Kodėl klaidingai atrodo, kad sankcijos Rusijai nėra efektyvios

Ar tai reiškia, kad sankcijų režimas neveikia? Mes taip nemanome.

Vertinant sankcijas ir jų efektyvumą reikia atsižvelgti į jų netiesioginį pobūdį. Nors jos buvo įvestos reaguojant į Rusijos invaziją, jų pobūdis yra ekonominis, todėl jų veikimas yra lėtas. Negalima tikėtis, kad jų poveikis pasimatys taip pat greitai, kaip ir karinio puolimo. Jų tikslas – be to, kad atgrasytų agresorius ir nubaustų Rusijos elitą bei jo draugus, – yra apriboti ekonominę veiklą. Tikimasi, kad sumažėjus ekonominei veiklai, sumažės ir karinė galia.

Tačiau tai negali įvykti per naktį. Šalies ekonomiką silpninančios priemonės, pavyzdžiui, Vakarų bendrovių pasitraukimas iš Rusijos, menkina šios šalies galimybes mokėti kariams ir gaminti ginkluotę. Eksportą ribojančios priemonės riboja Rusijos galimybes įsigyti ginklų ir technologijų iš užsienio. Importą ribojančios priemonės riboja Rusijos galimybes išlaikyti pramonės objektus ir gaminti aukštųjų technologijų karinę įrangą. Bene labiausiai nukentėjo aviacijos sektorius, dėl detalių trūkumo taip pat buvo labai apsunkinta automobilių ir tankų gamyba bei remontas. Rusija yra netgi priklausoma nuo Vakarų bendradarbiavimo, kad galėtų toliau eksportuoti gamtines dujas.

Tačiau visi šie veiksniai Rusijos gebėjimą kariauti mažina tik palaipsniui, menkindami jos logistinius ir techninius pajėgumus. Maskva tai supranta ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl Rusija dabar taip aktyviai kaunasi Ukrainos Rytuose, tikėdamasi, net ir atsisakius pradinių vilčių užimti Kyjivą, pasiekti pergalę, kol jos kariniai pajėgumai dar neišseko.  

Vis dėlto Rusijos ekonomikai sankcijos jau padarė neabejotiną ir didžiulę žalą, kuri ilgainiui išryškės dar labiau. Jos akcijų rinka, kuri atspindi ne tik dabartines, bet ir būsimas ekonomines sąlygas, neatsigauna nuo vasario mėn. Didžiosios tarptautinės įmonės pasitraukė iš šalies ir išsivežė savo praktinę patirtį. Be to, valiutos kurso atsigavimą visų pirma lėmė ne kas kita, o finansinės sankcijos.

Kartu Putino režimą džiugina vienas svarbus teigiamas momentas. Tarptautinės energetikos agentūros vertinimu, per pirmuosius keturis karo mėnesius Rusijos pajamos iš naftos ir dujų pardavimo padidėjo 50%. Taip įvyko nepaisant JAV draudimo pirkti Rusijos naftą bei dujas ir dalinio ES draudimo pirkti naftą. Spartus kainų augimas ir padidėjęs Indijos ir Kinijos pirkimas iki šiol su kaupu kompensavo eksporto į ES ir JAV apribojimus.

Tačiau net ir šis pajamų padidėjimas susijęs su dviem esminėmis išlygomis.

Pirma, užsienio valiuta naudinga tik tada, kai ją galima panaudoti importuojamoms prekėms pirkti arba atsiskaityti su šalies subjektais. Rusija daugiausia importuoja apdirbamosios gamybos produktus, įskaitant svarbiausias automobilių ir tankų gamybos dalis. O Rusijos importas apskritai sumažėjo kone perpus. Netgi importas iš Kinijos sumažėjo drastiškai.

Vakarų sankcijos yra plataus masto – dėl jų sunku importuoti net iš trečiųjų šalių. Kai sankcijos paliečia pakankamai produktų ir paslaugų, pavyzdžiui, finansus, draudimą ir laivybą, jos iš esmės veikia kaip antrinės sankcijos be diplomatinių išlaidų, susijusių su antrinėmis sankcijomis. 

Europos gamtinių išteklių vartotojai mažina savo priklausomybę nuo Rusijos naftos ir dujų, nors šis procesas ir vyksta palaipsniui. Siūloma imtis politikos priemonių, kurios visai neseniai atrodė neįsivaizduojamos. Vokietija atnaujina anglimis kūrenamų elektrinių eksploatavimą. Nyderlandai svarsto galimybę padidinti dujų gavybą prieštaringai vertinamame Groningeno telkinyje, nepaisant susirūpinimo dėl žalos, kurią padarė žemės drebėjimai, kilę dėl neseniai vykdytų gręžimo darbų.

Tačiau šios priemonės ir toliau prieštaringai vertinamos ir joms įgyvendinti reikia laiko, o kol kas pagrindinis Rusijos įtakos šaltinis tebėra energijos tiekimo Europai kontrolė. Vertinant didžiajai žemyno daliai smogusios infliacijos aspektu energetikos vaidmuo yra itin svarbus, todėl artėjant žiemai drastiškas rusiškos energijos atsisakymas kels dar daugiau problemų, jei nebus užbėgta už akių Rusijos veiksmams.

Tad taip, mechanizmai veikia laipsniškai ir gana lėtai. Karys laiku negauna atlyginimo, sugenda mašina, kurios negalima suremontuoti, nes trūksta atsarginių dalių, sudėtingos elektroninės sistemos pradeda gesti, nes Rusija nebegali gauti programinės įrangos dalių. Mechanizmams reikalingas kruopštus planavimas, gebėjimas numatyti Rusijos atsaką ir atsižvelgti į trečiųjų šalių reakciją. Ir nors jie papildo Ukrainos veiksmus karo lauke, jie negali jų pakeisti. Ukrainos laisvę gina Ukrainos vyrai ir moterys mūšio lauke, jiems kovoti vis labiau padeda Vakarų ekonominė galia.

Tad laukite, kol ši ekonominės kovos forma atsipirks, ir stiprinkite ją, kai tik tai politiškai priimtina.

Bene daugiausia vilčių teikiančios galimybės sugriežtinti dabartines sankcijas yra tolesni veiksmai energetikos ir finansų srityse. Energetikos sektoriuje tai galėtų būti laipsniškas Rusijos naftos ir dujų eksporto į Europą embargo įvedimas, jei pavyktų įveikti vidaus pasipriešinimą. Panašų vaidmenį galėtų vaidinti naftos ir dujų importo tarifai, dėl kurių galima gauti mokestinių pajamų ir jas panaudoti pragyvenimo lygio problemoms spręsti. Ne tokie tiesioginiai būdai galėtų būti sąlyginio deponavimo režimo, kurio tiesiogiai nekontroliuotų Rusija, įvedimas siekiant perimti Rusijos pajamas, arba didesnis dėmesys įmonėmis, padedančiomis Rusijai eksportuoti jūroje išgautą naftą į ne Europos šalis. Finansų srityje sankcijos galėtų būti taikomos likusiems didiesiems Rusijos bankams, Vakarų įmonių investicijoms Rusijoje ir sandoriams rubliais.

Jei sankcijos neveikia pakankamai greitai, paspartinkite jų taikymą.

Komentaro autoriai – Olegas Korenokas, Virdžinijos Sandraugos universiteto ekonomikos profesorius; Swapnilas Singhas, Kauno technologijos universiteto vyriausiasis mokslo darbuotojas, Lietuvos banko vyriausiasis ekonomistas; Stanas Veugeris, Amerikos verslo instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis 

Originalus straipsnis: „Foreign Policy“: https://foreignpolicy.com/2022/07/18/russia-ukraine-war-sanctions-gas-crisis/