę atsiliepti į laiko spaudimą. Panašu, kad šios atsakomybės stokojama valdžioje. Todėl kone visą kadenciją įmanoma maitinti visuomenę pažadais – kai aplinkinės šalys lenkia, kai ateitis ir taip neapibrėžta, o investicijos nuteka svetur. Kai ekonomiką jau ištiko recesija, valdžia dar prideda jai neapibrėžtumo. Be jokio gailesčio ar atsiprašymo.
Laiku nepriimti mokesčių sprendimai skaudžiausiai kirs investicijoms. Juk versle jos planuojamos ne pusmečiui, o keleriems metams, ir net dešimtmečiui į priekį. Jau prieš kurį laiką tapo aišku, kad paskirstyto pelno mokesčio modeliui pritrūks valios. Tačiau ar bus įgyvendinta tai, kas pažadėta mainais į jį, kaip kompromisas? Konkrečiai, ar investicinio projekto ir MTEP nuostatos bus išvalytos nuo progresą stabdančios biurokratijos ir prieinamos kiekvienam? Ar bus priimtas momentinis ilgalaikio turto nusidėvėjimas?
Deja, šiandien klausimas jau radikalesnis – bus ar nebus apskritai pratęstos investicinio projekto nuostatos? O kino gamybos skatinimas? Nuo kada įsigalios žadėtas momentinis nusidėvėjimas? Ir dar tie iš tabokinės iššokę progresiniai mokesčiai! Nuo atsakymų priklauso esminiai investicijų parametrai – išteklių prieinamumas ir būsima grąža.
O gal politikai tikisi, kad verslo sprendimai bus priimami užrištomis akimis? Taip, kaip neretai sprendimus priima patys politikai.
Nuo liepos 1 d. verslui teks pabūti valdžios įkaitu ir veikti užrištomis akimis. Kasdien su skausmu prisiminsime, kad laikas yra pagrindinis ekonominis išteklius ir jis nepavaldus net pačiai galingiausiai valdžiai.
Komentaro autorė – Elena Leontjeva, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė
