Vėžys – šių laikų liga
Visame pasaulyje nuo vėžio kasmet miršta aštuoni milijonai žmonių. Jungtinės Tautos prognozuoja, kad 2030 metais mirčių nuo vėžio padaugės 60 procentų. Turint galvoje, kad gyventojų skaičius per šį laiką veikiausiai išaugs 20 proc., vėžys taps dar dažnesne liga.
Regis, vėžys šiandien yra beveik neišvengiama stichinė nelaimė, tačiau du mokslininkai mano, kad ne kas kitas, o mes paruošiame dirvą šiai mirtinai ligai: jei ne šiuolaikinis mūsų gyvenimo būdas, vėžys nesiautėtų. Tarša, pesticidai, hormonų pusiausvyrą trikdančios medžiagos ir spinduliuotė sukelia sveikų ląstelių mutacijas ir paverčia jas vėžinėmis ląstelėmis, o dėl ydingo gyvenimo būdo, t. y. tabako, alkoholio vartojimo, nesubalansuotos mitybos ir nepakankamo fizinio aktyvumo, tampame lengva šios ligos auka.
Šią provokacinę teoriją iškėlė du mokslininkai gydytojai, besidomintys egiptologija. Perskaitę daugybę senovės šaltinių ir šiuolaikinės literatūros apie mumijų ir iškastų kaulų medicininius tyrimus, jie padarė aiškią išvadą: kelių tūkstančių metų senumo kūnuose beveik neaptinkama navikų pėdsakų. Kadangi navikai nebuvo šalinami – senovėje gydytojai negalėjo atlikti tokių chirurginių operacijų – turėtų būti nesunku rasti onkologinių ligų požymių, teigia vienas iš minėtų dviejų gydytojų, JAV Pensilvanijos Vilanovos universiteto mokslininkas Michaelas Zimmermanas.
„Tai, jog mumijose beveik nerasta piktybinių navikų, perša išvadą, kad senovėje jie būdavo reti. Vadinasi, vėžį sukeliančių veiksnių atsirado tik šiuolaikinės industrializacijos paveiktoje visuomenėje“, – teigia jis.
1977 metais, ištyręs 1700 metų senumo egiptiečio mumiją, Zimmermanas nustatė vieną iš nedaugelio abejonių nekeliančių vėžio atvejų. Išdžiūvę audiniai buvo mirkomi vandenyje, alkoholyje ir sodoje, o paskui nudažomi, kad išryškėtų atskiros ląstelės ir jų branduoliai. Tokį dažų metodą vėžio diagnostikai taiko ir šiuolaikiniai gydytojai. Apžiūrėjęs audinius mikroskopu, Zimmermanas nustatė, kad senovės egiptietis sirgo gaubtinės žarnos vėžiu, išplitusiu į kepenis. Šiuo metodu ištyrus daugiau mumijų, vos keliose iš jų buvo aptikta vėžio pėdsakų. Čilėje rastos 1500 metų senumo kūdikio mumijos skruoste aptiktas vėžinis navikas, o kiek daugiau nei prieš 500 metų Neapolio karalius Ferdinandas I mirė nuo gaubtinės žarnos vėžio. Šie trys faktai yra vieninteliai neabejotini senovės vėžinių ligų atvejai – ištyrę kelis šimtus mumijų iš viso pasaulio, mokslininkai aptiko tik gerybinių auglių arba išvis jų nerado. Net rentgenografiniai kelių dešimčių tūkstančių senovės mumijų ar kaulų tyrimai neatskleidė kaulų vėžio arba kitų rūšių vėžio, išplitusio į kaulus ir sukėlusio būdingas anomalijas.
Zimmermanas 1979 metais pamėgino išsiaiškinti, ar įmanoma mumijose aptikti onkologinių ir kitų ligų ženklų. Jis kruopščiai išdžiovino vėžiu sergančių dabartinių ligonių audinių mėginius atkartodamas mumifikacijos procedūrą. Vėliau šie mumifikuoti audiniai vėl buvo sudrėkinti ir ištirti ieškant ligos požymių, o gauti rezultatai palyginti su ankstesniais šviežio audinio tyrimais. Paaiškėjo, kad mumifikuotuose audiniuose net lengviau nustatyti vėžinius navikus nei šviežiuose. Michaelas Zimmermanas nemano, kad laikas galėjo sunaikinti vėžio pėdsakus senovės mumijose, ir todėl, net ir nuodugniai jas ištyręs, jis šių pėdsakų neaptiko. Remdamasis daugybe medicininių tyrimų, Zimmermanas daro išvadą, kad senovėje vėžys buvo labai reta liga – ja sirgo ne daugiau nei 1 proc. gyventojų. Norėdamas visiškai tuo įsitikinti, bendradarbiaudamas su Anglijos Mančesterio universiteto egiptologe Rosalie David, jis išnagrinėjo nemažai senovės Graikijos ir Egipto šaltinių, tačiau menkai teaptiko faktų apie vėžį. Pasak šių dviejų mokslininkų, egiptiečių Eberso ir Kahuno papirusuose (1800–1500 m. prieš Kristų) minimi į vėžį panašūs augliai tebuvo paprastas patinimas, raupsai arba venų išsiplėtimas. Taip pat „audinių ėdikėmis“ vadintos ligos buvo viso labo negyjančios žaizdos.
Vėlesnių laikų graikų vadovėliuose vėžys minimas šiek tiek dažniau, be to, jis įvardijamas. Vis dėlto nėra jokių požymių, kad ši liga, nors jau buvo žinoma, būtų plačiai paplitusi senovės Graikijoje. Abu mokslininkai teigia, kad vėžys ėmė plisti XVIII amžiaus pradžioje, kai pradėjome smarkiai keisti gyvenimo būdą ir teršti aplinką. To meto medicininiuose žurnaluose pasirodė pirmieji moksliniai straipsniai, juose gydytojai išsamiai aprašydavo ligonius, sergančius vėžiu. 1761 metais anglų gydytojas Johnas Hillas aprašė kelis nosies vėžio atvejus, kai susirgo tabaką uostę vyrai, ir perspėjo, kad liga gali būti susijusi su šiuo įpročiu.
Mokslininkai nesutaria
Apie panašų ryšį 1775 metais perspėjo kitas anglų gydytojas Percivallas Pottas. Jis ne kartą diagnozavo sėklidžių vėžį kaminkrėčiams, kuriems vaikystėje tekdavo leistis į kaminus valyti suodžių. Suodžiai, kurių sudėtyje yra dervų, įsigerdavo į kaminkrėčių drabužius, o šie retai būdavo keičiami ar skalbiami.
Prasidėjus industrializacijai gerokai padidėjo tarša; manoma, kad pusę visų vėžinių ligų sukelia cheminės medžiagos, kurių esama automobilių išmetamosiose dujose, kaminų dūmuose, pesticiduose, maisto prieduose. Šios medžiagos, taip pat radioaktyvioji spinduliuotė ir kai kurios virusinės infekcijos gali sukelti ląstelių DNR mutacijas ir paskatinti jas virsti vėžinėmis ląstelėmis. Žmogaus organizmo gynybinis mechanizmas dažniausiai gali sunaikinti susiformavusias naujas vėžines ląsteles, tačiau šiam mechanizmui įtakos turi gyvenimo būdo veiksniai, tokie kaip mityba ir fizinis aktyvumas. Trečdalio visų vėžinių ligų galima išvengti stengiantis sveikai gyventi.
Vis dėlto kai kurie mokslininkai kategoriškai nesutinka su Zimmermano ir David iškelta teorija, kad vėžį pirmiausia sukelia tarša ir kad senovėje ši liga beveik neegzistavo. Jie atkreipia dėmesį, kad senovėje daugelis žmonių tikriausiai mirdavo dėl kitų priežasčių ir nespėdavo susirgti vėžiu, o dabartinių žmonių vidutinė gyvenimo trukmė suteikia daugiau laiko vėžiui vystytis. Per ilgą gyvenimą kūno ląstelės susidėvi, ilgainiui kaupiasi DNR ir kitų kūno „statybinių blokelių“ pažeidimų ir didėja vėžio rizika.
Taip pat galima manyti, kad pailgėjus vidutinei gyvenimo trukmei tarša ir žalingas gyvenimo būdas labiau paveikia organizmą, nes šie vėžį sukeliantys veiksniai pasireiškia ilgesnį laiką. Be to, senovėje būta visiškai kitų gyvenimo būdo veiksnių, nepalankių vėžiui. Tais laikais moterys pirmą kartą gimdydavo daug jaunesnės nei šiandien, todėl gana retai sirgdavo krūties vėžiu.
Zimmermanas ir David nemano, kad senovėje žmonės gyveno per trumpai, kad susirgtų vėžiu. Sprendžiant iš mumijų, daugelis pasiturinčių ir įžymių piliečių mirė sulaukę 40–50 metų, o tokiame amžiuje šiais laikais vėžiu susergama dažniausiai. Abu mokslininkai taip pat pabrėžia, kad tiriant senovės mumijas ir kaulus aptinkama daug tokių vyresniam amžiui būdingų ligų kaip artritas ir aterosklerozė. Tai rodo, kad daugelis mūsų protėvių gyveno gana ilgai ir galėjo susirgti vėžiu, tačiau nesirgo.
ĮDOMU
PALANKIOS SĄLYGOS VĖŽIUI VYSTYTIS
Žmonės gyvena taip, kad iš esmės prisišaukia vėžį. Mūsų aplinkoje gausu veiksnių, sukeliančių ląstelių DNR mutacijas ir skatinančių jų virtimą vėžinėmis ląstelėmis. Taip pat nuo mūsų gyvenimo būdo labiausiai priklauso, ar mūsų organizmo apsaugos mechanizmas gebės susidoroti su užsimezgančiais vėžio navikais ir apsaugoti mus nuo ligos.
Myriop pasmerkta visuomenė
Plastikas, aplinką teršiantys automobiliai, pesticidai ir spinduliuotė – tai tik keli iš pavojų, su kuriais susiduriame ir kurių negalime išvengti. Šie veiksniai sukelia 75 proc. visų vėžinių ligų.
Cheminės medžiagos
Maždaug 50 proc. visų onkologinių ligų sukelia aplinkoje esančios cheminės medžiagos. Automobilių ir medienos deginimo įrenginių išmetamos kietosios dalelės ir medžiagos, kurių sudėtyje yra dervų; maisto priedai, tirpiklių garai mūsų namuose, insekticidai nuo daržovių ir plastike esančios hormonų pusiausvyrą sutrikdančios medžiagos gali sukelti bet kurio tipo vėžį.
Mikroorganizmai / virusai
Maždaug 15 proc. visų vėžio atvejų sukelia įvairios infekcijos. Tai pasakytina beveik apie visus gimdos kaklelio vėžio atvejus (ŽPV virusas), daugelį limfos vėžio (Epsteino ir Barr virusas), kepenų vėžio (hepatito B ir C virusai) bei skrandžio vėžio (opos atsiradimą skatinanti bakterija, vadinama Helicobacter pylori) atvejų.
Jonizuojančioji spinduliuotė
Maždaug 10 proc. visų vėžinių ligų sukelia įvairi spinduliuotė. Onkologinės ligos priežastis gali būti radioaktyvieji spinduliai, sklindantys, pavyzdžiui, iš statybinių medžiagų, kurių sudėtyje yra radono, ultravioletiniai saulės spinduliai ir įvairių elektros prietaisų skleidžiamos elektromagnetinės bangos. Spinduliuotė dažniausiai sukelia leukemiją, odos ir plaučių vėžį.
Mūsų ligas lemia gyvenimo būdas
Maždaug 25 proc. visų vėžinių ligų susijusios su mūsų gyvenimo būdu, taip pat su vartojimo ir fizinio aktyvumo įpročiais. Tabakas, alkoholis ir kosmetika gali tiesiogiai sukelti vėžį, be to, gyvenimo būdo veiksniai, tokie kaip nesubalansuota mityba ir nepakankamas fizinis aktyvumas, gali sumažinti organizmo gebėjimą apsiginti nuo kitų veiksnių sukeliamo vėžio. Vis dėlto sunku tiksliai nustatyti, kokią įtaką netiesioginiai veiksniai turi vėžinėms ligoms.
TABAKAS. Geriausias iki šiol žinomas būdas sumažinti vėžio riziką – nerūkyti. Daugiau nei 25 proc. visų mirčių nuo vėžio yra susijusios su rūkymu.
HORMONAI IR KOSMETIKA. Kosmetikos produktai, tokie kaip plaukų dažai, padidina riziką susirgti, pavyzdžiui, odos ir šlapimo pūslės vėžiu. Be to, mokslininkai įtaria, kad įvairi hormonų terapija moterims gali padidinti riziką susirgti krūties vėžiu. Kita vertus, esama duomenų, kad hormonai šiek tiek apsaugo moteris nuo kiaušidžių vėžio.
ANTSVORIS. Kai kurie iš mūsų yra iš prigimties linkę tukti, todėl gyvenimo būdo veiksniai gali turėti labai rimtų padarinių. Antsvorio turintiems žmonėms rizika susirgti vėžiu padidėja 25 proc. – liga gali išsivysti arba dėl tiesioginio riebalų sankaupų poveikio medžiagų apykaitai ir hormonų pusiausvyrai, arba dėl netiesioginių gyvenimo būdo veiksnių.
ALKOHOLIS. Nesaikingas alkoholio vartojimas gali padidinti riziką susirgti burnos, gerklės, stemplės, skrandžio ir kepenų vėžiu. Alkoholis siejamas su 5 proc. visų mirčių nuo su vėžio.
NESUBALANSUOTA MITYBA. Maistas yra labai svarbus – pavyzdžiui, daržovėse ir vaisiuose gausu medžiagų, apsaugančių nuo daugelio rūšių vėžio. Žarnyno vėžio riziką galima sumažinti valgant daug nesmulkintų grūdų produktų, o mėsa ir pieno produktai šią riziką padidina. Druska padidina skrandžio vėžio riziką.
FIZINIO AKTYVUMO STOKA. Įrodyta, kad fizinis aktyvumas sumažina riziką susirgti gaubtinės žarnos ir galbūt krūties bei prostatos vėžiu. Veikiausiai todėl, kad fizinis aktyvumas teigiamai veikia medžiagų apykaitą ir hormonų pusiausvyrą.
Beje
Dėl žmonių kaltės vėžiu suserga laukiniai gyvūnai
Vis daugiau laukinių gyvūnų gaišta nuo vėžio, o jį dažnai tiesiogiai sukelia žmogaus veikla. Pavyzdžiui, Kanados plieno, aliuminio ir naftos pramonė yra atsakinga už 27 proc. prie Šv. Lauryno upės žiočių gyvenančių baltųjų delfinų ir daugelio žuvų vėžinių ligų. Keliose vietovėse egzistuoja tiesioginis ryšys tarp vėžinių ligų skaičiaus ir gamyklų veiklos intensyvumo.
Įtariama, kad dalis kaltės dėl padažnėjusių virusinių infekcijų sukeltų vėžinių ligų tenka ir taršai. Pavyzdžiui, nustatytas ryšys tarp taršos ir pūslelinės viruso sukelto odos ir gleivinės vėžio, kuriuo serga jūros vėžliai. Kitas pūslelinės virusas jūrų liūtams sukelia genitalijų vėžį. Šiandien 18 proc. visų Kalifornijos jūrų liūtų serga šia liga, nors iki praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio gyvūnai beveik nesirgdavo. Sergančių jūrų liūtų riebaliniame sluoksnyje aplinkos toksinų PCB yra 85 proc. daugiau nei sveikų gyvūnų organizmuose. Kol kas nežinoma, ar dėl taršos sumažėja jūrų liūtų atsparumas virusinėms infekcijoms, ar padidėja infekcijų, skatinančių auglių vystymąsi, rizika.
Daugiau straipsnių apie naujausius mokslo ir technikos laimėjimus, mažai žinomus mokslo bei istorijos atradimus kiekvieną mėnesį skaitykite žurnale „Iliustruotasis mokslas“. Prenumeruoti žurnalą galite čia.
