Naujoji makroekonomikos strategija

Esu makroekonomistas, tačiau laikausi kitos nuomonės negu dvi pirmaujančios mano profesijos atstovų stovyklos JAV – neokeinsistai, kurie visą dėmesį skiria augančiai visuminei paklausai, ir pasiūlos teorijos šalininkai, kurie orientuojasi į mokesčių karpymą. Pastaraisiais metais abi mokyklos nesėkmingai bandė pagerinti dideles įplaukas surenkančių valstybių nuosekliai prastus rodiklius. Atėjo metas naujai strategijai, kuri pagrįsta tvariu, investicijomis skatinamu augimu. Esminis makroekonomikos iššūkis yra paskirstyti visuomenės išteklius taip, kad jie būtų panaudoti geriausiai. Darbuotojai, kurie nusprendžia dirbti, turėtų gauti darbo, gamyklos turėtų veiksmingai išnaudoti savo kapitalą, o toji pajamų dalis, kuri, užuot skyrus vartojimui, yra taupoma, turėtų būti investuojama į gerovės ateityje gerinimą.

Būtent ties šiuo trečiuoju iššūkiu ir suklupo neokeinsistai ir palaikantieji pasiūlos teoriją. Dauguma dideles pajamas gaunančių šalių nesugeba tinkamai arba protingai investuoti tų pajamų taip, kad jos duotų didžiausią naudą ateityje. Investicijos savoje šalyje galimos įvairiomis formomis, įskaitant verslo investicijas į įrenginius ir pastatus, namų ūkių investicijas į būstą ir valstybės investicijas į žmones, žinias ir infrastruktūrą. Neokeinsistai siekia paskatinti bet kokias investicijas savo šalyje. Pasiūlos teorijos šalininkai, priešingai, nori skatinti privačiojo (ir tikrai ne viešojo!) sektoriaus investicijas mažindami mokesčius ir valstybės reguliavimą. Nei neokeinsistai, nei pasiūlos teorijos propaguotojai neskiria dėmesio tikrosioms gelbėjimo nuo šio stabilaus investicijų kryčio priemonėms.