Įvairialypė renovacijos nauda

Sunku nesutikti. Darni miesto plėtra – tikrai strateginis, ypač kai kalbame apie didmiesčius, tikslas. Tačiau negaliu sutikti, kad siūloma renovacijos programa kaip nors gali sutrukdyti darniai miesto plėtrai.

Iš tikrųjų šis projektas – ne vien pagyvenusių žmonių projektas. Žinoma, greičiausiai didelė dalis senuose kvartaluose gyvenančių žmonių – tai pensinio ar artimi šiai amžiaus grupei žmonės. Tačiau atmetus finansinius dalykus, yra ir objektyvių sąlygų, kodėl jie išlieka lojalūs „senajai statybai” – tai išvystyta miesto infrastruktūra.

Šiuo metu sunku tikėtis, kad kiekvieno modernaus miesto kokybės ženklas – infrastruktūra – greitu metu atkeliaus iki priemiesčių. Tai sunkiai įmanoma dėl finansų stokos. Taip pat kyla klausimas, ar tikrai būtina tai daryti? Norint eiti didesnio efektyvumo ir pažangos keliu, esant ribotiems finansiniams resursams, geriau orientuotis į Vilniaus gyventojų tankumo didinimą, kuris, daugelio ekspertų nuomone, yra per mažas, o ne svajoti apie papildomas investicijas. Tad dar vienas gal ir nelabai ekonominis argumentas už renovacijos procesą – galimybė sugrąžinti žmones į modernų miestą.

Akivaizdu, kad kai kurių namų gal ir neverta renovuoti – juos reikia griauti. Visgi kalbant apie šią idėją pamirštama paminėti galimas rizikas. Griauti namus reiškia juos išpirkti. Tai gali lemti nesibaigiančias teisines kolizijas, kurios užtruktų gal net iki naujų rinkimų. O rezultatas – ir toliau nulinis. Šiame kontekste argumentai, kad ne tik kaimynė Rusija, bet ir ES senbuvės (Olandija, Vokietija) eina būtent tokiu keliu – nekorektiška. Ten buvo griaunamas valstybinis arba tiksliau, municipalinis būstas, o Lietuvoje kalbama apie privačią nuosavybę. Abejoju, ar bus labai lengva „iškeldinti“ gyventojus iš „seno ir nepatrauklaus“ būsto Antakalnio ar Naujamiesčio rajonuose?
     
Ekonominiai pliusai. Darni miesto plėtra ir/ar žmonių noras gyventi ar negyventi senuose namuose visgi daugiau miestų sociologų ir architektų diskusijų klausimas.

Jau ne kartą buvo minėti ekonominiai renovacijos pliusai – tikroji energetinė nepriklausomybė, naujų/senų darbo vietų sukūrimas ir mokesčiai į biudžetą.

Tačiau ir čia yra visokių „bet”. Jei energetinė nepriklausomybė – ilgalaikė nauda, tai didžioji dalis sukurtų darbo vietų visgi bus trumpalaikės. Tad norint pasiekti didžiausio efektyvumo investuojant valstybės pinigus, būtina orientuotis į vidinius išteklius. Kylančios baimės, kad reikiamos darbo jėgos gali pritrūkti, šiek tiek pagrįstos. Nors praėjusiais metais turėjome apie 200 tūkst. bedarbių ir bene pusė jų – ilgalaikiai, t. y. „atėję“ iš krizės nustekento statybų sektoriaus, greičiausiai dalis jų sėkmingai dirba nelegaliai. Taigi, statybų verslo atstovai gali susidurti su tam tikrais iššūkiais ieškant jiems reikalingų žmonių.

Visgi šioje situacijoje būtina principinė pozicija – reikia „legalizuoti“ šešėlinius verslus ir sudaryti vienodas konkurencines sąlygas visiems verslo objektams, o ne svarstyti apie darbo jėgos importą iš žemesnio darbo užmokesčio ekonomikų.

Importo naudojimas (kalbant ne tik apie darbo jėgą) sumažins teigiamą renovacijos poveikį ekonomikai, nes didžioji dalis valstybės pinigų ir vėl iškeliaus iš šalies. Lietuvos formalizuota valstybės išlaidų poveikio ekonomikai analizė rodo didelę tikimybę, kad išlaidų didinimas gali neigiamai paveikti BVP, o viena iš tokio efekto priežasčių – stipri mūsų ekonomikos priklausomybė nuo importo.