R. Stragienė: inovacijoms reikia greičio, o ne klampios biurokratijos

Kalbamės neseniai pasikeitus Vyriausybei. Akivaizdu, kad politinis cikliškumas sukelia nemažai iššūkių darbų tęstinumui. Ar pastebite su tuo susijusių sunkumų savo veikloje?

Tikrai taip. Matau, kad ne tik mes, bet ir kitos viešojo sektoriaus organizacijos laukia aiškumo ir žinios apie prioritetus. Žinome, kad kas ketverius metus politinis pokytis neišvengiamas, ir tai sukelia tam tikrą neapibrėžtumą. Dabar labai laukiame aiškių gairių – ką tęsti, ką pradėti ir galbūt ko atsisakyti.

Turbūt yra priemonių, kurių tęstinumo tikitės, tiesa?

Be abejo, ypač tų, kurios susijusios su inovatyvių produktų kūrimu. Šio finansavimo periodo pagrindinis skirtumas nuo ankstesnio yra tai, kad didesnė pinigų dalis skiriama regionams. Tai buvo numatyta dar planavimo etape, kai buvo pasirinktas prioritetas iš finansavimo iškirpti Vilnių. 

Iš pradžių nerimavome, ar regionuose bus pakankamai įmonių, galinčių įgyvendinti tokius projektus, tačiau rezultatai nustebino – kai kur buvo net iki 8 paraiškų į vieną vietą. Energijos efektyvumo priemonės, pavyzdžiui, energiją taupančių technologijų diegimas, buvo ypač populiarios.

Kiek sunkiau sekasi su sudėtingesniais kvietimais, tokiais kaip dekarbonizacija. Įmonės dar nėra pakankamai užaugusios, kad galvotų apie CO2 mažinimą. Jos labiau susitelkusios į savo kaštų mažinimą: kaip atpiginti gamybos procesus, produktus ar paslaugas, ir potencialo didinimą, t. y. kaip daugiau parduoti.

Naujas ministras jau pasisakė apie dar didesnį dėmesį regionams. Tikėtina, kad šios priemonės galėtų dar labiau augti.

Šiuo metu apie 80% struktūrinių fondų lėšų skiriama regionams. Manau, tai yra puiki žinia apskritims, nes jos nekonkuruoja su Vilniumi. Yra net specialių kvietimų, kurie yra atskirti: vieni skirti tik Vilniui, o kiti – visai likusiai Lietuvai.

Pirmoje vietoje akivaizdus lyderis yra Kaunas, tuomet eina ir kiti miestai, pavyzdžiui, Šiaulių apskritis, kuri taip pat labai aktyvi. 

Manau, kad regionų atskirtį tikrai sumažinsime. Pamenu, prieš porą metų matėme inovacijų atotrūkį tarp Vilniaus ir vieno iš Lietuvos regionų – skirtumas buvo net 40 kartų. Dabar matome ženklų, kad situacija keičiasi.

Kiek tenka bendrauti, tai net didesniųjų miestų kaip Kaunas ir Klaipėda atstovai dažnai jaučiasi tarsi atskirti nuo Vilniaus „burbulo“.

Mes turime regionuose savo bendradarbystės centrus – vadinamuosius spiečius. Juose vyksta įvairios akceleravimo programos, mentorystės sesijos, teikiamos kitos paslaugos. Taigi, tikrai palaikome ryšį su verslu. Dažniausiai tai yra mikrolygio įmonės – mažiukai tradiciniai verslai, amatai, turizmas, kuris pas mus taip pat aktyviai vystomas.

Tačiau kartais užduodu paprastą klausimą: „Kada pastarąjį kartą buvote Vilniuje? Kada dalyvavote mokslo konferencijoje? Kada lankėtės universiteto renginyje?“ Dažnai tokie klausimai sukelia nejaukią tylą. Suprantu, kad mums reikia griauti barjerus tarp savivaldybių, stiprinti ryšį ir skatinti bendradarbiavimą.

Taip pat neretai skundžiamasi, kad nacionalinės strategijos netinka – regionai norėtų turėti savas strategijas. Tačiau negalime turėti daugybės skirtingų strategijų ir išsklaidyti resursų. Negali visi vienodai siekti, pavyzdžiui, tapti turizmo centrais. Reikia ieškoti savo išskirtinumo. 

Čia, sakyčiau, visos šalies problema – užsidarome savo „gardeliuose“, susitelkiame į savo veiklą ir mažiau ieškome bendradarbiavimo galimybių. Pavyzdžiui, universitetai ar mokslo centrai dažnai labiau linkę konkuruoti tarpusavyje nei ieškoti bendrų projektų.

Tikrai taip. Verslas su mokslu bendrauja mažai, mokslas su verslu – taip pat. Savivaldybės nesusikalba su nacionalinėmis (institucijomis –VŽ), ministerijos – tarpusavyje. Tas užsidarymas savo „gardelyje“ – tai, ko gero, mūsų nacionalinio charakterio bruožas. Esame linkę labiau rūpintis savo kiemu, nesame linkę dalintis.

Ar yra priemonių, kurios galėtų paskatinti bendradarbiavimą? Juk vienas ministras vargu ar sugebės visus sukviesti.

Kaip tik skaičiau „Global Innovation Index“ rengėjų rekomendacijas, kaip šalys galėtų stiprinti savo inovatyvumą. Jie analizuoja kiekvienos šalies profilį ir ilgalaikes tendencijas. Vienas jų patarimų buvo, kad inovacijos turi tapti strateginiu šalies tikslu ir būti įtrauktos į ministro pirmininko darbotvarkę.

Koks formatas tam būtų pasirinktas: ar komisija, ar darbo grupė, ar specialus padalinys, nėra taip svarbu. Tačiau jei inovacijų skatinimas liks tik vieno ministro rankose, proveržis visos šalies mastu bus sunkiai pasiekiamas.

Taip, nes inovacijos labai priklauso ir nuo Finansų ministerijos – kiek ji gali skirti finansavimo, ir nuo Švietimo ministerijos, atsakingos už universitetus.

Kalbant apie finansus, inovacijoms finansavimą turėtų skirti visos sritys. Pavyzdžiui, matome, kad biudžete didėja lėšos gynybai, švietimui, socialinei apsaugai. Bet kam tos lėšos didėja? Ar tiesiog paskirstome jas kaip išmokas, ką nors nusiperkame? Ar vis dėlto dalį investuojame į inovacijas?

Mano svajonė, vizija yra tokia: kiekviena institucija turėtų turėti aiškų laukelį, nurodantį, kiek lėšų skiria inovacijoms. Kiekviena įstaiga turėtų pradėti galvoti, ką ji gali kurti inovatyviau.

Taip, nes šiuo metu investicijos į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą (MTEP) yra labai mažos. Šiuo metu bendras rodiklis siekia 1% BVP, bet mokslo sektorius net nesiekia pusės procento. Valdžios sektorius skiria vos 0,16%, o verslo įmonės – 0,45%. Tai 2023 m. skaičiai ir jie yra labai maži.

Jei žiūrėtume procentiškai, kiek MTEP finansuoja verslas ir valstybė, skaičiai atrodo panašūs. Europoje valstybės skiria tiek, kiek ir JAV, tačiau amerikiečių verslas MTEP investuoja tris kartus daugiau nei Europos. Čia ir yra mūsų didžiausias atotrūkis – verslas turi pradėti judėti greičiau ir nesitikėti, kad kas nors ateis, padės pinigų ant lėkštutės arba padengs visas išlaidas. Reikia patiems prisidėti ir investuoti savo dalį.

Visai neseniai Nerijus Mačiulis pateikė įžvalgų, kad Lietuva gana gerai atlieka inovacijų diegimo užduotį, tai reiškia, kad skatmenizuojasi, optimizuojasi. Tačiau, kalbant apie inovacijų kūrimą, situacija yra daug prastesnė.

Taip, dažnai verslas tiesiog perka jau sukurtas technologijas ir jas diegia siekdamas sumažinti sąnaudas.

Tačiau sukurti unikalų produktą, kurį būtų galima parduoti visame pasaulyje, labai sudėtingas darbas. Tam reikia dirbti kartu su mokslininkais.

Taip, būtent.

Kaip manote, kokia yra pagrindinė problema? Ar tai mokslininkų užsidarymas, ar verslininkų nenoras būti vizionieriais?

Kartą klausėme verslo, kodėl jie nekuria inovacijų. Atsakymai buvo trys pagrindiniai ir visi jie yra „dideli drambliai“: arba neturi pinigų, arba neturi žinių, kaip tai padaryti, arba neturi žmonių, kurie galėtų tai įgyvendinti.

Tai ir parodo, kad mums trūksta talentų, trūksta žinių, o finansiniai ištekliai yra dar vienas iššūkis. Pavyzdžiui, dabartinėmis sąlygomis, kai bankų paskolų palūkanos yra aukštos, pasiskolinti iš banko su dabartinėmis palūkanomis rizikinga arba net nerealu.

Kalbant apie mokslą, čia taip pat susiduriame su problema. Tradiciškai pagrindinis mokslininkų tikslas yra mokslinė veikla, fundamentalūs tyrimai, kur Lietuva tikrai pasižymi ir turi stiprių mokslininkų. Tačiau pagrindinis mokslininko KPI yra publikacija, o verslininko – prototipas.

Net ir susitikę su ta pačia idėja, mokslininkai ir verslininkai dažnai nenueina iki galo, nes jų tikslai yra visiškai skirtingi. Dabar, kai nuvažiuoja į JAV, jauni mokslininkai pamato visiškai kitokią kultūrą – ten mokslininkai daugiausia kalba apie tai, kaip įkurti savo startuolį arba kaip parduoti idėjas startuoliams.

Reikia keisti sistemą, kad mokslas pradėtų siekti kitokių rodiklių. Universitetų mokslinių centrų turėtų būti klausiama: „Koks jūsų metinis tikslas patentų, licencijavimo, bendrų projektų su specifinėmis įmonėmis srityje?“ Dabar tokių tikslų universitetų padaliniai dažniausiai net neturi.

Dar norėčiau grįžti prie naujosios valdžios. Jūs turbūt skaitėte ir vertinate tiek partijų programas, tiek dabartinę Vyriausybės programą. Ar matote jose punktų, kurie galėtų būti naudingi mūsų inovacijų politikai? O gal yra tokių, kurie atrodo keisti, sunkiai įgyvendinami arba net galintys kelti rizikų?

Ko nepamačiau, tai žodžio „inovacijos“ kaip aiškaus prioriteto. Programa neturi išplėtotos dalies apie tai, kaip bus auginamos inovacijos. Jos minimos tik kaip šalutinė tema – kalbant apie verslą, aukštesnę pridėtinę vertę, produktyvumo didinimą. Tarsi skliausteliuose užsimenama, kad reikės diegti inovacijas, bet tai neišplėtota.

Biurokratijos mažinimas – čia aš abiem rankom „už“. Jau dvejus metus dirbame siekdami mažinti administracinę naštą klientams. Skaičiavome, kiek laiko klientas užtrunka pildydamas paraiškas ir teikdamas dokumentus. Radome vietų, kur šį procesą galima būtų radikaliai supaprastinti.

Tačiau tam reikia ne tik mūsų pastangų – būtini teisėkūros pakeitimai ir kitų institucijų įsitraukimas. Vieną sprendimą su Registrų centru ir Ekonomikos ir inovacijų ministerija jau įgyvendinome, kitą dar turime pabaigti su Finansų ministerija. Pokyčiai užtrunka – mažiausiai metus, o gal net ir dvejus. Reikalingas tarpinstitucinis susitarimas, o to dažnai trūksta.

Inovacijoms reikalingas greitis. Tačiau dabartinės finansavimo priemonės yra lėtos ir klampios. Startuoliai dažniausiai net nepildo paraiškų, nes sistemos yra sudėtingos, kalba – paini, reikia laiko į tai gilintis. Tad visa tai būtina paprastinti.

Čia tikriausiai palietėte vieną ryškiausių problemų, dėl kurios skundžiasi tiek verslininkai, tiek mokslininkai. Pavyzdžiui, į interviu, kai kalbame apie Inovacijų agentūros projektus, žmonės atsineša krūvas popierių, kurių reikia vienam projektui. Kartais atrodo, kad gyvename šiek tiek paranojiškoje aplinkoje, kur nuolat bijoma, kad pinigai bus iššvaistyti.

Tam tikri reglamentavimo principai galioja visiems vienodai: yra nacionalinė reglamentavimo sistema ir europiniai teisės aktai. Bėda, kad šie teisės aktai tarsi užstrigę 2012-uosiuose ar net blogiau – 2008-uosiuose. Verslas vis dar laikomas nekompetentingu, nesąžiningu, nepajėgiu ir nepatikimu. Dėl to susiformavo tradicija visko bijoti ir nuo visko apsidrausti.

Inovacijos iš prigimties yra rizikingos. Jos ne visada pavyksta, ir tai yra normalu. Tačiau dabar taisyklės ir reikalavimai uždeda daugybę bauginimo filtrų: viską reikia patikrinti tris kartus, įsitikinti iki absurdo. Pavyzdžiui, mūsų kartais prašo pateikti dokumentus, kad įrodytume, jog įmonė tikrai pervedė atlyginimą darbuotojui, bet juk šiais laikais niekas neišdrįstų nemokėti atlyginimo ir tikėtis, kad darbuotojas kitą dieną ateis į darbą, o ne nueis į Darbo ginčų inspekciją.

Kas jūsų to prašo?

Dažniausiai tai būna auditas, tikrinantis projektus. Taip pat darbuotojai, žinodami, kad tokių dalykų bus prašoma, patys ima visko labai griežtai laikytis ir kontroliuoti klientus.

Esu girdėjusi apie tikrai absurdiškus reikalavimus. Pavyzdžiui, kad nebeužtenka pateikti lėktuvo bilieto kaip įrodymo, jog asmuo tikrai dalyvavo mokslo konferencijoje, – reikia nusifotografuoti prie vartų, kad įrodytų, jog tikrai išvyko. Arba neužtenka pasirašyto rašto dėl bendradarbiavimo su kita įmone – reikia pateikti ir susirašinėjimą, kad tas raštas nėra suklastotas. Visa tai atrodo kaip pertekliniai reikalavimai.

Taip, tas nepasitikėjimo gylis yra didžiulė klampynė ir vienas didžiausių biurokratijos šaltinių.

Ar čia turėtų įsikišti ministerijos? Jūs patys negalite to išspręsti?

Tikrai taip, reikia ministerijų įsitraukimo. Ypač svarbus Finansų ministerijos vaidmuo. Kiek jie bus pasirengę atlaisvinti biurokratinius mechanizmus.

Deja, perteklinių reikalavimų ateina ir iš Europos Sąjungos. Pastebėjome, kad tiesiogiai finansuojant projektus procesai vyksta daug greičiau, nei kai tai daroma per kelias valstybes nares. Tai pastebi ne tik Lietuva – tą patį teigia ispanai, latviai, estai. Tai sukelia nusivylimą ir pasipiktinimą – kodėl turime tokias dvigubas sistemas? Bet situacija kol kas tokia, kokia yra.

Dažnai girdime, kad įmonės susiduria su sunkumais pereidamos nuo prototipo kūrimo prie produkto komercializavimo ar eksporto. O agentūros priemonės – nesistemingos. Pasidarai prototipą, o tada gali laukti ir kelerius metus, kol bus komercializavimo priemonė. Kaip jums sekasi šią situaciją valdyti?

Mes iš esmės esame priklausomi nuo valstybės finansavimo. Teikiame pasiūlymus, kaip tobulinti procesus. Matome bendrą kliento kelionę ir pagrindinį trūkumą – tai etapas, kai jau turimą produktą reikia scale'inti, tai reiškia didinti gamybos mastelį ir komercializavimo ir eksporto. Šioje „mirties slėnio“ fazėje daugelis įmonių sustoja.

Pirminiam etapui ar mažiems testavimams priemonių jau turime nemažai. Tačiau masteliui didinti reikalingos didelės investicijos. Čia dažniausiai įsijungia didelės rizikos faktorius, kurią valstybė dažnai bijo prisiimti, nes pinigai gali būti „sudeginti“.

Kai kurias spragas padengia „Invega“. Tačiau didžiausias iššūkis vis tiek išlieka – kaip prisiimti riziką, kad įmonės galėtų šauti į tarptautines rinkas, net jei ne visada pasiseks. Tokią riziką valdyti būtina, jei norime tikro proveržio.

Inovacijų politikos teorija teigia, kad reikėtų taikyti „piltuvėlio principą“: investuoti į daugybę projektų ir stebėti, kurie pasiteisina.

Problema ta, kad mes turime vienodą požiūrį į riziką, nepriklausomai nuo sumos. Ar tai būtų dešimt tūkstančių, ar milijonas – reikalavimai yra tie patys. 

Tai irgi dažnai minimas aspektas kaip Inovacijų agentūros trūkumas.

Ir ne be pagrindo. Dabartinė sistema reikalauja daugiau lankstumo, ypač jei norime skatinti inovacijas ir leisti joms augti.

Pastebėjau, kad inovacijų finansavimo sistemoje dar nėra pritaikytas principas, panašus į banko taikomą rizikos vertinimą. Pavyzdžiui, bankas nustato mažesnį rizikos lygį, kai suteikia lizingą, palyginti su būsto paskola už pusę milijono. Toks požiūris galėtų būti pritaikytas ir čia – mažoms investicijoms reikėtų supaprastinti biurokratinį aparatą. Tai būtų vienas būdų iš karto sumažinti kliūtis.

Dažnai girdima, kad startuoliai nesikreipia į valstybės priemones dėl biurokratijos. Jie skaičiuoja, kiek laiko ir išteklių reikės skirti biurokratiniams reikalavimams, ir mato, kad gauta suma galiausiai lieka per maža.

Taip, jų pagrindinis tikslas – kurti produktus ir ieškoti rinkų. Todėl visa energija nukreipiama į šias veiklas, o sudėtinga biurokratinė sistema tiesiog atbaido nuo dalyvavimo paramos programose.

Iš mūsų pokalbio suprantu, kad finansavimo ir inovacijų politikos problemos jus pačius daro tam tikrais sistemos įkaitais. Atrodo, kad pokyčiai gali įvykti tik iš viršaus.

Visko pakeisti mes tikrai negalime – esame sistemos dalis. Tačiau tai nėra pasiteisinimas nieko nedaryti. Ten, kur matome galimybę, tikrai teiksime pasiūlymų, stengsimės keisti procesus ir vidinėje sistemoje tvarkytis. Klientui svarbi ir mūsų vidinė drausmė, todėl ją taip pat tobuliname. Pokyčiai Europos mastu – tai jau kur kas didesnis iššūkis, kurį reikėtų aptarti atskirai.