2013-08-02 03:01

Lietuviškas juvelyrikos prekių ženklas: misija įmanoma

Dėl lietuviškos autorinės juvelyrikos abejonių nekyla – turime ją stiprią, autentišką, pasaulyje vertinamą. Turime daug stiprių skirtingų kartų menininkų – nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje moderniosios lietuvių juvelyrinės plastikos raidai pamatus padėjusios kartos – Marytės Gurevičienės, Arvydo Gurevičiaus, Vytauto Matulionio, Birutės Stulgaitės, Aleksandro Šepkaus ir kiek vėliau prie jų prisijungusių Žilvino Bautrėno, Sigito Kreivaičio, Sigito Virpilaičio, kitų, iki pačių jauniausiųjų, skinančių laurus rimtuose tarptautiniuose konkursuose ir, kaip vyresnieji kolegos, atpažįstamų iš savito braižo.

Su juvelyru Tauru Blaževičiumi, „Taurus Jewelry“ namų ir „Taurus“ prekių ženklo įkūrėju bei savininku, „VŽ „Savaitgalis“ kalbėjosi apie vadinamą aukštąją juvelyriką (haute jewelry) ir juvelyriką su prekių ženklu. Anot p. Tauro, Lietuvoje yra puikiausių juvelyrų, tačiau privačių mažų gamintojų, turinčių savo salonus ir dirbančių savo vardu, kitaip tariant, – kuriančių savo prekių ženklo papuošalus, tarp jų daug nėra. Paprašytas tokius išvardyti, pašnekovas mini Jurgą Lago su stipriu prekių ženklu „Yurga“, Arūną Kleišmantą su jo „Du safyrai“, Šiaulių įmonę „Premiere“, dar kelis.

Paklaustas, kuo autorinė juvelyrika skiriasi nuo po prekių ženklo kepure pavožtosios, p. Tauras dėsto atsargiai: „Nežinau, kaip suformuluoti... Sakykime, juvelyras padarė papuošalą ir nebenukrypsta nuo savo stiliaus, 30–40 m. iš esmės daro tą patį. O prekių ženklas nebūtinai susijęs su autoriumi – „Chanel“ ar „Cartier“ namams dirba daugybė dizainerių. Aš bandau kurti prekių ženklą, turintį tam tikrą stilistiką. Kitas dalykas, į kuriamą papuošalą vis tiek žiūriu komerciškai – turiu jį parduoti.“

Tikslinamės dėl terminų: p. Tauro galva, aukštosios juvelyrikos sudedamosios dalys yra kūrybinė mintis, idėja, aukšta jos atlikimo kokybė ir aptarnavimas, kuris lydi visą procesą – nuo juvelyro ir kliento susipažinimo iki gaminio įteikimo pastarajam į rankas. Įsivaizduoju, kad tai nėra pigus malonumas, tad klausiu, ar Lietuvoje yra daug žmonių, galinčių už jį susimokėti.

„Pakankamai daug tokių, kurie turi skonį ir supratimą, ir daug mažiau galinčių sau leisti įsigyti aukštosios juvelyrikos dirbinių. Taigi potencialas rinkai plėtotis yra – dabar tiems žmonėms liko užsidirbti pinigų, kad galėtų tų papuošalų įsigyti“, – šypsosi p. Tauras.

Anot jo, kalbant apie Lietuvoje gaminamus juvelyrikos dirbinius su prekių ženklu, vis tik akivaizdu, kad paklausa yra, o pasiūlos neužtenka.

„Atvežtinių papuošalų yra daug – gerų gaminių ir labai gerų, brangių ir prastų, visokių, bet kol žmonės perka juos ir neperka lietuviškų, akivaizdu, kad tinkamos alternatyvos mes jiems nepasiūlome“, – sako juvelyras.

Svarstau, kad prekių ženklo svorį juntančiam pirkėjui viena yra segėti apyrankę su matomu „Cartier“ prekių ženklu, kita – su „Taurus“.

„Taip, kai kuriems tai svarbu, bet tokio žinomumo, kaip „Bvlgari“ ar „Vuitton“, nepasieksime. Tačiau dėl lietuvių sukurtų papuošalų kokybės ir vertės, dėl gero jų kainos ir kokybės santykio abejonių nekyla“, – sako p. Tauras. Priduria manąs, kad lietuviškos juvelyrikos rinka auga: „Žmonės turtėja, normalu, kad su paklausa atsiranda pasiūla: vardinės juvelyrikos kūrėjų, gamintojų bus daugiau. Ne mano vieno, manau, ir kitų juvelyrų noras toks pats: kad prieš pirkdamas importinį papuošalą žmogus pasidomėtų, ką gamina lietuviai. Neabejoju, kad dažnai ras pigiau, geriau, vertingiau.“

Su „Taurus“ ženklu

Vilniaus universitete Tauras Blaževičius baigė bibliotekininko specialybę. Baigęs studijas, atidarė vieną pirmųjų galerijų ir ėmė prekiauti vaizduojamosios, taikomosios dailės kūriniais. Pasakoja, kad būdamas tarpininkas tarp gamintojo ir pirkėjo, susidurdavo su problema, kai užsakovas nori vieno, o gamintojas tikina negalintis to padaryti, esą niekas taip nedaro. Kaip tik tuo metu p. Tauras pradėjo važinėti į Vokietiją, praleido ten 3 metus. „Susipažinau su keliais vokiečių juvelyrais, auksakaliais, pamačiau, kad vis dėlto galima padaryti. Galvojau: jeigu jie gali, kodėl mes negalime? Nusipirkau paprasčiausių instrumentų, pradėjau pats daryti papuošalus. Ilgai darydavau, gal kreivokai, bet vis dėlto gavosi. Kitas etapas buvo įmonė, samdomi auksakaliai – vienas, antras, trečias, taip pradėjo viskas važiuoti. Dabar kūryboje dalyvauju nuo pradžios iki galo – tai mano vardas „Taurus“, mano atsakomybė, mano darbas. Mano dizainas. Kalbant apie gamybą, mano darbas yra sugalvoti ir pasakyti meistrui darbų seką, technologiją. Kai reikia, ir pats darau“, – kalba pašnekovas.

Jo darbai labiau klasikiniai, gana skirtingi. Skiriamasis jų bruožas – metalo faktūravimas. Su matiniu, raižytu, sendintu metalu puikai dera brangieji akmenys.

„Nesakau, kad tai unikalaus dizaino gaminiai. Bet man asmeniškai kiekvienas jų yra unikalus, – šypteli p. Tauras. – Antai prekių ženklo „Taurus“ atpažįstamumas – matomos detalės. Bet pažiūrėkime į kitą auskaro pusę – gal jos niekas nematys, bet ji turi savo „mikroelementą“. Gali prie jo nesėdėti, negaišti laiko, bet norisi ieškoti ko nors, kas suteiktų individualumą. Manau, tokios nematomos smulkmenos taip pat kuria juvelyrikos vertę. Kaip sako vokiečiai: „Kokybė neturi blogosios pusės.“ Ir mano toks tikslas – kiekvieną daiktą, kad ir mažiausią, padaryti maksimaliai gerai. Tai yra tai, kuo aš tikiu ir kiek įmanoma siekiu“, – sako p. Tauras.

Tendencijos, kurių nėra

Svarstau: ar galime kalbėti apie juvelyrikos tendencijas, jeigu juvelyrui knieti būti individualiam, sukurti tai, kas jį išskirtų iš kitų.

„Apie tendencijas kalba mados pramonė ir mados žurnalistai. Taip, jos yra, jas diktuoja industrija, t. y. labai stambūs gamintojai. Mažų gamintojų, kūrėjų segmentukas gal nelabai jomis domisi. Nes darai tai, kuo tiki. Žinoma, jeigu koks kapronas visai nemadingas, iš jo nesiūsi, nes niekas nepirks. Aišku, bendrumų yra, bet... kiek tai svarbu, sunku pasakyti. Turiu gražų mėlyną akmenį, ir man nerūpi, ar jo spalva populiari, vis tiek kas nors jo norės“, – kalba pašnekovas.

Nes, klausiu, atėjęs žmogus išsirenka papuošalą kaip savęs dalį?

„Kaip pažiūrėsi. Kol aš jį kūriau, kol jis čia – tai mano dalis. Kai iškeliaus, jis taps kito žmogaus gyvenimo dalimi – tos nuotaikos, energijos, kuri lydėjo jo gamybą. Juk žiedas yra tik žiedas, o vertybė yra aplinkybės, istorija, kaip jis atsirado pas žmogų.“

Įdomu, ar yra žmonių, kurie įsigyja p. Tauro kurtą papuošalą ir po kurio laiko vėl ateina – juk nepigūs.

„Yra. Be nuolatinių klientų šitas verslas negalėtų funkcionuoti. Nedideli gamintojai gyvena iš nedidelio mažo lojalių klientų skaičiaus – jie yra kamienas, kuris suteikia galimybę kurti, dirbti“, – sako juvelyras.  Priduria, kad jis, kad ir kaip vadintum, yra mažas gamintojas, o pagrindinis jo darbas – individualūs užsakymai, unikalūs papuošalai.

Tarptautinių žodžių žodynas aiškina, kad „unikalus“ reiškia „vienintelis kurios nors rūšies, labai retas, nepaprastas, ypatingas“. Taigi – aiškinamės apie tikrą ir tariamą papuošalų unikalumą.

Juvelyras nesigina, – panašaus dizaino papuošalus jis gamina, tačiau, sako, meistras jį gamina rankomis, be jokių atliejų, tad vis tiek jie būna kitokie.

"Net jei forma identiška, papuošalas turi kitą energetiką", – sako pašnekovas. Priduria, jog vardinėje juvelyrikoje apie unikalius vienetinius gaminius kalba neina – vargu ar "Cartier", Tiffany", kiti gamintojai daro vienetinius papuošalus.  Nebent už tą gaminį pirkėjas būtų pasirengęs sumokėti.

Žiedas už litą

Smalsu, ar pasitaiko, kad gavęs į rankas ypač gražų papuošalą, pirkėjas pareikštų norą, jog kito tokio juvelyras niekam nebegamintų.

„Gana dažna situacija. Bet aš atsisakau – unikalus, vienintelis jis vis tiek nebus. Kalbant apie formą, tai, ką padarė vienas žmogus, gali padaryti ir kitas, net jeigu aš to nedarysiu. Nes Lietuva – maža šalis, ir tikrai žinau, kad modeliai iš mano tinklalapio ar feisbuko kopijuojami, tai aktualu visame pasaulyje“, – aiškina p. Tauras. Anot jo, apsisaugoti nuo to būtų per brangu, kita vertus, papuošalo vertę, jo unikalumą sudaro visas procesas, kliento santykis su juvelyru – taip pat. Jeigu pirkėjui reikia tik papuošalo, žinoma, jam nebūtina pas jį eiti.

„Iš pradžių plagijavimas mane erzino, dabar apsiraminau. Tie, kurie kopijuoja, galėtų kopijuoti du, tris šimtus metų dirbančių įmonių darbus. Kita vertus, įžvelgiu pozityvumo: jeigu kopijuoja, vadinasi, gal neblogai dirbu...“ – šypteli pašnekovas.

VERSLO TRIBŪNA

RĖMIMAS

Pačiam noras nekartoti savęs, sako, jau „praeitas etapas“.

„Supratau, kad siekis pagaminti, kas dar nebuvo pagaminta, – pavojingas kelias, pasitenkinimo jis nesuteiks. Net jei manysi, kad jau sukūrei kai ką naujo, galimas dalykas, tiesiog turi per mažai informacijos“, – kalba p. Tauras. Jis pasakoja šią pamoką išmokęs prieš 7 metus, kai sukūrė nuostabią apyrankę, teliko sugalvoti, kaip technologiškai ją padaryti. Po savaitės p. Taurui į rankas pateko juvelyrikos žurnalas, jo archeologijos skyriuje jis pamatė „savo“ apyrankę – kinai ją padarė 2.000 m. pr. Kr.

„Man buvo trauma. Paskui priėjau išvadą, kad tai yra mano egoizmas, galvojau, kam aš kuriu papuošalus – sau ar tiems, kurie juos dėvės? Kas aš esu – menininkas individualistas, kuris tapo ir degina, ar taikomosios srities atstovas, kuris gamina papuošalą, džiuginsiantį jį nešiosiantį žmogų“, – pasakoja juvelyras. Kai jis pareiškia, kad gamina objektus, kurie „turi džiuginti kasdieniniame gyvenime“, negaliu nepaklausti, kiek tūkstančių kainuojantis žiedas žmogų džiugina kasdien.

„Kuklius 4.000 Lt“, – nusijuokia p. Tauras ir pasiūlo suskaičiuoti: jeigu nešiosi papuošalą 10 metų, kasdien jis kainuos apie litą. O jei ilgiau, o jei paliksi palikimą anūkei?..

       
52795
130817
52791