S. Coulsonas. Kitos energetinės salos sėkmės istorija
Liepos mėnesį Lietuva įvedė 2 GW bendros galios apribojimą komerciniams saulės elektrinių projektams. Pagrindinis argumentas – esą chaotiška sunkiau prognozuojamų gamybos pajėgumų plėtra gali kenkti perdavimo tinklo stabilumui.
Išties, galbūt tam tikri Lietuvos nepadaryti namų administraciniai darbai galėjo lemti tai, kad dalis tinklo galią rezervavusių saulės parkų yra spekuliaciniai. Neabejoju, kad šiuo klausimu Lietuva gebės atsijoti grūdus nuo pelų. Visgi daug labiau stebinanti argumento stabdyti saulės energetiką dalis yra nerimas dėl atsinaujinančių energijos šaltinių įtakos tinklo stabilumui.
„Aura Power“ Lietuvoje nusprendė investuoti dėl palankių teisinių, administracinių, klimato ir techninių sąlygų saulės energetikos vystymui. Lietuvoje išvystytas stiprus elektros perdavimo tinklas, skirtas aptarnauti atominę elektrinę. Šalis turi Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę – puikų įrankį tinklo balansavimui. Pridėkime daug nemiškingos žemės, pakankamą saulės radiaciją, mažą vietinę gamybą ir dar mažesnę atsinaujinančių šaltinių dalį joje, ES bei pačios Lietuvos žaliosios ekonomikos tikslus, ir turime vieną perspektyviausių rinkų saulės energetikos vystymui.
Šiandien Lietuva labai primena Airijos padėtį prieš gerą dešimtmetį. Airija taip pat buvo (ir tebėra) energetinė sala su dviem jūrinėmis jungtimis į Didžiosios Britanijos salą. Prieš dešimtmetį apie pusę Airijoje pagaminamos elektros sudarė dujos, o vienintelė šalies hidroakumuliacinė elektrinė Turlough Hill yra praktiškai Kruonio vienmetė, tik tris kartus mažesnės galios. Tik kitaip nei Lietuvoje, Airijos perdavimo tinkle atsinaujinantys elektros šaltiniai jau sudaro net 75%, šalis jau turi beveik 5 GW vėjo jėgainių sausumoje, planuojama dar tiek pat jūrinio vėjo, statomi saulės ir energijos kaupimo projektai. Todėl airiai neabejotinai pasieks išsikeltą 95% atsinaujinančios elektros iki 2030 m. tikslą. Būdama netgi blogesnėse aplinkybėse nei Lietuva, t.y. be sinchronizacijos su kitų šalių elektros rinkomis.
Pagrindinė Airijos atsinaujinančios energetikos sėkmės priežastis yra išmanus aukšto tikslumo generacijos prognozavimas ir vartotojo atsako į sistemos poreikius (angl. demand response) valdymas. Prieš dešimtmetį Airija taip pat nerimavo, ar salos tinkle pavyks suvaldyti nuo gamtos sąlygų priklausančią elektros gamybą. Visgi valstybei pavyko persiorientuoti nuo kelių stambių elektros gamintojų iki šimtų smulkių, o prie tinklo stabilumo prisideda itin aukšto tikslumo orų ar vartojimo prognozės bei vidutiniai ir didieji vartotojai su išmaniaisiais įrenginiais, leidžiančiais pagal poreikį riboti elektros vartojimą ar, esant galimybei, tiekti į tinklą.
Todėl turėdama vienus mažiausių visoje ES vietinius elektros gamybos pajėgumus, neigiamą elektros importo balansą ir vienas didžiausių elektros kainų biržoje, Lietuva šiandien kaip niekada turėtų atsisakyti apribojimų atsinaujinančios elektros gamybai, remtis gerosiomis praktikomis ir keisti požiūrį.
Be abejo, ir Airijoje ši transformacija kėlė daugybę techninių iššūkių, tačiau airiai tiesiog nesidairė atgal ir ieškojo galimybių – išmaniųjų technologijų, tiksliojo prognozavimo, vartotojų įtraukimo, kaupiklių ir kt. Airija istoriškai būdavo elektros importuotoja, tačiau nuosekliai didindama atsinaujinančių šaltinių dalį, jau nuo 2016-ųjų ši šalis yra eksportuotoja.
Apie tai, kad ir Lietuva gali vėl tapti elektros eksportuotoja, šią vasarą Dūkšte kalbėjo Didžiosios Britanijos ambasadorius Brianas Olley, gyventojų bendruomenei pristatydamas, ko gero, didžiausią britų kapitalo investiciją Lietuvoje – 375 MW galios 300 mln. Eur vertės saulės jėgainę. Daugeliui gyventojų tai nuskambėjo pernelyg ambicingai, bet Airijos pavyzdys rodo, kad tai realu. Tereikia žvelgti plačiau ir ieškoti galimybių, o ne jas riboti.
Komentaro autorius – Simonas Coulsonas, „Aura Power Developments Ltd“ generalinis direktorius
