Priemonių planas – svarbiausia ne raidės, o ryžtas ir darbai

Pirmiausia, perskaičius Vyriausybės paruoštą programos įgyvendinimo planą, nesunku suprasti, kad švietimas, socialinė ir sveikatos apsauga, kova su korupcija yra tos prioritetinės sritys, kurioms ši Vyriausybė skirs daugiausia dėmesio savo kadencijos metu. Antra, skirtingų ministerijų pateiktų veiksmų priemonių turinys pakankamai gerai atspindi ne tik srities prioritetą Vyriausybės darbų sąraše, bet ir pačių ministrų ankstesnę patirtį, pasiruošimą darbui ir turimą politinį svorį.

Pavyzdžiui, Sveikatos apsaugos ministerijos tikslai ir priemonės yra aiškios, konkrečios, beveik nėra žodžių „įvertinsime“, o tai įrodo, kad dabartinis ministras pradėjo eiti pareigas jau turėdamas tvirtą suformuotą viziją ir praktines žinias, kaip tobulinti sveikatos apsaugos sistemą. Nenuostabu, kad kolegoms jį jau reikia pristabdyti dėl per didelio veržlumo.

Finansų ministerijos pateiktame priemonių sąraše yra mažiau konkretumo, o daugiau žodžių „įvertinsime, nustatysime“. Viena vertus, tai atspindi finansų ministro nuosaikumą ir tai, kad jis tapo ministru dar neturėdamas tvirtų įsitikinimų dėl konkrečių planų. Tačiau tai jokiu būdu nėra blogai, priešingai – jis neateina su įsipareigojimų, dažnai persmelktų populizmu, savo rinkėjams bagažu, tad svarbiausia, kad jis įsiklausytų į visų suinteresuotų pusių argumentus ir realios priemonės ryžtingai gimtų diskusijose. Tiesa, netvirtas politinis užnugaris ir spaudimas iš valdančios koalicijos jo darbą darys vienu sunkiausių iš visų ministrų. Matyt, nenorėjimas darbo pradžioje supriešinti visuomenės, kuriai mokesčių tema itin jautri, nes daro įtaką kiekvienam iš mūsų, o tuo naudojasi visi oponentai, lemia tai, kad priemonių plane ekonomikos skiltyje nėra daug konkretumo.

Visgi tie pasiūlymai, kurie įrašyti dėl mokesčių sistemos struktūros tobulinimo, priekaištų neturėtų sulaukti. Nebeliko abejojančių, kad darbdavio sumokamos socialinio draudimo įmokos dalies perkėlimas darbuotojui yra būtinas ne tik siekiant didinti visuomenės supratimą apie tai, kokie išties yra darbo pajamų mokesčiai, bet ir kovojant su šešėline ekonomika. Arba apmokestinimo mažiausias pajamas gaunantiems asmenims mažinimas jau yra nebe diskusijų klausimas, o aiškus tikslas. Nors svarstymai dėl cukraus ar automobilių taršos mokesčių įrašyti ne prie mokesčių sistemos uždavinių, nes jie turi spręsti ne biudžeto pajamų, o sveikatos ir ekologines problemas, akivaizdu, kad diskusijų, pavyzdžiui, tarp sveikatos apsaugos ir finansų ministrų dėl cukraus mokesčio tikrai bus.

Beje, priešingai negu Lietuvos Žaliųjų ir Valstiečių Sąjungos darnios visuomenės programoje, daugiau dėmesio šiame plane skirta investicijų pritraukimui ir pateikta nemažai puikių pasiūlymų, kaip pritraukti talentus, startuolius, padėti smulkiam ir vidutiniam verslui. Akivaizdu, kad Ūkio ministerijos komandai ambicingumo netrūksta, tačiau kiek čia yra ministro, o kiek jo komandos nuopelnas, pasimatys ateityje.

Peržvelgus priemonių planą galime suprasti, kad žemės ūkis, energetika ar susisiekimas lieka toli nuo dėmesio centro, todėl dominuoja pakankamai lakoniškos frazės. Bet šis priemonių planas yra tik dokumentas, o svarbiausi yra realūs darbai – tą geriausiai parodo susisiekimo ministras, kuris vos tapęs ministru jau priėmė iki šiol ryžtingiausius Vyriausybėje sprendimus. Beje, visuomenei būtų naudinga, jeigu po Vyriausybės veiklos pabaigos būtų atliekamas nepriklausomas darbų auditas, nes tada paaiškėtų, kiek išties pažadėtų darbų atlieka Vyriausybės nariai.