Vilniaus prisilietimai

Kai kurios gamyklos, veikusios Vilniuje XIX–XX a. pradžioje

1. Vilniaus elektrinė Rinktinės g. 2, pastatyta 1903 m. 2. Dujų fabrikas, A. Vienuolio g. (1864)
3. V. Šopeno alaus darykla prie Tauro kalno (1860)
4. I. Lipskio alaus darykla Paplaujoje, Paupio g. (veikė 1875–1935)
5. S. Goldšteino odų fabrikas Paupio g. (1865)
6. Duonos kepykla Savanorių pr. (1882)
7. Dvarčionių plytų gamykla (1888)
8. Kučkuriškių popieriaus fabrikas (1823)
9. Verkių popieriaus fabrikas (1855)
10. Dalgių ir vinių gamykla Naujojoje Vilnioje (1880)
11. Izraelio Bunimovičiaus saldainių fabrikas „Viktorija“
12. P. Vileišio geležies dirbinių gamykla „Vilija“ (1900)
13. Vilniaus skerdykla, Panerių g. 64 (1887)
14. Odos ir galanterijos fabrikas Bazilijonų g.
CITATA Nuo XIX a. pradžios ar vidurio veikiančių knygynų, restoranėlių, vaistinių ir pan. Lietuvoje nėra.
Darius Pocevičius, poetas, literatūros kritikas, kontrkultūros aktyvistas, LUNI universiteto steigėjas, sako, kad Vilniaus, unikalaus miesto, kuriame per XX a. trylika kartų keitėsi valdžios, istorija nukirsta ir pradėta perrašinėti 1939 m. Vladimiro Ivanovo nuotr.

„Deja, turiu nuvilti, – XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje Vilnius buvo ganėtinai provincialus ir atsilikęs miestas“, – sako Darius Pocevičius. Vladimiro Ivanovo nuotr. Dingstis pokalbiui apie pradingusius ar pakitusius Vilniaus pastatus buvo A4 formato geltonas lapas Vilniaus Užupio vaistinės lange „Lapkričio 10 dieną užsidarome“. Bet su Dariumi Pocevičium, poetu, literatūros kritiku, kontrkultūros aktyvistu, LUNI universiteto steigėju, susitikome ne pavirkauti apie blogą verslą, kuris suvalgo gerą verslą, o pasišnekučiuoti apie kaitą: pastatai, net ištisi miestai, kaip ir žmonės, – randasi, nugyvena savo gyvenimą ir miršta. Vėlinių išvakarėse tinkama tema. Tačiau yra vienas „bet“ – svetur, ypač Azijos ir mažose Vakarų Europos valstybėse, vidutinė žmogaus gyvenimo trukmė dešimtmečiu trumpesnė nei Lietuvoje. Panašiai ir su pastatais: Italijoje, Prancūzijoje ar kitoje Pietų valstybėje nieko nestebina nuo XIX a. pradžios veikiantis knygynas, restoranėlis, vaistinė, dar kas nors. Lietuvoje tokių nėra. Bent jau nebus, nuo lapkričio 10 dienos.
Duris užveria be ašarų
150 metų nugyvenusios Užupio „100 metų vaistinės“ vadovė Daiva Kazlavickienė ašarų dėl to nelieja. Ji neslepia: kai nedidukas tinklas „Ramunėlės vaistinė“ nusprendė uždaryti savo įmonę, iš pradžių vietos sau neradusi – Nepriklausomybės pradžioje privatizavusi vaistinės patalpas, p. Daiva dirba joje apie 15 metų, anksčiau čia dirbo jos mama. „Labiausiai buvo gaila žmonių, užupiečių. Su kai kuriais susigyvenau, žinau jų ligas, bėdas, – juk neateina žmonės su džiaugsmu į vaistinę. Dabar apsipagadinau, susiradau darbą. Juk kaip yra: Dievas vienas duris uždaro, kad atidarytų kitas“, – šypteli p. Daiva. Sužinojusi, kad jos vaistinė uždaroma, ji kreipėsi į didžiuosius vaistinių tinklus, tačiau nesusidomėjo nė vienas.
„Apyvartos nėra, niekam ji nereikalinga“, – gūžteli p. Daiva. Jos saugomas ranka rašytas metraštis pasakoja, kad vaistinė Nr. 18 Užupyje buvo įkurta apie 1870 metus, toje pačioje vietoje be pertrūkių ji veikė iki šiol, išliko ir autentiškos vaistų spintos, komodos su stalčiukais, vaistų gaminimo indai. Beje, sovietmečiu čia buvo didelis gamybos skyrius, vaistinėje dirbo 26 žmonės. Kad ir kaip aiškiai suvoktum, kad verslas turi savo logiką ir dėsnius, vis tiek gaila tos vaistinės, kaip ir kitų iš Vilniaus audinio išnykusių vietų, tarsi ištrauktų siūlų, nes tie dėsniai patys vieni vietos atmosferos nesukuria. O atmosfera nebūtinai sukuria pelną.
Senovės imitacija – rinkodarai
Paradoksalu yra tai, kad viena ranka naikinant senąsias vietas, kita – lošiama senovės korta, ypač miestų senamiesčiuose veikiančiose įmonėse. Darius Pocevičius, mostelėjęs į žalią sendinto žalvario iškabą „Pilies kepyklėlė
“ Pilies gatvės pradžioje, sako, kad verslui vis dėlto svarbu imituoti senovę, pasitelkti ją kaip rinkodaros priemonę. „Todėl kuriama nauja senovė, kuri turėtų pakeisti tikrąją. Kitas dalykas, kad realioji ir imituojama senovės visiškai prasilenkia, jos nekoreliuoja“, – įsitikinęs pašnekovas. Kartais koreliuoja. Antai gražus bandymas buvo 2002-aisiais atkurti vieną iš trijų Vilniuje veikusių Štralio restoranų Pilies gatvėje. Tuomet Signatarų namuose koncernui „MG Baltic“ laimėjus patalpų konkursą, buvo atidarytas „Baltasis Štralis“. Šiame neorenesansinio stiliaus pastate nuo 1852-ųjų veikė „Štralio“ cukrainė (tuomet – „konditerskaja“), visame mieste garsėjusi nepaprastai skaniais konditerijos gaminiais, o pats namas buvo pastatytas vietoje 1748 m. sudegusio gotikinio namo, stovėjusio čia nuo XVI a. Deja, reanimuoti „Štralį“ nepavyko, dėl kokių priežasčių, – kito pokalbio tema. Sėkminga „anų laikų“ imitacija galima vadinti restoraną „Pas Čaginą“ Basanavičiaus g. 11, veikiantį Lietuvoje dirbusio architekto, inžinieriaus Nikolajaus Čagino (1823–1909) 1879 m. pastatytame name. Kalbama, kad restoraną čia atidarė jį susigrąžinę architekto palikuonys. Bet kuriuo atveju, nors restorano toje vietoje nebuvo, architekto pavardė puikiausiai naudojama kaip prekės ženklas. Pasak p. Dariaus, XIX a. Vilniuje veikė daug prašmatnių restoranų, visi jie turi savo istorijas, verslas jas galėtų atkasti ir pasinaudoti. Kalbą pradėti būtų galima net ne nuo tarpukario, ne nuo carinės Rusijos, o nuo dar ankstesnių laikų, kai prie pagrindinių kelių įvažiuojant į Vilnių stovėjo karčiamos: Antakalnio pabaigoje, kur dabar yra „Lukoil“ degalinė, buvo Pospieškos karčiama; už Konarskio gėlių turgelio – Poguliankos karčiama, nuo jos kilo Poguliankos, dabartinės Basanavičiaus gatvės, pavadinimas; ant kalno stovėjo Karolinkos karčiama, davusi pavadinimą Karoliniškėms.
„Jos visos užmirštos ir niekaip neatgaivinamos nei realiai, nei raštu, kokiais nors tekstais“, – tarsteli p. Darius. Paklaustas, kodėl, jo manymu, verslui įdomiau imituoti senovę, užuot kūrusis istoriniuose pastatuose, p. Darius svarsto, kad vienas aspektas čia labai aiškus: ir verslininkai, ir šiaip žmonės kaip velnias kryžiaus bijo, kad jų turimos patalpos nebūtų pripažintos kultūros paveldu, kuris liudytų istorinę tiesą, nes tuomet su savo reikalavimais išnyra Kultūros paveldo departamentas (KPD), o jis kartais elgiasi kaip šuo ant šieno, kuris nei pats ėda, nei leidžia ką nors daryti. „Dažnai pastatas užkonservuojamas, lėšų tvarkyti jam neskiriama, viskas užkraunama ant jo savininko ar verslo pečių. Tai blogai, nes departamentui pripažinus objektą istorine vertybe, jis ir turėtų ja rūpintis ar bent jau padėti“, – kalba p. Darius. Anot jo, kultūros paveldo ženkliukas kartais prideda pastatui papildomos vertės, tačiau kartais ji būna abejotina: istorinio nekilnojamojo turto kaina pakyla, bet sykiu tokį objektą supančioja didžiuliai apribojimai. „Todėl verslininkui daug labiau apsimoka turėti ne realų paveldo objektą, o imituoti istoriją, kurti ką nors nauja. Ta tendencija yra ryški. Apgauni lankytojus, bet neturi papildomų išlaidų, kurios dažniausiai būna labai didelės
“, – dėsto p. Darius.
Istorijai trūksta demokratijos
Bet gal ne tik paveldas čia svarbu, gal reiktų sąžiningai pripažinti, kad mūsų istorinė atmintis tiesiog per trumpa? Atsakydamas į retorinį klausimą pašnekovas primena, kad Vilniaus, unikalaus miesto, kuriame per XX a. trylika kartų keitėsi valdžios (buvo caro, kaizerio okupacija, lenkų legionieriai, porą kartų bolševikai, vėl lenkai, tada lietuviai, tada sovietai, vokiečiai, vėl sovietai, ir galiausiai – nepriklausoma Lietuva), istorija nukirsta ir pradėta perrašinėti 1939 m., kai sovietai neva grąžino Vilnių Lietuvai, – nuo tada carinės Rusijos ir lenkų laikotarpis grimzta į užmarštį, akcentuojami tik ankstyvieji laikai, kai kunigaikščiai neva kalbėjo ir rašė lietuviškai, bet vėlgi apie juos, XII a. – XIV a. pradžią, yra daugiau mitologijos, hipotezių negu realių žinių. Kitas dalykas, sako p. Darius, Lietuvoje dominuoja globalioji istorija, dažnai politiškai angažuota valdovų, karų istorija, o vadinamoji žmonių istorija (people history), kuri yra gyva Vakaruose, Amerikoje, neįdomi ne tik verslui, bet ir patiems istorikams.
„Nė vienas jų nešneka apie urbanistinę, arba mažąją, lietuvių istoriją, – ne asmenybių, o socialinio gyvenimo, socialinių grupių istoriją, niekam neįdomu, kas atsitiko restoranams, viešbučiams, fabrikams, draugijoms“, – vardija p. Darius. Jis sutinka, kad į tą pusę einama: antai išleista įvairių studijų apie moterų gyvenimą XIX a., yra svarstymų, kodėl tautos patriarchai Vincas Kudirka, Jonas Basanavičius buvo tokie seksistai ir t. t., bet tai sietina ne su bendra istorijos demokratėjimo tendencija, o su aktyvėjančiu feminizmu. „Apskritai istorijos demokratėjimo tendencijų matyti, bet istorijos mokslas toli gražu dar nėra demokratinis. Jis autoritarinis, totalitarinis, – žiūrima į visumą, ne į individą“, – sako p. Darius. Todėl, jo įsitikinimu, eiliniai vilniečiai, tie, kurių tėvai jau gyveno sostinėje arba retais atvejais – gyveno po Antrojo pasaulinio karo čia atsikėlę seneliai, apie tarpukario Vilniaus, caro laikų istoriją žino žiauriai nedaug, – beveik nieko. Tekstų lietuvių kalba beveik nėra, kad galėtum studijuoti šaltinius, turi skaityti lenkiškai, rusiškai, angliškai.
Provincialus ir atsilikęs
Paprašytas išvardinti svarbiausius bruožus, kurie apibūdintų tą miglotą XIX a. pab. – XX a. pirmosios pusės Vilniaus istorijos tarpsnį, p. Darius sako, kad, žiūrint platesniame kontekste, Vilnius kaip buvo, taip ir liko ganėtinai konservatyvus, puritoniškas, provincialus miestas. „Visos kalbos apie Vilnių, kaip apie Europos modernų miestą, – tai provincialo noras pakilti iki kokių nors versalių, Semiramidės sodų, tačiau jo vyžos matyti, tiesiog kyšo“, – šypteli pašnekovas. Pasak jo, Vilnius pakilimą išgyveno XIX a. pr., carinės Rusijos valdymo pradžioje, kai Lietuvoje įsitvirtino Apšvietos laikotarpis, kiek pavėlavęs ateiti iš Vakarų Europos. Tuomet iš Jėzuitų jau buvo atimtas ir supasaulietintas Vilniaus universitetas, įsikūrė Šubravcų (nenaudėlių) draugija, veikusi 1817–1822 m. Jos nariai buvo VU profesoriai, miesto šviesuomenė. Draugija leido satyrinį laikraštį „Wiadomosci Brukowe“, pliekė jame visuomenės, ypač didikų ydas ir apskritai judino kultūrinę terpę. Vilniuje tuomet lankėsi daugybė mokslo žmonių iš užsienių – Karaliaučiaus, Prahos, Getingeno, Pavijos, Vienos universitetų profesoriai, vyko stiprūs universitetų mainai (tai aprašyta Jozefo Franko (1771–1843) „Atsiminimuose apie Vilnių“, išleido leidykla „Mintis“, 2001, 2013 m.)
„Paskaičius to meto prisiminimus, matyti, kad Vilniuje tuomet daug ko darėsi – didikai buvo tarpusavyje susipynę vedybomis, giminystės ryšiais, taigi į pokylius Vilniuje suvažiuodavo Europos ir Rusijos grietinėlė. Manau, kad vidurinis sluoksnis tuomet irgi jautė, kad gyvena ne kaime, o Europoje“, – šypsosi p. Darius. Anot jo, Vilnius klestėjo iki kokių 1830 m., vėliau ėmė smarkiai provincialėti, kol Muravjovo laikais išvis prarado modernaus, vakarietiško miesto įvaizdį, tapo Rusijos imperijos provincija be jokių teisių Vakaruose. Tarpukariu buvo tas pats: 1920 m. spalį įkurta Litwa Srodkowa (Vidurinė Lietuva) nepasiteisino: Vilnius buvo prijungtas prie Lenkijos ir liko gana provincialus, be modernios kultūrinės terpės, be kultūrinių sąjūdžių. Pasak p. Dariaus, XIX a. pab. – XX a. pr. itin konservatyvūs buvo ir Vilniaus žydai, jie priešinosi bet kokioms naujovėms, nuo Gaono laikų studijavo Torą, puikiai ją išmanė ir tuo apsiribojo. Vėliau, tarpukariu, kilo jų atgimimas – pasipylė žydų judėjimai, draugijos, o lenkiškai kalbančiųjų terpėje Vilnius anaiptol nebuvo nei kultūros, nei politikos centras, nors tos Litwos Srodkowos kūrėjai – Želigovksis, Pilsudskis – buvo iš Vilnijos krašto. „Deja, turiu nuvilti, – Vilnius buvo ganėtinai provincialus ir atsilikęs miestas. Ir mitai apie Vilniaus universitetą, kad jis seniausias, – tai juokas. XVI a. Jėzuitų ordinas kūrė visą universitetų tinklą, ir VU buvo įkurtas prieš pabaigą. O kur dar ne jėzuitų universitetai – Prahoje, Karaliaučiuje“, – dėsto pašnekovas.
Pakilimo banga – su statybomis
Kita vertus, XIX a. Vakarų Europą ir Rusiją užplūdo urbanizacijos banga, miestai tiesiog sprogo. Neaplenkė ji ir Vilniaus – XIX a. pab. – XX a. pradžioje senojo miesto sienos buvo nugriautos, pradėjo ryškėti pramonės bruožai, pastatyta daug gyvenamųjų namų, viešbučių, kavinių, miestas garsėjo orientacija į Vakarus, jame knibždėte knibždėjo pompastiškų pavadinimų: „Bristol
“, „Versalis“ ir t. t., – nebuvo nė vieno restorano rusišku pavadinimu. XIX a. pab. – XX a. pradžioje Vilniuje prasidėjo gyvenamųjų namų statyba – antai Juozapas Montvila (1850–1911), verslininkas, bankininkas, filantropas pastatė penkias garsias kolonijas – namų kvartalus. „Toks gudruolis buvo ne jis vienas, daugybė turtingesnių žmonių statė namus ir darė iš to verslą. Vilniuje gyveno daugybė magnatų, jie buvo pagrindinis miesto plėtros variklis“, – sako p. Darius. Pradėta statyti ir miesto namų, skirtų gyventi vienai šeimai, – tokius statėsi architektai, bankininkai, teisininkai, gydytojai – pasiturintis miestiečių sluoksnis. „Apskritai didžioji Vilniaus statyba vyko 1938 metais, iki karui prasidedant. Prieš Antrąjį pasaulinį karą lenkai lyg tyčia lietuviams paliko labai daug gerų dalykų: restauravo Katedrą, sutvarkė visą jos aikštę, pastatė daugybę namų“, – šypsosi pašnekovas. Plėtėsi ir pramonė, pasak p. Dariaus, 1908 m. Vilniuje, kuriame gyveno apie 200.000 žmonių, veikė 88 fabrikai ir gamyklos. Darbininkų buvo daug, 1905–1907 m. neramumus, vadinamus revoliucija, sukėlė būtent pramonės darbininkai, dirbę ne mažose manufaktūrose, o didelėse įmonėse, fabrikuose.
Vėlgi, – tarpukariu Vilniuje fabrikų beveik neliko, 1925–1939 m. veikė vienintelė moderni radijo aparatūros gamykla „Elektrit“, stambiausia tarpukario įmonė Vilniaus krašte, metinė jos apyvarta buvo per 1 mln. USD. Joje dirbo apie 1.100 žmonių, per metus pagamindavo apie 50.000 radijo imtuvų. Gamyklą įkūrė vietiniai žydų verslininkai, broliai Samuelis ir Hiršas Chvolesai bei Nachmanas Levinas. Iš pradžių tai buvo radijo prekių krautuvė su dirbtuvėmis Vilniaus gatvėje, prie Radvilų rūmų, vėliau buvo pastatyta nauja gamykla Generolo Šeptickio gatvėje (dabar – Ševčenkos g. 16 a). Gamykla plėtėsi, pasistatė nuosavą elektrinę, mechaninio skyriaus mašinų parką, mazgų gamybos įmonę, savo laboratorijas ir sandėlius. Savos gamybos mazgų dalis „Elektrito“ gaminiuose siekė 80%. Radijo lempos buvo parsisiūsdinamos iš „Philips“, rezistoriai – iš „Horkiewicz“, elektrolitiniai kondensatoriai – iš kelių įmonių, garsiakalbių membranos ir magnetai buvo importuojami iš Anglijos. Gamykloje gaminta ir garso stiprinimo aparatūra – mikrofonai, galios stiprintuvai (iki 240 vatų), garsiakalbiai ir kt.
Pasak p. Dariaus, 1939 m. atėję sovietai gamyklą su visais įrenginiais išvežė į Minską, išvažiavo ir dalis inžinierių, darbininkų. Ten buvo įkurta V. Molotovo radijo gamyklą, o ištuštėjusiuose pastatuose Vilniuje karo metais įkurdintas kailių fabrikas, jame dirbo Vilniaus geto žydai. Po karo čia buvo įsteigta užslaptinta SSRS aviacijos pramonės ministerijos radiotechnikos gamykla, vėliau – tokia pati slapta radiotechninių matavimo prietaisų gamykla, vadinamasis Burdenkos penketukas. „Elektrit“ pastatų toje teritorijoje išlikę iki šiol.
Tereikia apsidairyti
Praėjusio laiko ženklų Vilniuje apstu. Antai eidamas pro Rotušę ant galinės sienos virš durų pamatysi šv. Kristoforo ženklą ir datą – 1938 m., tais metais restauruota Rotušė tokia pati išliko iki šių dienų, net paradinių durų rankenos – autentiškos. Geras išlaikyto eksterjero pavyzdys, pasak p. Dariaus, – Šv. Stepono gatvės pasaže, namo Nr. 7 vidiniame kieme, užrašai jidiš ir lenkų kalbomis, skelbiantys, kad čia buvęs saldainių fabrikėlis. Pavyzdys, kaip nereikia tvarkytis, – garsioji Konrado celė buvusiame Bazilijonų vienuolyne Aušros Vartų g. 7, tiesiog perkelta į falsifikuotą vietą – iš antrojo pastato aukšto į sargo namelį. „Išskridęs“ istorijos artefaktas – didžiulė porcelianinė gulbė, nuo carinės Rusijos laikų visą sovietmetį ir vėliau, iki 2007–2008 m. pratupėjusi „Gulbės“ vaistinės lange. Nebeliko nei vaistinės, veikusios nuo 1883 m., nei gulbės, – ši kažkur paslaptingai dingo. Pasak p. Dariaus, matyt, ją kažkas pavogė, forumai virte virė, bandant išsiaiškinti, kur dingo gulbė. Beje, į ją pretendavo net lenkų estrados žvaigždė Maryla Rodowicz, jos senelis Vladislovas Rodovičius buvo vaistininkas, kaip ir jo broliai. Vienas iš jų Didžiojoje gatvėje turėjo vaistinę „Pod Łabędziem“ („Po gulbe“), kurios vitrinoje tupėjo gulbė. Tokius objektus galėtum vardinti ir vardinti (smalsiajam čia pasitarnautų kad ir 2011 m. „Baltų lankų“ leidyklos išleista knyga „Vilnius 1900–2012, naujosios architektūros gidas“, yra nemažai ir kitų leidinių), – tų objektų yra, tereikia einant gatve pakelti galvą. Ir stebėti. Ir stebėtis.