Š. Andriukaitis-Sutkus. 5 žingsniai, kuriuos ministras prival(ėj)o padaryti energetinei krizei suvaldyti

Dėl absoliučios nekompetencijos jau turime kone aukščiausias elektros kainas Europoje, o gerokai pavėluotas energetikos ministro krizės suvaldymo planas labiau primena pirmoko parengtą energijos taupymo lankstinuką.

Nauja energetikos realybė ypač skaudžiai kirto verslui – įmonės jau kalba apie prastovas ar bankrotus, tačiau ministro „plane“ be lengvatinių paskolų atsinaujinančių šaltinių statybai - jokių kitų priemonių nėra.

Maža to, jis giriasi, kad planas viešame sektoriuje sutaupys 100 mln. Eur per dvejus metus, bus numatytos (vis dar neįvardinto dydžio) kompensacijos gyventojams. Premjerė miglotai kalba, kad joms bus paskirta iki 1 mlrd. Eur. Tačiau šie skaičiai atrodo įspūdingai tik nieko apie tai nesuprantantiems – prie dabartinių rinkos kainų visi Lietuvos vartotojai už elektrą ir dujas sumokės nuo 3 mlrd. Eur iki 6 mlrd. Eur (taip, milijardų!) daugiau, palyginti su prieškriziniais metais.

Į bedugnę Lietuvą vairuojantis ministras bejėgiškai skėsčioja – atseit Lietuva neturi jokių svertų kainoms suvaldyti. Suprask, yra pasaulinė „laisva rinka“, prieš kurią Lietuvos vyriausybė yra bejėgė. Tačiau tai – elementarus propagandinis lozungas, kuriuo kaip figos lapeliu siekiama eilinį kartą pridengti problemos sprendimų stoką arba jų neišmanymą. Tik priminsiu, kad laisva rinka negali veikti, jeigu neveikia jos kritiniai elementai normaliais komerciniais pagrindais. Todėl esant dabartinėms energetinio karo sąlygoms valstybės įsikišimas yra ne tik reikalingas, bet ir privalomas.

Tad ką ministrui reikia padaryti, kad suvaldytų krizę ir sumažintų visų sąskaitas bent perpus?

Pirma – paskelbti „nepaprastosios padėties“ ekvivalentą energetikos sektoriuje. Tokios padėties paskelbimas leistų priimti sprendimus greitai čia ir dabar, nedarant visų įprastomis aplinkybėmis reikalingų teisinių žingsnių. Tinkamas energijos išteklių rinkos funkcionavimas yra turbūt vienintelis, be tiesioginio įsitraukimo į karą, tikrai kritinis valstybės integralumui veiksnys, todėl nepaprastosios padėties įvedimas šiuo atveju yra teisiškai daug labiau pateisinamas nei analogiški Vyriausybės veiksmai migrantų ar COVID-19 pandemijos „krizių“ metu. Deja, bet visiškai nesuprantama, kaip partija, kuri taip mėgsta nepaprastąsias padėtis, to vis dar nesugebėjo padaryti.

Antra – nelaukiant Europos Komisijos sprendimų įdiegti Baltijos šalių lygiu modifikuotą ispaniško elektros kainų lubų variantą pikinio suvartojimo metu. Pikinės elektros kainas „pririšus“ prie Lenkijos elektros kainų, elektrą Baltijos rinkoje atpigintume bent 50% ir minimaliomis sąnaudomis sutaupytume kelis milijardus eurų. O tam tereikės kelių dalykų:

1. Susitarti su Latvija ir Estija, kad jų ribiniai pajėgumai netiektų į biržą paraiškų, viršijančių kainą Lenkijoje, o jei tie pajėgumai vis tik būtų reikalingi gamybai – bendrai kompensuoti kaštų skirtumą.
2. Fiziniams elektros perdavimo srautams Baltijos šalyse taikyti tik kaštų kompensavimo principą, taip kiek įmanoma atpiginant elektros perdavimą sistemoje.
3. Kainai pasiekus lubas, apriboti elektros eksporto galimybes iš Baltijos šalių visomis kryptimis.
4. Grąžinti į aktyvų rezervą užkonservuotus senus Elektrėnų blokus gamybai naudojant mazutą bei susitarti su lenkais dėl papildomo kritinio rezervo.

Ministro gąsdinimai, kad apribojus elektros kainas mes rizikuojame neturėti elektros arba, dar juokingiau, subsidijuosime Švediją – absoliučiai neturi pagrindo. Skandinavijos šalys turi augantį žemos savikainos elektros gamybos pajėgumų perteklių, todėl joms pardavinėti elektrą Baltijos šalims buvo ir bus pelninga – jie pardavinėjo 2019 metais, kai kaina buvo 30 Eur / MWh, su džiaugsmu pardavinės ir dabar po 150–250 Eur / MWh.

Trečia – pripažinti, kad elektros rinkos liberalizavimas šiomis aplinkybėmis buvo klaida, ir imtis reguliuoti dominuojančio tiekėjo „Ignitis“ kainodarą bei maržas. Tai Lietuva bet kuriuo atveju privalės padaryti, nes 70% vartotojų turinti įmonė liko tokiu pačiu monopoliu, kokiu buvo prieš Vyriausybės realizuotą „liberalizavimą“.

Be to, nedelsiant (bent metams į priekį) reikia mažinti įvairias tarifines dedamąsias, o kur įmanoma – subsidijuojant tarifo „deficito perkėlimo“ principais, visus sutaupymus perkeliant buitiniams ir verslo vartotojams retroaktyviai nuo 2022 m. liepos 1 dienos. Kartu laikinai mažinti tą patį PVM iki 9% visiems vartotojams, kas palengvintų smulkaus ir vidutinio verslo padėtį.

Ketvirta  – kuo greičiau, bet ne vėliau nei nuo 2024 m. sausio 1 d., bendradarbiaujant su „Nordpool“ birža įvesti į prekybą elektros rinkos sintetinius ateities sandorius (vadinamuosius „forward‘us“) Baltijos šalių vartotojams.

Sandorių kainodarai būtų taikomas veidrodinis principas, atspindint kainas Skandinavijos šalyse ir Lenkijoje, pridedant perdavimo sąnaudas, o fizinio sandorių realizavimo administravimo, rinkos likvidumo palaikytojo ir „paskutinio tiekėjo“ (angl. „supplier of last resort“) funkciją atiduodant ESO.

Būtent galimybės užsikontraktuoti elektrą ateities periodams nebuvimas yra Baltijos šalių verslo Achilo kulnas ir tai buvo viena iš „Perlo Energijos“ pasitraukimo iš rinkos priežasčių bei šiuo metu yra pagrindinis „Litgrid“ viršpelnių šaltinis.

Pažymėtina, kad Vokietijoje, Lenkijoje bei Skandinavijoje verslai yra užsikontraktavę didžiąją dalį reikalingos elektros metams ar keliems į priekį, o Lietuvoj – tik parai į priekį. Analogišku principu ten elektros energijos gamintojai ir tiekėjai yra užsikontraktavę žaliavų, reikalingų tai elektrai gaminti, kiekius ir kainas. Todėl šiuo metu ten esantys verslai to energijos kainų šuolio vis dar nejaučia, skirtingai nei Lietuvoj, kur tokios galimybės niekada nebuvo, ir kainos smogia konkurencingumui visa jėga.

Penkta  – pertvarkyti saulės elektrinių reguliavimą, kad užkurtas 2 GW statybos vajus nevirstų dar viena paslėpta kaštų bomba visiems vartotojams. Dabartinis „pasaugos“ modelis akivaizdžiai skatina spekuliacinį bumą, kai tikimasi prie esamų rinkos kainų „atmušti“ investiciją per porą metų.

Pagrindinė modelio yda – vadinamasis elektros „pasaugojimas“, kai iš vartotojo paimama elektra vasarą jam turi būti „sugrąžinta“ tuo metu, kai jis negamina, t. y. žiemą. Jau dabar gamybos pajėgumų trūkumu besiskundžiantis ministras turėtų visiems potencialiems investuotojams į saulės gamybą suprantamai paaiškinti, iš kur jis paims 2 GW papildomų elektros pajėgumų šaltuoju metų periodu, kai elektros suvartojimas yra pikinis, kad pasigamintų tuos „grąžinamus“ elektros megavatus. Manau sutiksite, kad artimiausiu metu Lietuvoje saulė nesiruošia žiemą šviesti labiau nei vasarą.

Komentaro autorius – Šarūnas Andriukaitis-Sutkus, nepriklausomas rizikos analitikas.