Neišarti inovacijų dirvonai: neturėdami bioekonomikos krypties stovime ES paribiuose

Šiuo metu, besikuriant naujai Vyriausybei, T. Andrejauskas iš naujo kelia bioekonomikos strategijos reikšmės klausimą, nes, nusibrėžę kryptį, galėtume kurti aukštos pridėtinės vertės produktus, užsukdami visą žiedinės ekonomikos ratą. 

„Juk vienoje pramonės šakoje esančios atliekos gali būti žaliavos kitam sektoriui. Tačiau problema – šiuo metu atskiros sritys nebendradarbiauja, nesusieina tarpusavyje, nes galbūt net nepagalvoja, kad galėtų. O tas sritis kuruoja skirtingos ministerijos, todėl mes matome, kad mums reikia vyriausybinio lygmens valdymo“, – teigia jis.

ES kryptis

Bioekonomika apima sektorius, kurie remiasi biologiniais ištekliais: gyvūnais, augalais, mikroorganizmais ir biomase, įskaitant organines atliekas, iš kurių tvariai gaminamas maistas, medžiagos, produktai, tekstilė, energija ir kiti produktai. Esminis tikslas – kurti sinergiją tarp įvairių sektorių, siekiant sumažinti atliekų kiekį ir sukurti didesnės vertės grandinę.

Europos Sąjunga (ES) apie priklausomybės nuo neatsinaujinančių išteklių mažinimą pradėjo galvoti daugiau nei prieš dešimtmetį, vėliau tai įtvirtino ir žaliajame kurse. Galvodama apie klimato kaitos švelninimą, ES yra įsipareigojusi siekti ne tik tvaraus biologinių išteklių valdymo, bet ir ekonomikos augimo, ir tai matuoja naujomis pramonės šakomis bei darbo vietomis. 

ES bioekonomikos strategijoje nurodyti penki pagrindiniai tikslai: užtikrinti maisto ir mitybos saugumą, tvariai valdyti gamtos išteklius, mažinti priklausomybę nuo neatsinaujinančių ir netvarių išteklių, riboti klimato kaitą ir prie jos prisitaikyti, stiprinti Europos konkurencingumą ir kurti darbo vietas. 

Kaip nurodo Europos Komisija (EK), svarbiausias bioekonomikos strategijos ramstis – inovacijos ir technologinė pažanga. Tai reiškia, kad iniciatyvomis EK siekia sumažinti privačių investicijų riziką, priartindama biologinės kilmės inovacijas prie rinkos. Teikdama pirmenybę šioms sritims, ES siekia modernizuoti ir stiprinti savo pramonės bazę, kurti naujas vertės grandines ir ekologiškesnius, ekonomiškesnius pramonės procesus, kartu saugodama biologinę įvairovę ir aplinką.

Fragmentuotas požiūris

Tačiau Lietuva kiek buksuoja ir į bioekonomiką žvelgia labai fragmentiškai, VŽ sako Virginija Kargytė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Bioekonomikos tyrimų instituto direktoriaus pavaduotoja tarptautinei veiklai. 

„Nors daug kas yra suinteresuotas, mes vis dar neturime aiškios strategijos ar gairių, kaip galėtume efektyviau veikti šioje srityje. O reikėtų žinoti tiek dabartinę situaciją, bendradarbiavimo tarpusavyje galimybes, trūkumus bei prioritetus“, – sako ji. 

Jai pritaria ir T. Andrijauskas. 

„Maisto pramonė, medienos apdirbimas, baldų gamyba ar net biodegalų ir pramoninės biotechnologijos iki šiol vystėsi savarankiškai, be tarpusavio koordinavimo. Globalūs iššūkiai ir reguliavimo reikalavimai vis labiau pabrėžia poreikį sujungti šias sritis ir kurti bendras strategijas, kad būtų užtikrinti ir bendri skatinimo mechanizmai, tokie kaip investicijų ar inovacijų skatinimas“, – teigia jis.

Jis nurodo, kad šiuo metu bioekonomikos indėlis į bendrą vidaus produktą siekia apie 8,5%: „Tai nėra daug, tačiau šis rodiklis gali būti reikšmingai padidintas.“

Pašnekovų teigimu, Vakarų kontekste atrodome prastai – turime tam tikras gaires, parengtas 2017 m., tačiau jos neapima visų sektorių ir buvo daugiau rinkos analizė negu strategija su nustatytais tikslais ir prisiimtomis atsakomybėmis.

Savos nišos paieškos

Anot V. Kargytės, strategijoje svarbu nusimatyti, kokia turėtų būti Lietuvos niša: „Kitos šalys į savo nacionalines strategijas perkelia bendras europines nuostatas ir formuoja vienodas strategijas. Tačiau mūsų potencialas gali būti didesnis, jei orientuosimės į savo išskirtinumą ir technologijas. Jei tinkamai išnaudosime savo stiprybes, pavyzdžiui, genų inžineriją, galime sukurti didelę pridėtinę vertę ir stiprinti savo pozicijas šioje srityje.“

„Mums reikėtų ne tiek koncentruotis į tvarumą, kiek į atsparumą, tai reiškia vystyti metodus, kurie atsparesni aplinkos keliamiems streso faktoriams, – tęsia ji. – Tai tiesiog galėtų būti mūsų unikalumas, nes, tarkim, vystant perdirbimo technologijas savo pozicijas jau yra užsiėmusios didelės rinkos, kurios skiria daugybę investicijų moksliniams tyrimams.

Ji akcentuoja, kad tokiu atveju mes labiau remiamės savo išmanumu, o ne ištekliais: „Jeigu sukuriame įrankius, pavyzdžiui, kaip efektyviau atrasti klimato kaitai atsparias augalų rūšis ar naujus biomasės šaltinius, tai nepriklauso nuo to, kiek mes turime dirbamos žemės ar kitų išteklių. Šie sprendimai, tokie kaip alternatyvūs baltymai ar kiti panašūs dalykai, būtų orientuoti į dideles rinkas, tokias kaip Vokietija ar kitos stambios ekonomikos.“

Orientacija – aukšta pridėtinė vertė

T. Andrejauskas pabrėžia, kad, užuot užuot eksportavę žaliavas, galėtume jas perdirbti Lietuvoje ir eksportuoti aukštesnės pridėtinės vertės produktus.

Taip pat, jo teigimu, reiktų į inovacijas žiūrėti ne vien kaip į būdą optimizuotis, skaitmenizuotis ar sumažinti darbo vietų skaičių: „Technologinės inovacijos, tokios kaip biotechnologijos ar alternatyvūs baltymai, yra puikus pavyzdys. Šios technologijos sprendžia globalius klausimus, pavyzdžiui, tiekimo grandinių problemas. Jei Lietuvoje atsirastų didesnis dėmesys tokių technologijų plėtrai, tai galėtų atverti didžiules galimybes.“

„Šiuo metu šios inovacijos yra fragmentuotos ir pavienės – kažkas įkuria startuolį, kuris, pavyzdžiui, laboratorijoje augina mėsą iš ląstelių ar bakterijų. O tada reguliuotojai neleidžia vystyti, esą nesaugu. Dėl to startuoliai dažnai persikelia į JAV, kur sėkmingai komercializuoja savo projektus“, – pateikia pavyzdį biotechnologijų sektoriaus atstovas.

Paklaustas, ko tikisi verslas iš naujos Vyriausybės šioje srityje, jis teigia norintis ryžtingumo ir dialogo: „Pirmiausia politikos formuotojai turi šį klausimą įtraukti į savo darbotvarkę. Reikia reguliavimo sprendimų, investicijų į bioekonomiką skatinimo, regioninės plėtros stiprinimo.“

Jis teigia, kad dėmesys bioekonomikai itin derinasi su dabartinės Vyriausybės akcentuojama regionų plėtra: „Biologinės kilmės žaliavos dažniausiai auga regionuose, o ne didmiesčiuose, todėl iš to galėtų laimėti visi.“

Verslas vienijasi

Nors šis klausimas keltas ir anksčiau, šiemet daugiau verslų atsiliepė į kvietimą formuoti daugiau sričių apimančią bioekonomikos plėtros kryptį. Tam rugsėjį VDU Žemės ūkio akademijos kartu su Žemės ūkio ministerija suorganizavo renginį „Lietuvos bioekonomikos HUB'as“, kurio metu įsipareigota tokį centrą įsteigti. 

Čia dalyvavęs Vytautas Buivydas, Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos vicepirmininkas, sakė, kad nuolatinis siekis kurti didesnę pridėtinę vertę yra būtinas: „Mums trūksta efektyvaus išteklių panaudojimo.“

„Lietuvai reikėtų orientuotis ne tik į didelius projektus, bet ir į mažesnio masto iniciatyvas. Pavyzdžiui, Vokietijoje ūkininkai kaimo regionuose surenka atliekas iš parduotuvių, fermų ir ūkių. Šios atliekos perdirbamos, o jų sukurta energija naudojama vietos reikmėms, pavyzdžiui, šildant baseinus ar gydymo įstaigas. Tai puikus pavyzdys, kurį būtų galima pritaikyti ir Lietuvoje“, – pateikė pavyzdį jis.

Monika Paulė, Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) viceprezidentė, Inovacijų, mokslinių tyrimų, technologijų komiteto pirmininkė, akcentavo, kad reikia keisti mąstymą ir viską daryti inovatyviai. 

„Mums reikia koncentruotis ne į problemas, o į sprendimus. Turime galvoti, ką auginame, kaip auginame, ką gaminame iš savo produktų, kaip juos gaminame, kaip parduodame ir kur juos parduodame. Tik tada galėsime kurti aukštą pridėtinę vertę – ne tik ekonominiu, bet ir socialiniu bei gamtiniu požiūriu“, – sakė ji. 

Anot jos, inovacijos ir jų taikymas – tai raktas į sėkmę: „Paklauskite bet kurio jauno žmogaus ar net paauglio – jie jau žino, ką reikia daryti, kaip saugoti gamtą ir kurti ateities sprendimus. Jų idėjos gali tapti įgyvendinamos, nes jie kitaip šių dalykų jau nebeįsivaizduoja. Turime suteikti jiems erdvės veikti ir leisti šiems procesams vykti natūraliai.“

Diskusijoje dalyvavo ir Kazys Starkevičius, tuometis žemės ūkio ministras, kuris teigė manąs, kad bioekonomikos vystymo vedlys turėtų būti mokslas, kuris gali objektyviai įvertinti galimus sprendimus ir padėti pasirinkti optimaliausius ekonominiu, socialiniu ir aplinkosauginiu požiūriu.