Nedideli bankroto procesų skaičiai vis dar džiugina, bet neverta prarasti budrumo

Pirmiausia, bankroto procesų augimą stabdė pats COVID-19, kuris smarkiai sujaukė iki tol buvusią gyvenimo tvarką. Be kita ko, pristabdė ir Seimo 2020 m. balandžio 21 d. priimtas įstatymas dėl COVID-19 pasekmių poveikio juridinių asmenų nemokumui, įstatyme buvo nustatyta, kad juridinio asmens vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba bankroto proceso inicijavimo ne teismo tvarka netaikoma karantino metu ir 3 mėnesius po jo. Kreditorių galimybės kelti bankroto bylas minėtu įstatymu taip pat buvo apribotos karantino laikotarpiui. Tačiau minėtos nuostatos buvo taikomos tik iki praėjusių metų pabaigos. Taip pat tikėtina, kad įmonėms, kurios susidūrė su finansiniais sunkumais, valstybės suteiktos mokestinės lengvatos ir parama leido išsaugoti verslą. Tačiau COVID-19 nesibaigia, vakcinacija išsisėmė, prasidėjo ketvirtoji susirgimų banga, o valstybės teiktos lengvatos ir parama iš esmės jau baigėsi. Tad šiuo metu vis dar džiuginantys nedideli pradedamų bankroto procesų skaičiai gali greitu laiku pradėti keistis labiausiai nuo COVID-19 nuketėjusių įmonių sąskaita.

Tokių įmonių vadovams ir dalyviams reikėtų būti ypač atidiems, kadangi, neįvykdžius pareigos laiku inicijuoti įmonės nemokumo proceso, gali tekti prisiimti asmeninę atsakomybę už įmonei ir jos kreditoriams dėl to atsiradusią žalą.

2020 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Juridinių asmenų nemokumo įstatymas (toliai – JANĮ) pakeitė ir gerokai išplėtė iki tol galiojusią juridinio asmens nemokumo sampratą – nemokumu dabar yra laikoma juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Šiuo atveju visiškai nesvarbu, nei kokio dydžio įsipareigojimai, nei kiek jie pradelsti. Taip pat įvesta nauja teisinė kategorija – juridinio asmens nemokumo tikimybė – tai padėtis, kai realiai tikėtina, kad juridinis asmuo taps nemokus per artimiausius tris mėnesius. Taigi, įmonės vadovams atsirado dar viena nauja pareiga – vykdyti nuolatinį įmonės nemokumo tikimybės stebėseną.

Dar tik esant juridinio asmens nemokumo tikimybei, juridinio asmens vadovas turi apie tai nedelsdamas informuoti juridinio asmens dalyvius siūlydamas spręsti finansinių sunkumų klausimą bei imtis veiksmų kreditorių interesams apsaugoti, o juridiniam asmeniui tapus nemokiam, be nurodytų veiksmų, privalo nedelsdamas inicijuoti nemokumo procesą. Šis procesas susideda iš dviejų etapų – ikiteisminio ir teisminio.

Kadangi šio įstatymo tikslas yra paskatinti su finansinėmis problemomis susidūrusias įmones restruktūrizuotis, aktyviau įtraukiant į skolininko finansinių problemų sprendimą kreditorius, labiau skatinant neteisminius nemokumo problemų sprendimo būdus, taip suteikiant galimybes kreditoriams gauti reikalavimo patenkinimą didesne apimtimi bei išvengti skolininko įmonės bankroto, tai prieš teismui pateikdamas pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo vadovas turi atlikti privalomąją ikiteisminę taikinimo procedūrą, t. y informuoti kreditorius apie įmonės nemokumą ir pasiūlyti per 15–30 dienų terminą sudaryti susitarimą dėl pagalbos arba priimti sprendimą bankroto procesą vykdyti ne teismo tvarka.

Jeigu su kreditoriais susitarti nepavyksta, juridinio asmens vadovas privalo kreiptis į teismą dėl restruktūrizavimo arba bankroto bylos iškėlimo.

Atkreiptinas dėmesys, kad įmonės vadovui gali kilti asmeninė atsakomybė atlyginti žalą įmonei ir jos kreditoriams, jeigu nevykdomos ar netinkamai vykdomos pirmiau nurodytos pareigos.

Kasacinio teismo išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė bankroto procese negali sumokėti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi [1].

JANĮ nebeliko iki jo galiojusiame Įmonių bankroto įstatyme buvusių nuostatų dėl įmonių dalyvių pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą ir atlyginti žalą, padarytą įmonei ir jos kreditoriams, jeigu jie to nepadarė ar pavėlavo tai padaryti. Tačiau įmonių dalyvių pareigos ir atsakomybė dėl to niekur nedingo.

Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis padaryti žalos, už kurią atsakomybė pirmiausiai kyla vadovui. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įstaigos finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas) [2]. Tačiau įmonės vadovo pareiga pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir šios pareigos prioritetiškumas neeliminuoja įmonės dalyvio (dalyvių) pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, jeigu, esant įstatymo nustatytoms sąlygoms, vadovas nesiima tokių veiksmų. Atsižvelgiant į tai, įmonių (ypač nuketėjusių nuo COVID-19) dalyviams nereikėtų visiškai atitrūkti nuo kasdienės įmonės veiklos, jeigu norima, kad įmonės finansiniai sunkumai būtų pastebėti gerokai anksčiau, nei įmonė nebegalės vykdyti savo turtinių prievolių arba jos įsipareigojimai viršys turimo turto vertę.

[1] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015. [2] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232-381/2021.