Pinigų plovimo prevencija virto būdu surinkti mokesčius

Plačiau apie šias ir kitas su pinigų plovimo prevencija ( angl. Anti-Money Laundering (AML)) susijusias temas bus diskutuojama ir 2021 m. spalio 12 d. bendrame „Bankera” bei „Verslo žinių“ renginyje „Baltic AML Forum 2021“

Kokių dviprasmybių įžvelgiate pinigų plovimo prevencijos (PPP) teisiniame reguliavime?

PPP reguliavimas sparčiai kinta. Praktika, kuri buvo įprasta prieš penkerius metus, dabar gali būti pripažinta įstatymų pažeidimu. Bankams ir elektroninėms pinigų įstaigoms tenka didelė administracinė našta. Jie turi kontroliuoti lėšų judėjimą tarp klientų, aiškintis įmonių tarpusavio ryšius, pinigų kilmę, gilintis į sandorių ypatumus ir stabdyti įtartinas operacijas. PPP taip išsikerojo, kad jau sunku atsekti jos ryšį su pirmapradžiu uždaviniu — kriminaliniu būdu gautų pinigų plovimo prevencija.

Kaip atsitiko, kad PPP nutolo nuo savo pirminių uždavinių?

Žiniasklaidoje mes nuolat girdime apie į tariamą pinigų plovimą įsivėlusius bankus ir kitas finansų įstaigas, jiems gresiančias milijonines administracines baudas, bet apie teismų nuosprendžius asmenis, kurie lėšas įgijo nusikalstamu būdu, bei bankininkus, kurie padėjo jiems šias lėšas išplauti, medijose girdėti netenka.

Derėtų labai aiškiai atskirti patį pinigų plovimą kaip nusikalstamą veiką nuo administracinės atsakomybės už tam tikrus pinigų plovimo prevencijos tvarkos pažeidimus. Šių dviejų dalykų nereikėtų painioti. Valstybėms narėms yra žymiai lengviau per administracinį reguliavimą ir sankcijas bankams bei elektroninių pinigų įstaigoms sukurti tokias sąlygas, kad teisėtais būdais uždirbę pinigus bet savo kapitalo kilmės ir tikrųjų naudos gavėjų viešinti nenorintys asmenys taptų nepageidaujami, nei teismuose įrodinėti asmens kapitalo nusikalstamą kilmę.

Dalis ekspertų ko gero pagrįstai teigia, kad ilgainiui PPP uždaviniu tapo geresnis mokesčių surinkimas į ES šalių biudžetus o ne kova su finansiniais nusikaltimais. Dabar PPP pradėjo kovoti su agresyviu mokesčių planavimu, kai aukštų mokesčių valstybėse uždirbtas pelnas pasinaudojus bankų sistema ir ES garantuojamomis įsisteigimo, paslaugų bei kapitalo judėjimo laisvėmis, perkeliamas į mažų mokesčių valstybes.

Kaip Lietuvai ir kitoms ES šalims naują reglamentavimą sekasi perkelti į nacionalinę teisę?

Pagrindinės PPP teisės aktų nuostatos ateina iš ES direktyvų, tačiau jas perkeliant į šalių narių teises atsiranda skirtumų. Pavyzdžiui, skirtingai suprantama, kas yra galutinis tarptautinės įmonių grupėje naudos gavėjas. Lietuva ir kai kurios kitos šalys yra nustačiusios griežtesnius reikalavimus nei numatyta ES direktyvoje. Dėl šio neapibrėžtumo kartais ir reguliuotojai negali formuoti vieningos praktikos. Finansų įstaigos turi nuolat vertinti su PPP susijusias rizikas: skirstyti klientus į grupes pagal jų rizikingumą, taikyti skirtingas klientų atpažinimo, dalykinių santykių stebėsenos priemones. Žinoma, tai reikalauja didelių žmogiškųjų ir finansinių resursų.

Kokių ypatumų turi Lietuvos banko reguliavimas?

Ketvirtoji PPP direktyva leidžia finansų įstaigoms pačioms matuoti PPP riziką ir skirtingą riziką turinčioms klientų grupėms taikyti skirtingas priemones, tačiau reguliuotojo ir rinkos dalyvių nuomonės, kaip tai reikia daryti, kartais išsiskiria.

Dažnai finansų įstaigos vertina rizikas, tačiau dėl patirties stokos ar žmogiškųjų išteklių trūkumo nespėja tinkamai to dokumentuoti. Reguliuotojams patikrinimo metu susidaro įspūdis, kad nesant dokumentų PPP rizika iš viso nebuvo vertinta ir valdyta.

Kartais prasimuša prižiūrėtojų noras, kad finansų įstaigos turėtų kuo daugiau dokumentų ir ataskaitų, patvirtinančių, kad PPP rizika esą buvo valdoma. Kartais priežiūros institucijos taiko sankcijas ne už realiai nesuvaldytas PPP rizikas, tačiau už formalius pažeidimus. Baudžia už įvairių vidinių tvarkų, procedūrų trūkumus, ne iki galo sutvarkytus ar prastos kokybės kliento dokumentus, nors nė viena su pinigų plovimu susijusi operacija nebuvo atlikta.

Ką tokiu atveju patartumėte rinkos dalyviams?

Reiktų dažniau komunikuoti su reguliatoriais, ieškoti abipusio supratimo, kaip įgyvendinti PPP reikalavimus, stengtis realiai vertinti ir valdyti PPP rizikas, ir tai dokumentuoti, nes sankcijų dydis yra toks, kad jų sulaukus veikla gali ir nutrūkti.

Kokia atsakomybė už PPP pažeidimus tenka finansų įstaigos vadovui ir jų darbuotojams? Ką reikėtų padaryti, norint išvengti nemalonių pasekmių?

Atsakomybė už PPP pažeidimus gali kilti finansų įstaigos valdymo organo nariui ar dalyviui. Vadinasi, visi Juridinių asmenų registre įregistruoti valdymo organų nariai gali būti nubausti: tiek vadovas, tiek valdybos a tarybos nariai. Atsakomybės dydis priklauso nuo to, kuris iš jų buvo atsakingas už PPP. Įstatymai taip pat numato galimybę taikyti sankcijas ir pinigų įstaigos akcininkui ar dalyviui. Tiesa, tokie atvejai yra reti, nes akcininkai paprastai netvarko kasdieninių reikalų.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra pasisakęs, jog bausmės už įstatymų pažeidimus turi būti skiriamos individualiai. Vadinasi, priežiūros institucijai skiriant baudą būtina atsižvelgti į tai, kokių priskirtų pareigų šis asmuo neįvykdė ar jas įvykdė netinkamai, taip pat, kokio sunkumo pažeidimai padaryti.

Žinoma, vadovaujančias pareigas einantiems asmenims taikomi aukštesni protingumo, rūpestingumo ir atidumo standartai. Šie asmenys privalo užtikrinti, kad jų vadovaujama įmonė ar jos padalinys tinkamai vykdytų veiklą, laikytųsi visų reikalavimų.

PPP bylose vienas esminių klausimų, kas yra galutinis naudos gavėjas. Kiek laiko finansų įstaiga turi saugoti jo duomenis ir kokios sankcijos taikomos, jeigu ji terminų nesilaikė?

Įstatymas numato (PPTFPĮ 19 str. 10 d.), kad duomenis apie naudos gavėją reikia saugoti 8 metus nuo sandorių ar dalykinių santykių su klientu pabaigos dienos. Priežiūra turi teisę šį terminą pratęsti dar dvejiems metams. Tai gana ilgas laiko tarpas, todėl finansų sektorius vėlgi patiria papildomas išlaidas. Kita vertus, jis yra pagrįstas, nes pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencija yra vienas iš viešojo intereso apsaugos elementų. Jeigu šie terminai neišlaikomi, fiziniai asmenys gali susilaukti baudos nuo 500 Eur iki 2.400 Eur, o juridiniai asmenys – nuo 2.100 Eur iki 6.000 Eur.