Pažinti Kinijos režimą

Yra daugybė būdų analizuoti Kiniją kaip geopolitinį vienetą, pradedant nuo kultūrinio-istorinio ir baigiant ypač svarbiu ideologiniu. Tačiau iš esmės, analizuodami tą kinišką paslaptį, kalbame apie du susipynusius realpolitik veiksnius, kurie paverčia šalį tokia, kokia ji yra. Tai –hierarchiška bei ekonomiškai nelygi visuomenė ir ypač paranojiškas ir nesaugus režimas.  

Beveik visų pasaulio valstybių, tarp jų ir Lietuvos, pagrindinis geopolitinis tikslas yra nepriklausomybės išsaugojimas ir išsivadavimas iš nepageidaujamos užsienio įtakos. Tai rūpėdavo ir Kinijos imperatoriams, bet tiek jie, tiek Komunistų partija (KKP) visada pirmiau rūpinosi savo valdžios išlaikymu ir režimo saugumu. Jau porą tūkstantmečių įvairūs šalies valdovai priima svarbius sprendimus, vykdo reformas ir reaguoja į liaudies nuotaikas turėdami vieną tikslą – sustiprinti savo galią ir kuo ilgiau ją išlaikyti. Identifikuoti Kinijos geopolitinius tikslus didžiąja dalimi reiškia suprasti, kaip režimas žiūri į pasaulį ir kokius mato pagrindinius iššūkius savo valdymui.  

Viena pagrindinių priežasčių, kodėl KKP nori išlaikyti valdžią bet kokia kaina, yra baimė prarasti savo materialines privilegijas. Socialinė nelygybė Kinijoje yra daug didesnė, negu vakariečiai galėtų įsivaizduoti. Gimimo metu priskiriama Hukou registracijos sistema nustato, kur asmuo galės eiti į mokyklą, lankytis pas gydytoją, nulemia šansus patekti į gerą universitetą ir daugybę kitų gyvenimo aplinkybių. Kadangi net geras švietimas ar prieinama sveikatos apsauga gana riboti, visuomenė automatiškai išskirstoma į privilegijuotus ir nepasiturinčius. Buvimas valdžioje leidžia užsitikrinti patogų, aprūpintą gyvenimą ir suteikia galimybių neteisėtai praturtėti.  

Įsišaknijęs nepriteklius persismelkia į ypač egoistišką užsienio politiką. Xi Jinpingas 2009-aisiais pareiškė, kad Kinijos duoklė žmonijai yra nebadaujantys pusantro milijardo gyventojų. Daugybė kinų įsivaizduoja, kad jų eksportas ir investicijos neša gėrį ir laimę visam pasauliui, o ne tarnauja pačių interesams. Tokia logika kiek primena Europos imperijas XVIII ir XIX a., kai civilizacijos vardu kolonizuoti ištisi žemynai, siekiant užsitikrinti gamtos išteklių tiekimą ir rasti naujų vartotojų savo pramonei. Tai labai kontrastuoja su JAV elgesiu pastaruosius aštuoniasdešimt metų. Vašingtonas po Antrojo pasaulinio karo atstatė dalį Europos ir Azijos ir sukūrė tarptautinę prekybos sistemą, kuri leido praturtėti milijonams žmonių pasaulyje, bet galiausiai deindustrializavo pačias JAV. Pekino ekonominiai kėslai yra labai savanaudiški ir skirti tik vidiniams šalies interesams patenkinti.  

Iššūkiai ir planai 

KKP vadų kalbose ir vidiniuose dokumentuose jau kurį laiką galima rasti daug susipynusių tikslų, kurie turėtų padėti išlaikyti galią ilguoju laikotarpiu: aukštųjų technologijų vystymas, kariuomenės stiprinimas, politinės kontrolės įtvirtinimas ir konkurencija su JAV tarptautinėje arenoje.  

Prieš prasidedant pramonės revoliucijai, Čingų dinastija uždarė Kiniją užsieniečiams. Šalis beviltiškai atsiliko nuo Vakarų valstybių ir negalėjo pasipriešinti joms XIX ir XX a. karuose. JAV politikams vis labiau griežtinant sankcijas „Huawei“, „Hikvision“ ir kitiems didiesiems koncernams, KKP rimtai išsigando, kad juos ištiks paskutinės dinastijos likimas, ir užsimojo tapti kiek galima savarankiška ir dėmesį sutelkė į įvairias aukštąsias technologijas. Pekinas ėmė skirti milžiniškus piniginius, žmogiškuosius ir administracinius išteklius puslaidininkių, dirbtinio intelekto (DI) ir daugybės kitų technologijų plėtrai. Tai sukėlė milžinišką produkcijos ir paslaugų perteklių, kuris jau dabar tvindo užsienio rinkas ir grasina sunaikinti ištisus sektorius tiek išsivysčiusiose, tiek skurdesnėse šalyse. „Financial Times“ jau ne kartą rašė apie įvairių vyriausybių apribojimus importui iš Kinijos. Tokia pramonės plėtra, negalvojant apie pasekmes, gali būti pristabdyta tik imantis gana radikalaus protekcionizmo.  

Xi nuo pat savo valdymo pradžios labai didelę reikšmę teikė kariuomenės reformoms ir tai kol kas yra turbūt vienas didžiausių jo vidaus politikos pasiekimų. Tolesnis Liaudies išlaisvinimo armijos (LIA) stiprinimas išliks vienas iš Komunistų partijos prioritetų, nes Kinija tikrai neatsisakys planų užimti Taivaną ir tapti dominuojančia galia Rytų Azijoje. Kadangi tai privestų prie konfrontacijos su JAV ir Japonija, tik stipri kariuomenė užtikrintų Vašingtono ir Tokijo atgrasymą ar įveikimą mūšio lauke. Stipri ir paklusni LIA taip pat leistų KKP apsidrausti nuo didesnių socialinių neramumų, nes tai yra partijai, o ne valstybei pavaldi organizacija.  

Sovietų Sąjungos subyrėjimas paliko neišdildomą įspūdį Xi Jinpingui. Norėdamas išvengti Michailo Gorbačiovo lemties ir remdamasis leninistine logika, jis nusprendė, kad tik galinga ir viską kontroliuojanti Komunistų partija gali išlaikyti valdžią savo rankose.

KKP vėl įtvirtino vidinę discipliną ir įsakymų iš viršaus vykdymą, apribojo įtakingų organizacijų (pvz., interneto kompanijų) įtaką ir sustiprino savo vaidmenį visuomeniniame gyvenime. Griežtas savos liaudies valdymas neturėtų jaudinti Vakarų šalių, bet partijos paranoja ir agresija vis labiau matoma užsienyje. Pekino bandymai operuoti nelegalias policijos nuovadas, persekioti disidentus, paveikti demokratinius procesus ar pirkti įtaką turi sulaukti ypač nuožmaus atsako. Vakarų politikai turėtų suprasti, kad daugybe klausimų su KKP negalima susitarti gražiuoju ir ji reaguoja tik į kietosios galios politiką.  

Kinijos režimas jaučiasi nesaugiai JAV dominuojamoje tarptautinėje sistemoje, bet paradoksaliai mano, kad Vašingtono geopolitinė galia silpsta, ir visaip stengsis tuo pasinaudoti. Pekinas ir toliau prisidės prie Maskvos agresijos, nes karas Ukrainoje atitraukia Amerikos dėmesį nuo Ramiojo vandenyno regiono, o nepalanki karo eiga Rusijai sukeltų neramumų teroristinėje valstybėje ir galėtų persimesti per sieną į Mandžiūriją. Kinija ir toliau ieškos būdų sustiprinti savo įtaką visame pasaulyje, ypač bendradarbiaudama su autoritariniais režimais Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose ir Pietryčių Azijoje. Nepaisant daugybės KKP veiksmų tarptautinėje arenoje, tik dalis jų turi rimtų pasekmių ir kertasi su Vakarų interesais. JAV, Europa ir bendramintės šalys privalo pasirūpinti saugiu svarbių žaliavų išgavimu bei perdirbimo galimybėmis ir neleisti Pekinui įsigalėti šiose srityse. O Kinijos taikos planas Ukrainai yra į besivystančias valstybes orientuota viešųjų ryšių akcija ir į jį reikėtų reaguoti tik pašaipiais komentarais.  

Bus įdomu stebėti, ką darys į Baltuosius rūmus grįžęs Donaldas Trumpas. Kampanijos metu jis grasino milžiniškais tarifais, o jo aplinkoje netrūksta Kinijos vanagų, bet iš naujo išrinktas prezidentas save laiko sandorių darytoju (angl. dealmaker) ir ne kartą išnaudojo savo neprognozuojamą charakterį užmegzti netikėtiems ryšiams kaip su Šiaurės Korėjos diktatoriumi Kim Jong-unu 2019 m. D. Trumpo elgesį sunku prognozuoti, bet realiausias scenarijus yra ryškus Vašingtono ir Pekino santykių pablogėjimas naujos kadencijos pradžioje ir dvišalės minipaliaubos vėliau. Tačiau abi šalys ir toliau įnirtingai konkuruos ilguoju laikotarpiu.  

Dauguma Europos valstybių turėtų suprasti, kad, net ir susidurdamas su JAV prezidento priešiškumu, mūsų žemynas neturi prabangos pyktis su Vašingtonu ir turėtų sutapatinti politiką Pekino atžvilgiu. 

Kinija yra revizionistinė galia, norinti sunaikinti egzistuojančią tarptautinių santykių sistemą, ir kelia nežmonišką grėsmę mūsų ekonominiam klestėjimui dėl nekontroliuojamo noro eksportuoti pramonės produkcijos perteklių. Europai tiesiog trūksta geopolitinės galios, kad taptų atskiru poliu didžiųjų valstybių konkurencijoje. Pasyvus stebėjimas, kaip Kinija remia Rusijos agresiją Ukrainoje, o Šiaurės Korėja siunčia karius į frontą tik paryškina mūsų regiono silpnumą. 

Rezultatai ir reakcija 

Komunistų partijos prioritetai tik dar labiau apsunkins ir taip nelengvą šalies ekonomikos situaciją. Kinijos ūkis stagnuoja dėl nepakankamų visuomenės pajamų ir žemo vartojimo lygio. Milžiniški pinigai kariuomenei stiprinti ir technologijoms vystyti neigiamai paveiks socialinės ir sveikatos apsaugos sistemas, o tai ir toliau vers kinus jaustis nesaugiai ir taupyti juodai dienai.  

Dėl nepakankamos paklausos absoliuti dauguma įmonių nebegali išgyventi net tokioje didelėje rinkoje kaip Kinija ir desperatiškai bando įsitvirtinti užsienyje. Komunistų partiją šis reiškinys kol kas tenkina, nes atitolina skausmingas ir jos valdymui pavojingas ekonomikos reformas ir leidžia išplėsti politinę įtaką tarptautinėje arenoje. Bet produkcijos perteklius toks milžiniškas, kad visas pasaulis paprasčiausiai nepajėgs jo išnaudoti, ir anksčiau ar vėliau Pekinas liks su daugybe automobilių, robotų ir kitų niekam nereikalingų gaminių. Naujosios JAV administracijos prekybos apribojimai gali tik pagreitinti šį procesą. Be to, investicijos į gamybą ir eksporto skatinimas beveik nepadės Kinijos namų ūkiams, kurių dauguma dirba paslaugų sektoriuje. Bus įdomu stebėti, kaip visuomenė kažkuriuo metu pradės reaguoti į prastėjančią materialinę gerovę ir kas atsitiks, kai jos pyktis susidurs su atkakliu Xi užsispyrimu išlaikyti KKP kontrolę šalyje.  

Nors pastaraisiais metais sugriežtėjusi Vakarų pozicija Pekino atžvilgiu yra labai sveikintina, deja, to dažnai nepakanka Šiaurės Amerikos, Europos ir kitų valstybių bendraminčių interesams ilguoju laikotarpiu apsaugoti. Vašingtono sankcijos ir apribojimai yra geri veiksmai, bet nuo Kinijos rinkos priklausomų stambių JAV korporacijų lobizmas dažnai juos per daug susilpnina. Tai išliks svarbus veiksnys formuojant D. Trumpo administracijos užsienio politiką. Nors jau ir įvesti muitai elektromobiliams, situacija Europoje dar prastesnė, nes dėl mašinų gamintojų įtakos Vokietija tapo per daug pasiduodanti KKP spaudimui. Berlynas tikrai nėra uoliausias Pekino įtakos agentas žemyne (šis titulas atitektų Viktoro Orbáno Vengrijai), tačiau dėl jo politinio svorio ES kenčia visas mūsų blokas.  

Taip pat svarbu suprasti, kad ne kiekvienas Kinijos žingsnis gali būti užkardytas, ypač Vakarų rankomis. 

Pekinas ir toliau skirs milžiniškus išteklius aukštosioms technologijoms ir tikrai taps gerokai savarankiškesnis jas vystydamas ir gamindamas. Svarbiausia, kad tai nevyktų dėl pramoninio šnipinėjimo ir intelektinės nuosavybės vagysčių. Kad būtų užkirstas kelias karinei invazijai į Taivaną, patys taivaniečiai turėtų pagaliau rimtai ruoštis salos gynybai, o ne pasyviai laukti, kol juos išgelbės Vakarai. Kinija, kaip ir bet kuri kita galinga valstybė, turi teisę ieškoti būdų užsitikrinti stabilų žaliavų tiekimą ir vystyti prekybos ryšius su užsieniu, o Vakarų šalys pačios privalo pasirūpinti savo interesais. 

Vakarų politikai dažnai susiduria su viena rimta problema priimdami prieš Kiniją nutaikytus sprendimus – efektyvi konkurencija neįmanoma be neigiamų pasekmių. Technologijų tiekimo draudimai ir eksporto apribojimai lėtina Pekino galimybes pasivyti turtingas šalis ir KKP galimybes įsiveržti į Taivaną, bet sykiu kerta kompanijų rezultatams. Prekybos karas dar labiau lėtina Kinijos ekonomiką, bet jos nepamainoma vieta tiekimo grandinėse leidžia apriboti jautrių komponentų eksportą ar tiesiog kerštauti žemės ūkiui ir kitiems politiškai svarbiems išsivysčiusių valstybių sektoriams. Regis, Vakarams nelieka nieko kito, kaip tik susivienyti ir kaupti jėgas trumpalaikiams nepatogumams išgyventi. Kitas dalykas – dera atpažinti ir ignoruoti verslo lobizmą, tai stabdytų priešiško režimo pozicijas pasaulyje.