Iššūkis – susipažinti su standartinėmis bankų ir klientų sutartimis

Jeigu žmogus nori pasirinkti draudimą, jis gali palyginti skirtingų paslaugos teikėjų sąlygas susipažindamas su viešai prieinamais dokumentais. Tačiau jei jis nori pasirinkti, pavyzdžiui, geriausią banko kreditavimo variantą, tai padaryti yra sudėtinga, nes bankai savo sutarčių neskelbia, o prašomi jas atsiųsti – vengia tai padaryti.

Lietuvos bankų klientų asociacijos (LBKA) dar 2013 m. atliko bankų apklausą ir paprašė atiųsti pavyzdines kreditavimo sutartis. Iš aštuonių komercinių bankų, į kuriuos buvo kreiptasi, vos trys savo tipines kreditavimo sutartis atsiuntė iš karto, dar trys pateikė antrąkart paprašius po dviejų mėnesių, o du didieji bankai iš viso jų neatsiuntė.

LBKA nuolat sulaukia klientų nusiskundimų, kad jiems ne tik nesuteikiama galimybė palyginti skirtingų bankų kreditavimo sąlygas, bet ir neskiriama pakankamai laiko susipažinti su pasirašoma sutartimi. Todėl klientai raginami visada reikalauti papildomo laiko ir savo parašą dėti tik nuodugniai įsigilinus į visas sąlygas ir, jei įmanoma, pasitarus su nepriklausomu konsultantu.

LBKA atkreipia dėmesį, kad kreditavimo sutartys Lietuvoje yra keliolikos puslapių, todėl atsakingai susitarimą vertinančiam klientui reikia paskirti tikrai daug laiko, kad įsigilintų į sutartį. Tuo labiau, kad be teisinio išsilavinimo suprasti visas sutarties pasirašymo pasekmes yra sudėtinga.

Atsakymo į klausimą kodėl sutartys Lietuvoje yra tokios ilgos galima ieškoti įstatyminėje bazėje, bankų praktiką reglamentuojančiuose dokumentuose. Tačiau tai, kad kai kuriose kitose Europos valstybėse bei Skandinavijoje veikiantys bankai su klientais pasirašo vos kelių puslapių, t. y. kelis kartus trumpesnes kreditavimo sutartis, verčia susimąstyti, ar ilgas dokumentas nėra skirtas tam, kad vartotojas mažiau gilintųsi po kokiu susitarimu deda savo parašą.

Kreditavimo sutarčių viešinimą būtina užtikrinti dar ir dėl to, kad kai bankas, su kuriuo sutariama dėl kreditavimo, parodo sutartį, klientas jau būna priverstas iki to momento būti savo lėšomis atlikęs turto vertinimą. Todėl jeigu įsigilinęs į sutartį klientas visgi nusprendžia atsisakyti kreditavimo, jis negrąžinamai praranda savo pinigus. Tokia situacija spaudžia klientą į kampą – bankams tai būdas užsitikrinti, kad kreditavimas įvyks, ir pagal jų diktuojamas sąlygas.