Ideologija – pažanga, o ne stagnacija

Ruduo – ne tik viščiukų skaičiavimo metas. Tai ir kruopštaus ateinančių metų planavimo laikotarpis. Kad kitą rudenį būtų ką skaičiuoti. 2016-ieji Lietuvos politiniame ir visuomeniniame gyvenime išsiskiria tuo, kad vyks eiliniai Seimo rinkimai, po kurių bus formuojama nauja šalies Vyriausybė. Iki „generalinio balsavimo“ liekant apie 350 dienų, partijos jau suskubo dėlioti savo kandidatų sąrašus, rinkimų programų tezes, ima žarstyti pažadus rinkėjams, galanda „rinkimų propagandos kirvius“.

Kol kas didelių staigmenų po ateinančių rinkimų neprognozuoja nei dauguma politikų, nei politologų, nei kitų gyvenimo sričių ekspertų. VŽ jau rašė (2015 10 07), kad „jeigu nebus jokių didesnių politinių ar ekonominių sukrėtimų, po metų vyksiančiuose Seimo rinkimuose greičiausiai vėl, kaip ir 2012-aisiais, triumfuos socialdemokratai, tad jie, regis, turėtų dominuoti ir formuojant būsimąją Vyriausybę“. Tai reiškia, jog yra nemenka tikimybė, kad ir po kitąmet spalį vyksiančių Seimo rinkimų premjeru gali likti socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius. Tiesa, lieka atviras klausimas – su kuo socialdemokratai eis obuoliauti, formuodami naują Lietuvos vykdomąją valdžią. Kitaip tariant, ar būsimoji Vyriausybė bus centro kairės pakraipos, kokia yra dabar, ar vadinamoji vaivorykštės, sudaryta su dešiniųjų partijų atstovais. Tai priklausys nuo konkretaus kiekvienos politinės jėgos rinkimuose pasiekto rezultato.

Į antrąją ir trečiąją vietas pagal naujame Seime gautus mandatus pretenduoja daug partijų – konservatoriai, liberalai, „darbiečiai“. Tiksliau prognozuoti, kaip galėtų pasiskirstyti rinkėjų balsai, bus galima artėjant rinkimams – kitų metų pavasarį ir vasarą. Tačiau, regis, šįkart tarp rinkėjams pasiūlytų kandidatų sąrašų nebebus vadinamojo juodojo arkliuko arba naujojo gelbėtojo, kuris politinio dangaus skliaute atsiranda it kokia kometa, surenka gana gausius protesto balsus, nesunkiai peržengia 5% barjerą, bet paskui gerokai nublanksta ar išvis dingsta iš politinių horizontų. 2000 m. Seimo rinkimuose tokiu juoduoju arkliuku tapo Artūro Paulausko Naujoji sąjunga, 2004 m. – Viktoro Uspaskicho Darbo partija, 2008-aisiais – pramogų pasaulio atstovus vienijanti Tautos prisikėlimo partija, 2012 m. – po visiems gerai žinomos melo kupinos „garliavinės“ dramos užgimęs „Drąsos kelias“.

2016-ųjų Seimo rinkimuose, atrodo, analogiška naujųjų gelbėtojų istorija nepasikartos. Tai leidžia daryti optimistinę išvadą, kad politinė situacija Lietuvoje jau stabilizavosi ir ima vyrauti normalios, tradicinės, vakarietiškos, nors politiškai ir gana skirtingas ideologijas išpažįstančios partijos. Toms rinkimams besirengiančioms skirtingoms partijoms šalies verslo visuomenė turi visokiausių pageidavimų ir patarimų, į ką derėtų labiausiai atkreipti dėmesį per ateinančią ketverių metų valdžios kadenciją. Beje, pageidavimai visoms partijoms yra vienodi. Taip leidžiama suprasti, kad, valdant valstybę ir ieškant perspektyviausių jos vystymosi kelių, būtina į šalį nustumti ideologinius nesutarimus.

Štai pramonininkai tikisi, kad visų partijų politikai įsipareigos kitą kadenciją vykdyti atsakingą finansų politiką, liberalizuos darbo santykius, reformuos socialinę ir švietimo sistemas, užtikrins stabilią ir prognozuojamą mokesčių sistemą, naikins biurokratines kliūtis verslui, realiai skatins investicijas ir netrukdys eksporto plėtrai, tęs strateginius infrastruktūros projektus, efektyviai naudos pradedančią mažėti ES paramą. Nėra daug vilties, kad visus be išimties verslo pageidavimus politikai tikrai išgirs. Bet tikriausiai bus galima konstatuoti nemenką politinio su(si)vokimo pasiekimą, jeigu bus išgirsta ir įvykdyta bent dalis tų pasiūlymų.

Komentarai