Prisijaukinus Kanarų salas

Artimose šiltosiose šalyse – Egipte ar Tunise – bruzdant neramumams, bene vienintelė tikra Afrikos platumų šalis, pasiekiama iš Vilniaus, Varšuvos ar su persėdimu iš Kauno, – Kanarų salos.

Skrydis iš Vilniaus – mums netinkamu laiku, stačia galva trenktis naktiniais Lenkijos keliais iki Varšuvos širdis netraukia, tad renkamės skrydį iš Kauno.
Ir trečias kartas Kanaruose nemeluoja: šiose salose galima sulaukti dvasinės palaimos. Telieka antrąją kelionės dieną išsinuomoti automobilį ir nykti iš apkūnių įkaušusių anglų gulyklos ir valgyklos tuo pačiu metu – viešbučio „Los Zocos“.

Kryptis – aukštumos
Lankantis šiaurinėse Kanarų salose – Lanzarotėje ir Fuerteventūroje – tris dienas galima skirti tiesiog grožėtis neaprėpiamais toliais: būtent ten pasineri į tą svaigią nepakartojamą melancholiją. Iš 500–600 m aukščio apžvalgos aikštelių atsiveria gretimi miniatiūriniai salynai, tarp jų nardo jachtos ar greitaeigiai kateriai. Giedrą dieną žvilgsnis užgriebia 30–40 km spinduliu, ūkanotą – vėjo šuorai išlupa iš horizonto vulkaninės kilmės gūbrius tiesiog iš bangų.
Lanzarotė yra vulkaninės kilmės sala, taigi viena dažniausiai lankomų vietų, skirta susipažinti su seismologiniais procesais. Gidas, vesdamas ekskursiją „Cueva de Los Verdes“ urvuose, ne kartą priminė: didieji ugnikalniai sproginėjo prieš 150 ar dar daugiau metų, o su mažiukais pasitaiko visko. Štai prieš pusantrų metų per puskilometrį nuo didžiųjų salų Atlanto vandenyne sprogtelėjo vulkaniukas: dabar ji jau užaugo iki keliasdešimties metrų virš vandens. Dar viena Kanarų sala?

Be abejo, gido išvedžiojimus apie seismologinius tyrimus ir turistams rodomus supaprastintus mokslinius tyrimus, kai ant kažkokiu dirbtinu būdu įkaitintų akmenų pilami kibirai šalto vandens, reikėtų vertinti atlaidžiai – toks šou tėra tingiems turistams skirta pramoga. Tikros ugnikalnių šalies, t. y. Islandijos, gyventojai tokių naivių pramogų už 9 EUR siūlyti nedrįstų, – seismologiniais reiškiniais ten siūloma gėrėtis nemokamai. Nelieka stebėtis, kad islandams visa ši ekskursija atrodo kvailoka. Tačiau Lanzatorė turi savo žavesio, kurio nesumenkina primityvios turistinės atrakcijos.
Dar viena turistų pamėgta vieta – nacionalinis parkas Montanas del Fuego. Savo automobilius palikę aikštelėje, turistai susėda į dviaukštį autobusą, pro kurio langus ir grožisi nacionalinio parko vaizdais. Įspūdžius sustiprina rengėjų sumanyta vaizdo ir garso dermė: už lango – kvapą gniaužiantys vaizdai, o viduje – G. Bizet opera „Karmen“.

Kiek kitokį emocinį foną sukelia Atlanto pakrantės. Štai Lanzarotės šiaurės vakarų pusėje esantis smėlėtas Famaros paplūdimys – tikra jėgos aitvarų meka. Žvelgiant iš toliau, viskas atrodo ir gražu, ir nesudėtinga, tad nejučia kyla azartas patiems įsirašyti į pradinukų pamokėles. Tačiau užtenka prieiti arčiau ir supranti – pirmas bandymas gali palaukti, nenusisukti sprando kur kas svarbiau.
Kitokius potyrius siūlo Lanzarotės pietinio iškyšulio Punta del Papagajo paplūdimiai. Juos renkasi šeimos, o vakarop pakrantės virsta tykių saulėlydžių rojumi, į kurį įvažiavimas kainuoja 3 EUR vienam automobiliui.
Į pakeliui pasitaikančius kaktusų muziejus ar alijošių perdirbimo farbrikėlius gali užsukti nebent labai įnoringą antrąją pusę turintys tėvynainiai ir amerikiečiai. Jiems toks komercinis turizmas įtinka.

Fuerteventūros magija
Savaitę būnant Lanzarotėje neaplankyti gretimos Fuerteventūros salos būtų klaida. Tiesa, keltis į gretimą už 30 km esančią salą automobiliu tikrai neverta, nes pigiau išsinuomoti kitą mašiną, o automobilį, su kuriuo važinėta Lanzarotėje, patogu palikti nemokamose uosto „Playa Blanca“ stovėjimo aikštelėse. Bilietas į abi puses „Amras“ keltu – 23 EUR vienam keleiviui, salų nuolatiniams gyventojams – 15 EUR. Kelionė trunka apie pusvalandį.
Fuerteventūra, palyginti su Lanzarote, – tiesiog laukinės gamtos perliukas. Ji nėra tiek sukomercinta ar urbanizuota kiek Lanzarotė. Jos kraštovaizdis gerokai skiriasi nuo kitų Kanarų salų: negirdint vietinių gyventojų kalbos ir nutrynus vieną kitą pakelėse matomą ispanišką užrašą būtų sunkoka suprasti, kur esi. Vietinių gyventojų namai pagal savo koloritą labiau primena Tunisą ar už 130 km esantį Maroką; sustingusios lavos laukai panašūs į Mėnulio peizažu vadinamas Islandijos dykynes, o šiluma ir vaisiai – graikiškosios Kretos skonio.
Viską į savo vietas sustato ir į realybę grąžina Atlanto vandenynas, įsukantis smėlio audras, kurios kyla visai prie pat Koralejo miesto plytinčioje smėlio dykumoje. Smėlio audros tokios stiprios, kad važiuojant automobiliu tenka įsijungti artimas šviesas ir rūko žibintus. O šalia vandenyno besidriekiančiame paplūdimyje iki kelių įbridus į vandenį tenka galynėtis su 1,5–2 m aukščio bangomis. Kopos, vandenynas, vėjai ir smėlio audros – tai su niekuo nesupainiojami Kanarai.
Pasikrovus garsų, vaizdų ar bangų mūšos energijos galima grįžti į viešbutį „Los Zocos“ ir atsainiu šypsniu nužvelgti manų košės spalvos anglus, kurie nuo ryto iki vidunakčio „all inclusive“ valgykloje naikina visa, kas pilama ir turi laipsnių. Ir nieko bloga čia įžvelgti neverta – kiekviena tauta turi savo Šventąją ar Žaliuosius ežerus.

Praktiški patarimai

* Planuodami kelionę į Kanarų salas, patyrinėkite užsienio kelionių organizatorių pasiūlymus. Mokėsite kur kas mažiau ir aplankysite tautiečių neatrastas vietas. Viena galimybių keliauti – kad ir su lenkų „Itaka“.
* Nukakti į Kanarų salas pigių skrydžių bendrovėmis galima iš Kauno per kitų šalių oro uostus, pvz., Bristolį ar Frankfurto Hano oro uostą. Bilietus patartina pirkti tik pirmyn, pvz., Kaunas–Bristolis–Lanzarotė–Frankfurtas–Kaunas. Bilietas į abi puses – visada brangesnis.
* Neimkite „viskas įskaičiuota“ varianto – pažinti vis kito restorano virtuvę įdomiau, juolab nebus prievolės pietų metu grįžti pietauti.
* Stenkitės rinktis į Vokietijos rinką orientuotus viešbučius – pusryčiai ar vakarienė bus artimesni mūsų lietuviškam skrandžiui, nei britams pritaikytos keptos žuvys su bulvytėmis.