Nuo Žemaitijos aukštumos
Namuose apmestą maršrutą koreguoja prakiuręs dangus, pirmadieniais uždarytos muziejų durys ir lankytojų centrų darbuotojų patarimai.
„Butėna ožlėpkėt ont Sprūdės pėliakalnė, tėn vėskou dėl jūsa, tuokių turistų, padariem, teik investavuom. Vėsai šalė, pri Gloda ežera, Pavondenės dvara mauzoliejus, tuokė niekor nebūsėt veiziejė. Per kūlgrindą brėskėt tėkta basė, ėšmeskėt tus sava kruoksus, tik tep pajosėt istuorėjs prisėlėtėmą“, – šitaip Varnių regioninio parko lankytojų centre aiškino toks šviesiaplaukis, ekstravagantišką šukuoseną šelmiškai suderinęs su rupia žemaitiška šnekta.
Atnaujinom pažintį su seniau lankytais muziejais, dauguma jų rekonstruoti, išgražinti. Bet labiau ieškojom tokių kertelių, kuriose dar nebuvę, ypač gamtos, nors stabdžius spaudėm ir kone prie kiekvieno paminklėlio ar bažnytėlės.
VŽ „Savaitgaliui“ – kelios klajonių po Žemaitiją nuobiros.
Pasidairymai
„Kalnelis – apsidairyti, / akmuo – atsisėsti, / praeivis – pasikalbėti, / vakaras – atsidusti“, – gražiau ir trumpiau apie Žemaitiją, regis, nepasakytum. Šie poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiai skirti ne Žemaitijai, o jos ir kartu visos Lietuvos pėsčiajam riteriui Česlovui Kudabai, keliaujant po Varnius tuos jo „atsidūsėjimus“ buvo malonu pasklaidyti.
Vien Varnių regioniniame parke – keliolika piliakalnių, menančių kovas su kryžiuočiais. Čia ir Medvėgalis, ir raganų pamėgtoji Šatrija. Jos viršukalnė nugenėta, išpuoselėta, o papėdė intensyviai tvarkoma. Pasigėrėjom Moteraičiu, iš tolo pamojavom Girgždūtei. Bet išdidžiausiai galvą kelia Sprūdė, ne tiek dėl praeities mūšių, bet kad ir dabar ji – tarytum vakar supilta: sutvarkyta aplinka, viršugalyje ratu suguldytuose didžiuliuose akmenyse iškalti svarbiausių apylinkės vietovių kontūrai ir atstumas iki jų.
Niekur kitur Lietuvoj pakelėse neteko matyti tiek daug gandrų ir gandralizdžių, karvių bandų, tokių plačių javų laukų.
Ir, žinoma, kryžių, koplytstulpių, koplytėlių. „Mūsa bažnytelė“, – meiliai į kryžkelėj stovinčią koplytėlę mosteli darže krutanti senatvė, kai sustojame nusipaveiksluoti to grožio. Ornamentuotos, ryškiomis spalvomis išdažytos, viduje išpuoštos koplytėlės ramina savo nuoširdumu. Nežinomų dievdirbių mums paliktos budi pakelėse, laimina keliaujančius.
Lūkstas ir Debesnos
Apie Varnius, jų istoriją ir šviesius žmones – jaučio odos prirašytos. Bet kažin ar dažnas žino, kad Varnių pašonėje tysantis Lūksto ežeras išskalauja gintaro? Kai kas giriasi ir visai nemenkų gabalų radęs, bet mums Gintaro įlanka nebuvo dosni.
Ko gero, nedaug kas girdėjo ir apie Debesnų pelkę šalia Varnių. Pėdindami per ją nutiestu 2 km botaniniu taku išėjome ir žemapelkės pažinimo kursą. Sunkoka buvo patiems pelkėje atpažinti tuos įvairiausius augalėlius, kurių nuotraukos rodomos stenduose, bet užtat širdį medumi tepė jų pavadinimai: beržas keružis, laibųjų viksvų bendrija, papūstžandis mėšlius...
Sietuvos kūlgrinda
Yra toks slaptas akmenimis grįstas kelias per Sietuvos upelį ir pelkę, nutiestas kovų su kryžiuočiais laikais. Archeologas Liudvikas Kšivickis XX a. pr. rašė, kad tie akmenys, metai iš metų vežti žiemą ant pelkės ledo, pavasarį nugrimzdavę, – šitaip susidarė povandeninis grindinys: „Akmenys esą plokšti ir dideli kaip stalas, galima važiuoti ketvertu sukinkytų arklių. Bet jei šiek tiek kryptelsi į šoną, tai brinktelėtumei su visu vežimu į tokią gilumą, iš kurios jau nebeišsikapstytumei.“
Sietuvos pelkės gylis – iki 7 m. Tad reikėjo narsos iki pusės grimzti į juodą klampynę, kol koja pasiekdavo akmenis. Basoms mūsų kojoms jie visai neatrodė plokšti, bet skaudžiai dūrė ir vertė iš koto. Pasigailėjom nenusitvėrę po kokią lazdą atsiremti. Visa laimė, kad išbridusiems iš to liūno yra upelis maurams nusiprausti.
Energetiniai labirintai
Energetinių labirintų ir geometrinių figūrų parką Likšų kaime netoli Platelių ežero, Žemaitijos nacionaliniame parke, išaugino kaimo turizmo sodybos savininkai, ieškodami, kuo patraukti lankytojus. Tai anaiptol ne klaidūs labirintai, o, priešingai, skatinantys proto aiškumą. Sakoma, kad sukinėjantis jų takeliais, įsijungia abu žmogaus smegenų pusrutuliai. Du maži (52 ir 600 m) ir du dideli (apie 1,7 km) labirintai, mandala, harmonizuojantys kupolai, merkaba.... Net ir netikintis tokiais dalykais žmogus gali drąsiai kelti koją į šią sodybą. Jei ir nepajus energijos pliūpsnio, tai bus nustebintas žemaitiško užsispyrimo, uolumo, grožio pajautos.
Plokščiuose
Nepatikėjom, kai Platelių lankytojų centro darbuotoja, patarusi užsukti į po rekonstrukcijos atidarytą Šaltojo karo muziejų, pridūrė – dabar tai pats lankomiausias muziejus rajone. Ir tikrai – tiek žmonių nematėm jokiame kitame objekte.
Pirmajai Sovietų Sąjungos požeminei raketinei bazei ši Žemaitijos nacionalinio parko vietovė labai tiko – neįžengiamuose miškuose žmonių buvo reta. Ir dabar į teritoriją, kuri anuolaik buvo apsupta kelių eilių spygliuotomis tvoromis, įeiti galima tik su gidu. 1963–1978 m. čia buvo dislokuojamos 4 vidutinio nuotolio balistinės raketos, apginkluotos 2 megatonų galios termobranduolinėmis galvutėmis ir nutaikytos į Vakarus. Unikaliame komplekse dabar – ginkluotės pavyzdžiai, maketai, gausu vaizdinės ir grafinės medžiagos. Deja, autentiškų įrenginių nedaug, pasitraukus sovietų armijai čia uoliai pasidarbavo metalų vagys.
Barstyčių akmuo
Puokės kaime, netoli Barstyčių (Skuodo r.) murkso didžiausias Lietuvos akmuo, praaugęs ir patį Puntuką. Mokslas sako, kad iš tolimosios Skandinavijos jį atvilkęs ledynas. Legendos byloja kitką: kitados čia buvusi pagonių šventovė, jos ugnį kursčiusios vaidilutės neištikimybė užrūstino Perkūną, šis trenkęs šventuoju akmeniu ir viską užvertęs žemėmis. Tik akmens viršūnė vis kyšojusi iš po žemių, kol melioratoriai šį „kūlį“ atkasė 1958 m.
Navidansko parkas
Veik prieš šimtmetį užsispyręs jaunuolis Izidorius slapčia nuo tėvo pasodino beržų, liepų, tujų. Tėvui patiko obelys, kriaušės, mat veda vaisių. Bet kokių stebuklingų vaisių iki šiol duoda atkaklaus žemaičio Izidoriaus Navidansko visą gyvenimą kurtas sodas, vėliau pavadintas Žemaičių botanikos parku: įvairiausi rečiausi augalai, tankios alėjos, alpinariumai, poilsio salelės, žuvų pilni tvenkiniai... Po šį Kalnėnų kaime, netoli Ylakių, puoselėjamą 57 ha parką vaikštinėjome už dyką, susimokėti reikia tik statantiems palapines, švenčiantiems vestuves ar už komercinės žvejybos paslaugas.
Veretos pakrantėj
Latvijos pašaliuose ieškojom įdomesnių koplytstulpių. Radom. Ant Veretos kranto išdrožtų. Bet radom ir tai, ko neieškojom, – Gėsalus (Skuodo r.), kuriuose tie koplytstulpiai ir rymo. Nustebino išdailinti, išgražinti „gyvenimai“. Nė vienos apleistos sodybos, lyg viena su kita varžytųsi. Prie vieno namo dailiausia koplytėlė – akių negali atplėšti, prie kito medinis malūnėlis dūzgia, dar toliau akmenariumas ir užrašai ant tvarto durų „šėns“, „šou“, „mėlta“.
VERSLO TRIBŪNA
Vilniuje miesto gyvenimo centre „Europoje“ atsinaujinęs „Lemon Gym“ kelia čia besikuriančio sporto, grožio ir sveikatingumo „hubo“ kartelę dar aukščiau. Sporto klubų tinklas modernizuoja esamus klubus, atveria naujus ir siūlo paslaugas, kurių iki šiol sporto klubų narystėse nebuvo. Vienas ryškiausių to pavyzdžių – atnaujintas ir dar didesnis „Lemon Gym“ klubas „Europoje“. Per paskutinius kelerius metus į klubo atnaujinimą, praplėtimą, naujų paslaugų įvedimą buvo investuota beveik 400 tūkstančių eurų.
Prieš dešimtmetį pristatę ikoniškąjį švedų prekių ženklą „Hästens“, jo atstovai žengia dar vieną žingsnį gero miego ambasadorystės linkme: siekia suburti kokybiškų lovų, čiužinių bei miego aksesuarų gamintojus. Šiandien pirkėjams jie siūlo ir gilias šaknis turinčios britų kompanijos „Vispring“ produktus.
Miesto gyvenimo centre „Europa“ kuriamas sporto, grožio ir sveikatingumo „hubas“. Daugiau nei 2,3 tūkst. kv. metrų ploto patalpose savo flagmaną atidarys sporto klubų tinklo lyderis Lietuvoje „Gym+“. Šio klubo įrengimui numatomos didžiausios investicijos į vieną klubą tinklo istorijoje.
Išlaikymo vaikams klausimai yra vieni jautriausių šeimos teisės santykiuose. Jie neatsiejami nuo vaiko teisių ir interesų apsaugos, o jų sprendimas teismuose dažnai priklauso nuo įvairių aplinkybių – tiek tėvų turtinės padėties, tiek besikeičiančių vaiko poreikių. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos bei teismų praktika nustato pagrindus, kokiomis sąlygomis išlaikymo dydis ar forma gali būti pakeisti, siekiant užtikrinti, kad vaikui visada būtų garantuotos gyvenimo, mokymosi ir vystymosi sąlygos ir teikiamo išlaikymo proporcingumas tėvų turtinei padėčiai.
Du vaikiai veją pjauna moderniais traktorėliais, laukus dar nematyta technika kedena. „Gėsalų žemės ūkio bendrovė“ – perskaitome išvažiuodami.
Truikinų šaltinėlis
Šį saugomą gamtos paveldo objektą (netoli Aleksandrijos) žmonės vadina Šmitos (pagal šalia gyvenusiųjų pavardę) versme. Daubos gilumoje iš po žemių besiveriančios dvi kunkuliuojančios akys yra skirtingų spalvų, priklausomai nuo dugno smėlio: pilkšva mažesnė, gelsvai rusva daug didesnė. Vanduo skaidrus, šaltas, kalbama, turi paslaptingų galių – gydo sąnarius, akis.
Šauklių riedulynas
Užsimoję pamatyti, kaip atrodo Lietuvos tundra, sukame į 80 ha teritoriją Šauklių kraštovaizdžio draustinyje, Salantų regioniniame parke. Tiesa, riedulių čia ne tiek daug, kiek tikėtumeis, ir tie patys apkerpėję. Vietiniai pasakoja, kad uždraudus čia ganyti gyvulius „kūliai“ apaugo žolėmis, krūmokšniais. Užtat vešėte veši įvairiausių formų kadagiai, kiti net iki 6 m išstypę. Šauklių pažintiniu taku miname gaivų rugpjūčio rytą, rasai dar nenugaravus. Po kojomis viržiai kloja violetinius kilimus, pelkėje užrietusios galvas trimituoja gervės. Nesinori išeiti.
Japoniškas sodas
Žemaitijoj ne viskas vien žemaitiška. Mažučių kaime, netoli Darbėnų, kyla Japoniškas sodas. Prie japoniškų augalų jame labai gražiai derinami ir lietuviški. Dainuojančių akmenų slėnį savo ir rėmėjų lėšomis savininkai plynuose laukuose kuria tikrų japonų, kraštovaizdžio specialistų, talkinami. Užsimota būti didžiausiu tokiu parku Europoje, bet iki pabaigos dar toli.
Jau veikia bonsų auginimo mokykla, bonsų sodo paroda, jos eksponatų galima įsigyti.
Medžio altoriai
Medžio altoriais, padarytais iš netoliese augusių ąžuolų kamienų, viršuje supintomis šakomis, gali girtis tik Girdiškės (Šilalės r.) bažnyčia. Negirdėtas ir jos pavadinimas – Švč. Mergelės Marijos Snieginės. Tokiu pat vardu vadinama viena Romos bažnyčia, pastatyta toje vietoje, kur rugpjūtį netikėtai iškrito sniegas. Pamačiusi mus su fotoaparatu vaikštinėjančius aplink, neprašoma atsiskubino p. Nijolė. Varpininke prisistačiusi, duris atrakino, viską išrodė, bažnyčios istoriją išguldė.
„Vienintelė Lietuvoje tokia. Užsukite ir vėl, ir kitus paraginkit, duokit mano telefoną, tegul skambina, važiuoja, – nuoširdžiai kviečia. – Per didelė bažnyčia tokiam mažam kaimeliui. Mums reikia, kad apie mus žinotų, kad lankytų.“
***
Tekstas skelbtas rugsėjo 14 d. dienraščio „Verslo žinios“ priede „Savaitgalis“.
