R. Vilpišauskas. Ar Vakarų sankcijos Rusijai yra efektyvios?

Po to, kai Rusija pripažino dalį Rytų Ukrainos teritorijos „respublikomis“ ir pradėjo plataus masto karą prieš Ukrainą, ES, JAV, Jungtinė Karalystė bei kitos Vakarų šalys greitai ėmėsi ekonominių ir finansinių sankcijų Rusijos pareigūnų, finansų, verslo organizacijų atžvilgiu. Girdėjome daug pareiškimų apie beprecedentes ir maksimalaus poveikio sankcijas. Jas lydėjo smunkantis rublio kursas, eilės prie bankomatų Rusijoje, augančios produktų kainos ir tuštėjančios parduotuvių lentynos. Įsivyravo nuostata, kad Rusijos vadovybei pavyko grąžinti savo šalį į sovietmečio laikus – tik ne geopolitinės galios ir įtakos zonų pasidalijimo požiūriu, o šalies visuomenės gyvenimo kokybės požiūriu.

Tačiau einant laikui ir karui tęsiantis ima atrodyti, kad kalbos apie Rusijos ekonomikos žlugimą buvo pernelyg ankstyvos. Rusijos institucijos sugeba laiku grąžinti skolas, rublio kursas grįžo į prieškarinį lygį, o „The Economist“ teigimu, Rusijos BVP balandžio pradžioje buvo 5% didesnis nei prieš metus. Susidaro įspūdis, kad Rusijos ekonomika yra atsparesnė, nei daug kam atrodė (o jos karinių pajėgų kokybė prastesnė, nei prognozavo Vakarų gynybos analitikai). Ar tikrai Vakarų sankcijos Rusijai neturi prognozuoto poveikio?

Atsakant į šį klausimą reikėtų atkreipti dėmesį į keletą aplinkybių. Pirma susijusi su tuo, jog sankcijos Rusijos atžvilgiu turi reikšmingų išimčių ir viena iš jų yra susijusi su tebesitęsiančiu iškastinio kuro importu iš Rusijos į ES šalis. Rusijos gamtinių dujų, naftos, anglių, taip pat retųjų metalų eksportas į ES leidžia jai kasdien uždirbti šimtus milijonų dolerių ir eurų. Siekdami išvengti reikšmingo neigiamo ekonominio poveikio sau, ES šalių politikai toliau leidžia Rusijai tokiu būdu pildyti biudžetą. Žinoma, Rusijai padeda ir toliau vykstanti prekyba su Kinija bei Indija, kurios neprisijungė prie Vakarų sankcijų. Tačiau šio veiksnio nereikėtų pervertinti, nes Rusijai eksportas į ES yra reikšmingesnis nei prekyba su Azija. O ir grasinimai atsisakyti JAV dolerio, euro ir kitų Vakarų valiutų naudojimo nėra taip paprastai įgyvendinami, kaip bando parodyti Rusijos ir Kinijos vadovai.

Kita aplinkybė susijusi su tuo, kad politikų Vakaruose vieši pareiškimai dažnai būna atitrūkę nuo vėliau juos sekančių praktinių sprendimų. Pavyzdžiui, į Rusijos pradėtą karą pirmosiomis jo dienomis labai ryžtingai reagavo Jungtinės Karalystės premjeras B. Johnsonas, pareiškęs apie būtinybę įvesti griežtas sankcijas Rusijos pareigūnų ir oligarchų atžvilgiu bei padėti Ukrainai ir pabėgėliams iš jos. Tačiau netrukus jis susilaukė ne tik opozicijos, bet ir savo partijos kolegų kritikos už tai, kad praktiniai Jungtinės Karalystės vyriausybės veiksmai smarkiai atsiliko nuo jos deklaracijų. Neseniai portalas Politico, remdamasis Vokietijos žiniasklaida, citavo šalies muitinės pareigūną, pripažįstantį, kad sankcijos prieš Putiną ir Rusijos oligarchus neturi jokio didesnio poveikio, nes Vokietijos institucijoms trūksta gebėjimų, informacijos ir teisinių priemonių tam, kad jos praktiškai tas sankcijas galėtų įgyvendinti.

Galiausiai, dar viena aplinkybė susijusi su tuo, kad didžiausias Vakarų jau įvestų ir taikomų sankcijų poveikis Rusijos ekonomikai ir karo pramonei taps matomas tik per ilgesnį laikotarpį. Jei sankcijos būtų dar labiau plečiamos – po vis naujai atskleidžiamų Rusijos kariuomenės žiaurumų Ukrainoje tai vėl svarstoma – jų poveikis taptų spartesnis. Lietuva ir kitos Baltijos šalys jau susilaukė Vakarų žiniasklaidos dėmesio už parodytą iniciatyvą visiškai atsisakyti gamtinių dujų importo iš Rusijos. Įsibėgėjančios diskusijos apie tai kitose ES šalyse tik spartės, nes norą tęsti verslo ryšius su Rusija mažina ne tik jos brutalūs veiksmai Ukrainoje, bet ir Rusijos vadovo pareiškimai apie atsiskaitymą rubliais už iš Rusijos perkamus išteklius. Kuo ilgiau karas tęsis, tuo didesnė tikimybė, kad Vakarų valstybės vis daugiau investuos į ilgalaikį ekonominį atsisiejimą nuo Rusijos.

Komentaro autorius - Ramūnas Vilpišauskas, VU TSPMI Jean Monnet profesorius