Išvyko kaip darbininkas, grįžo kaip vadovas
Linas Juškevičius, Tauragės UAB „Mozita“, prekiaujančios norvegiško dizaino baldais, atstovas, tokius karjeros vingius gali paliudyti: išvykęs į užsienį užsidirbti pragyvenimui, jis grįžo čia kaip tenykštės įmonės atstovas.
„Išvykęs į Norvegiją pradėjau dirbti baldų fabrike. Buvau paprasčiausias darbininkas, tačiau mane domino viskas – gamybos technologija, medžiagos, baldai. Visur lindau, domėjausi, norėjau suprasti, kaip pagaminami baldai, nes man buvo įdomu. Toks mano susidomėjimas neliko nepastebėtas vadovų. Jie pasikvietė mane ir pasiūlė... grįžti atgal į Tauragę“, – šypsosi pašnekovas.
Tačiau vyriškiui buvo siūloma važiuoti ne tuščiomis – tuo metu jo darbdaviai kaip tik perkėlė didelę dalį gamybos į Lietuvą, tiksliau, į Tauragės UAB „Benera“, tad ieškojo dviejų lietuvių, kurie galėtų stiprinti pardavimus mūsų šalyje.
Pirmi žingsniai – vykę
Įmonė Lietuvoje veikti pradėjo vos prieš mėnesį – buvo skubama, kad tik suspėtų prisistatyti Vilniuje vykusioje parodoje „Baldai 2014“.
„Manau, kad prisistatymas mums pavyko, nes grįžome prisirinkę nemažai naudingų kontaktų. Netgi gavome ir užsakymų – viena mokykla susidomėjo kai kuriais mūsų baldais“, – pasakoja p. Juškevičius.
Anot jo, esminiai skirtumai tarp Skandinavijos ir Lietuvos pirkėjų – perkamoji galia. Skandinavai pirmiausia dėmesį kreipia į tai, ar baldas patogus, praktiškas, koks jo dizainas. Jei viskas tinka, prekę iš karto ir įsigyja.
„O štai lietuviai pirmiausia žiūri į kainą. Jei ši per didelė, net nesigilina į kitas baldų savybes ir eina toliau“, – sako „Mozitos“ atstovas.
Vis dėlto jis tikisi Lietuvos pirkėjus prisijaukinti siūlomais norvegiško dizaino baldais.
„Jei jie būtų gaminami pačioje Norvegijoje, manau, tikrai retas, kuris čia galėtų jų įpirkti. Kadangi gamyba vyksta Tauragėje, sąnaudos sumažėja 3–4 kartus. Be to, pastebėjau, kad daugelis pirkėjų nori pirkti būtent mūsų šalyje pagamintus baldus, taip remdami vietinius gamintojus. Tai džiugina. O norvegiškas dizainas lietuviškiems badams suteikia išskirtinumo“, – teigia p. Juškevičius.
Pavyzdys kitiems
Pono Juškevičiaus istorija gali įkvėpti ir kitus verslininkus išnaudoti mūsų emigrantų žinias ir galimybes. Pernai tam tikslui netgi buvo pradėtas projektas „Backto.lt“, kurį iniciavo Tauragės industrinis parkas (TIP). Nors su „Mozitos“ atėjimu į Lietuvą šis projektas neturi nieko bendra, tačiau jis taip pat ragina išeivius pargrįžti parsivežant žinių ar verslo idėją, o gal net atstovavimo sutartį.
„Žinau pavyzdį iš Airijos. Viena airė Lietuvoje atidarė įmonės filialą ir prekiauja valymo priemonėmis. Paklausiau jos, kodėl plėtrai pasirinko būtent Lietuvą, o ne kitą kokią nors šalį. Pasirodo, jos administratorė yra lietuvė, tad apie mūsų šalį daug pasakojo ir tiek sudomino, kad verslininkė sugalvojo čia imtis veiklos“, – yra sakęs Linas Stankus, vienas iš TIP įkūrėjų, „Backo.lt“ projekto vadovas (2013 05 02).
Taigi, jei užsienyje besidarbuojantys lietuviai pasakos apie savo šalį vietiniams verslininkams, bus savotiški Lietuvos ambasadoriai, tikėtina, kad mūsų šalį šitaip atras ir daugiau verslo atstovų, galvojančių apie plėtrą svetur.
