Verslas - kelios dešimtys tūkstančių litų apyvartos ir kalnai optimizmo

Nors sunkmetis Žemaitijos sostinės neaplenkė ir parklupdė ne vieną įmonė, nedidukės konditerijos IĮ „Gelžė“ savininkas teigia jo nė nepajutęs. Įmonės apyvarta per mėnesį – vos kelios dešimtys tūkstančių. Tačiau konditeriams optimizmo ir pozityvaus požiūrio į gyvenimą – su kaupu.

Ieškant įmonių, kurias būtų galima aplankyti Telšiuose, VŽ žurnalistams ne kartą teko išgirsti atsisakymą: „Nevažiuokite pas mus, sunkiai verčiamės, vos išgyvename, jokių naujienų neturime.“ Paskambinę Alvydui Mikalauskui, IĮ „Gelžė“ savininkui, jokių skundų dėl sunkmečio ir šiaip nelengvo gyvenimo neišgirdome, buvome pakviesti apsilankyti, vis dėlto nuostabos verslininkui paslėpti nepavyko: „Negi aš, toks smulkus, galiu ką nors įdomaus papasakoti ar parodyti?“

Vis dėlto gali, nes įmonė veikia jau kone du dešimtmečius, nuo 1993 metų. Per tą laiką buvo plėstasi, ir susitraukti šiek tiek teko. Vienu metu ceche, kuris įrengtas gyvenamajame name, darbavosi per 10 žmonių, dabar yra likusios tik dvi kepėjos.

„Gal ir keistai atrodo, bet kuo mažiau darbuotojų, tuo rezultatai geresni. Su likusiomis kepėjomis vienas kitą suprantame iš pusės žodžio, viena jų dirba nuo pat pirmos dienos, kai tik įkūriau įmonę“, – pasakoja p. Mikalauskas, jis yra ir savininkas, ir direktorius, ir technologas, ir prekių išvežiotojas.

Paklaustas, kaip įmonei pavyko atlaikyti sunkmetį, jis tik nusijuokia: jokios krizės jie nepajutę. Kodėl? Todėl, kad pyragas, tortas ar netgi sausainiai yra ne pirmo būtinumo prekė, bet vis tiek retsykiais neatsispiriama pagundai pasisaldinti gyvenimą.

„O tuomet ir perkami tie produktai, prie kurių žmogus jau yra pripratęs ne vienus metus. Tarkim, tortas „Seklyčia“, varškės pyragas ar „smėlio juostelės“. Būtent į tokį asortimentą ir koncentruojamės, dviračio neišradinėjome, – pasakoja p. Mikalauskas.

Ir sviestui užtenka

Kepyklėlė per mėnesį pagamina per 1 t produkcijos. Asortimentą sudaro apie 30 rūšių kepinių, pyragų bei tortų. Daugiausia jų realizuojama per UAB „Jurkus ir partneriai“ parduotuvių, išsibarsčiusių po Žemaitiją, tinklą. Vis dėlto „Gelžės“ produkcijos galima įsigyti tik Telšiuose, nes, anot įmonės savininko, kiti smulkūs konditeriai, kurie bandė produkciją pardavinėti visame regione, bankrutavo.

„Taigi mokomės iš svetimų, o ne iš savų klaidų. Tai irgi padeda išgyventi“, – užkrečiamai nusijuokia pašnekovas.

Kita telšiškių konditerių stiprioji pusė – jie naudoja tik natūralius produktus, nepasiduoda pagundai juos keisti sintetiniais. Tai, kad dėl to galiojimo laikas tėra vos kelios dienos, verslui konkurencinio pranašumo nesuteikia, tačiau šį trūkumą atperka klientų pasitenkinimas ir lojalumas.

„Per visą įmonės istoriją nesame gavę nusiskundimų dėl kokybės ar priekaištų, kad neskanu. Manau, tai geriausias mūsų darbo įvertinimas“, – džiaugiasi smulkusis verslininkas.

Vidutinė įmonės apyvarta yra apie 20.000 Lt per mėnesį. Nors skaičiai ir neįspūdingi, tačiau p. Mikalauskas tvirtina, kad jų šeima iš šio verslo išsilaiko: užtenka ne tik duonai, bet dar ir sviestui lieka.

„Žiūrėk, kada ir dešrai užsidirbsime“, – juokais pratrūksta p. Mikalausko žmona Birutė.

Verslininkai tvirtina liksiantys prie tų produktų, kurie jau yra laiko išbandyti, gamybos. Nežada jie keisti ir veiklos specifikos.

„Jei keptume duoną kasdieninę, apyvarta būtų kur kas didesnė. Tačiau tokių planų neturime, nes tuomet reikėtų plėsti kepyklą, įsigyti daugiau transporto, priimti žmonių. Geriau darysime tai, ką geriausiai mokame, ir pasitenkinsime tuo, ką iš to uždirbame“, – nuoseklumui pirmenybę atiduoda Telšių verslininkas.

***

Tekstas skelbtas spalio 13 d. dienraštyje „Verslo žinios“.

Komentarai