Tariama bankų sąjunga

Kovo 20-ąją, pasibaigus 16 val. trukusiam derybų maratonui, buvo paskelbta, kad sėkmingai susitarta dėl Europos bankų sąjungos paskutinių detalių. Tačiau išorė dažnai būna apgaulinga. Nors „bankų sąjunga“ popieriuje netrukus egzistuos, iš tiesų euro zonos bankų sistema veikiausiai liks susiskaldžiusi pagal valstybių sienas ir padalyta į šiaurinį „branduolį“, kuriame vietos bankus ir toliau palaikys vyriausybės, ir pietinę „periferiją“, kurios vyriausybės nebeturi pinigų.

Visų pirma bankų sąjungos principai negalios didžiuliams per dabartinę krizę patirtiems nuostoliams. Nuo lapkričio ECB imsis tiesioginės didesniųjų euro zonos bankų priežiūros, o šiuo metu kaip tik vertina jų balansus. Jeigu šis darbas bus atliktas tinkamai, o tai labai abejotina, apyvartinių lėšų stokojantys bankai bus priversti didinti nuosavą kapitalą, o tokių šansų neturintieji bus likviduoti. Tačiau ES taisyklės dėl pagalbos nacionaliniams bankams dar nebus įsigaliojusios, o euro zonos bendrasis pagalbos mechanizmas pradės veikti tik 2015-aisiais. Vadinasi, Šiaurės Europos šalyse su bankais, kuriuos vis dar remia kreditingos vyriausybės, bus elgiamasi kitaip nei su bankais pinigų stokojančiose Pietų Europos valstybėse. Netgi iki galo įtvirtinus naujosios bankų sąjungos struktūrą, joje bus pilna plyšių. Vokietijos reikalavimu ECB prižiūrės tik apie 130 euro zonos stambesniųjų bankų. Dėl to smulkesnieji Ländesbanks, kurių daugelis burbulo metais priėmė stulbinamai blogų sprendimų dėl paskolų, ir Sparkassen liks vietos politikų ir Vokietijos sukalbamos finansų priežiūros institucijos rankose. Bet kuriuo atveju žaidimo sąlygos nebus lygios. Svarbiausia tai, kad bendrasis pagalbos mechanizmas tėra miražas, nes nacionalinės vyriausybės išlaikys teisę vetuoti bet kurio banko uždarymą. Tikėtina, kad euro zona kovos su zombį primenančia bankų sistema, o pastangos imtis ryžtingos ir teisingos bankų restruktūrizacijos bus dedamos fragmentiškai. Dar blogiau – takoskyra tarp Šiaurės ir Pietų, branduolio ir periferijos nusistovės, vienoje jos pusėje liks mokesčių mokėtojų remiami bankai, kitoje – bankai, kurie pasirūpinti savimi turi patys. Pietinių valstybių verslininkų skolinimosi sąnaudos bus didesnės nei jų kolegų anapus takoskyros, dėl to nukentės augimas. Tad tariama bankų sąjunga yra receptas, kaip įtvirtinti ekonominį ir politinį skilimą.