Specialiojo liudytojo procesinis statusas: ar realybė atitinka idėją?
Viešoje erdvėje tokį statusą turintys asmenys neretai pozicionuojami taip, lyg jie būtų įtariamieji, kas, akivaizdu, yra ydinga, tačiau toks specialiojo liudytojo statuso traktavimas veikiau atspindi jo problemiškumą, kurį jau yra įvertinęs net ir Strasbūro teismas, o teisininkų bendruomenėje vis netyla diskusijos apskritai dėl tokio statuso reikalingumo.
Specialiojo liudytojo statusas – tai procesinis statusas, suteikiamas asmeniui, kai yra duomenų, kad galimai buvo padaryta nusikalstama veika ir ją galimai padarė būtent tas asmuo, tačiau tokių duomenų nepakanka, kad tam asmeniui būtų galima suteikti įtariamojo statusą. Specialiuoju liudytoju asmuo tampa tik jam sutikus ir tik ikiteisminiame tyrime vienam įrodymų rinkimo veiksmui – apklausai – atlikti. Neretai toks statusas vadinamas tarpiniu tarp įprasto liudytojo ir įtariamojo.
Specialiojo liudytojo statusas mūsų baudžiamajame procese įtvirtintas iš esmės siekiant teigiamų tikslų: viena vertus, kaip apsauga nuo nepagrįsto baudžiamojo persekiojimo, t. y. kad atvejais, kai nėra pakankamai duomenų, jog asmuo padarė nusikalstamą veiką, toks asmuo nebūtų pripažintas įtariamuoju, kas suteikia teisę baudžiamojo persekiojimo subjektams varžyti asmens pamatines teises, pavyzdžiu, fizinę laisvę. Kita vertus, toks asmuo vis tiek gali turėti reikšmingos informacijos apie nusikalstamos veikos aplinkybes, tačiau kaip įprastą liudytoją asmenį apie jį galimai inkriminuojančius veiksmus apklausti draudžiama. Taigi, specialusis liudytojas yra tarpinis variantas, kuris teisėsaugai suteikia galimybę išaiškinti nusikalstamas veikas.
Vis tik teisininkų bendruomenėje kyla klausimų, ar apskritai toks procesinis statusas turi egzistuoti, ar juo įgyvendinama žmogaus teisių apsaugos paskirtis, ar vis tik tai tėra teisėsaugos institucijų piktnaudžiavimo įrankis? Tokios diskusijos neabejotinai kelia pagrįstų abejonių dėl šio procesinio statuso likimo.
Kyla klausimas, o kodėl asmuo, kuris galimai padarė nusikalstamą veiką, tačiau nepakanka to patvirtinančių įrodymų, negalėtų būti apklausiamas tiesiog kaip įtariamasis? Teisininkų bendruomenėje yra manančių, jog specialiojo liudytojo statuso panaikinimas ir tokio asmens apklausimas kaip įtariamojo išspręstų šį klausimą ir nuramintų teisininkų bendruomenės „galvos skausmą“, tačiau ką tai galėtų reikšti baudžiamąjį persekiojimą vykdantiems subjektams? Specialiuoju liudytoju asmuo pripažįstamas tik jeigu nėra pakankamai duomenų, leidžiančių tokiam asmeniui suteikti įtariamojo statusą. Taigi, įtariamojo statuso suteikimas asmeniui, manytina, vienaip ar kitaip susijusiam su padaryta nusikalstama veika, neabejotinai reikštų padidėjusį subliuškusių ikiteisminių tyrimų skaičių, nepavykus įrodyti nusikalstamos veikos sudėties asmens veiksmuose, taigi – ir prastesnius ikiteisminio tyrimo subjektų veiklos rezultatus bei dėl to sumenkusį visuomenės pasitikėjimą.
Kada specialiojo liudytojo statusas turėtų būti suteiktas, nei Baudžiamojo proceso kodeksas, nei bene plačiausiai šį statusą reglamentuojančios Generalinio prokuroro rekomendacijos [1] aiškių kriterijų neįtvirtina. Minėtos rekomendacijos numato, jog aptariamą procesinį statusą rekomenduojama taikyti, kai ikiteisminio tyrimo metu siekiama nustatyti, ar nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta, taip pat kai tiriamos nusikalstamos veikos aplinkybės nėra pakankamai aiškios. Formaliai vertinant, specialaus liudytojo statusas gali būti suteikiamas asmeniui bene kiekvienu atveju, kai nėra duomenų, aiškiai parodančių, jog konkretus asmuo padarė nusikalstamą veiką. Taigi, didesnio faktinio pagrindimo specialiojo liudytojo statuso suteikimui nereikalaujama, o dėl to, ar toks asmuo tolesniame proceso etape taps liudytoju ar įtariamuoju, sprendžiama specialiojo liudytojo apklausos metu gautų parodymų pagrindu.
Specialusis liudytojas savo teisėmis ir pareigomis vienareikšmiškai panašus į įtariamąjį, dėl ko viešoje erdvėje asmuo, kuriam suteikiamas specialiojo liudytojo statusas, sugretinamas su įtariamuoju. Specialusis liudytojas, kaip ir įtariamasis, yra apklausiamas apie savo paties galimai nusikalstamus veiksmus, jis turi teisę duoti melagingus parodymus arba apskirtai atsisakyti duoti parodymus, be to, teisę neduoti parodymų apie specialųjį liudytoją inkriminuojančius veiksmus turi ir jo šeima arba artimieji giminaičiai. Bene daugiausiai kritikos susilaukianti specialiojo liudytojo procesinė garantija – teisė reikalauti būti pripažintam įtariamuoju.
Pastaroji specialiojo liudytojo teisė yra tikras fenomenas, kadangi įtariamojo statuso suteikimą turėtų lemti objektyvūs duomenys, t. y. faktinės aplinkybės, bylojančios apie tai, jog šis asmuo padarė nusikalstamą veiką ar vienaip ar kitaip prisidėjo ją darant, o ne asmens valia tokį statusą gauti. Ši specialiojo liudytojo teisė yra kritikuotina dar ir dėl to, kad tai neretai tampa teisėsaugos institucijų spaudimo priemone, turint omenyje tai, kad įtariamojo teisių paketas yra šiek tiek platesnis, nei specialiojo liudytojo, pavyzdžiui, tiek specialusis liudytojas, tiek įtariamasis turi teisę į įgaliotąjį atstovą, t. y. advokatą, tačiau, priešingai nei specialusis liudytojas, įtariamasis turi teisę dar ir į įstatyminį atstovą, todėl specialusis liudytojas, suinteresuotas turėti įstatyminį atstovą, būtų priverstas pasinaudoti teise būti pripažintam įtariamuoju. Be to, psichologinis spaudimas gali pasireikšti ir tuo atveju, kai, specialiajam liudytojui nesutikus duoti parodymų, jam gali būti suteikiamas įtariamojo statusas. Kad įtariamasis yra palankesnėje procesinėje padėtyje suteikiamų teisių prasme negu specialusis liudytojas, parodo ir tai, kad įtariamajam suteiktos tokios teisės, kaip susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, teikti prašymus, apskųsti ikiteisminio tyrimo subjektų veiksmus ar reikšti nušalinimus, gauti informaciją, susijusią su jo teisine padėtimi, – specialiojo liudytojo teisinis reguliavimas tokių teisių nenumato.
Tačiau tai nėra vienintelė problema, susijusi su specialiojo liudytojo statuso teisiniu reglamentavimu.
2018 m. Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) priėmė sprendimą byloje Kryževičius prieš Lietuvą [2]., Teismas vertino aptariamo procesinio statuso ypatybes. EŽTT vienareikšmiškai nurodė, jog specialiojo liudytojo statusas yra artimas įtariamojo statusui. Tuomet šio teismo vertinamas teisinis reguliavimas nenumatė galimybės specialiojo liudytojo šeimos nariams ar artimiesiems giminaičiams atsisakyti duoti parodymus prieš specialųjį liudytoją. Šioje byloje EŽTT konstatavo, jog Lietuvos institucijos pažeidė pareiškėjo teisę į šeimos gyvenimo gerbimą pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį, kadangi nesuteikė jam liudijimo privilegijos (teisės neliudyti prieš savo šeimos narį ar artimą giminaitį), jo sutuoktinė turėjo specialiojo liudytojo statusą.
Po šio EŽTT sprendimo nacionalinis teisinis reguliavimas atitinkamai pasikeitė, tačiau teisininkų bendruomenėje kyla diskusijų, jog problema išliko.
Specialiojo liudytojo teisinis statusas yra trumpalaikis, atlikus specialiojo liudytojo apklausą, toks procesinis statusas nebeegzistuoja, o jo parodymų pagrindu toliau šiam asmeniui suteikiamas įprasto liudytojo arba įtariamojo teisinis statusas. Tol, kol asmuo ikiteisminiame tyrime turi specialiojo liudytojo statusą, jo artimieji turi teisę neduoti prieš specialųjį liudytoją parodymų, tačiau, tarkime, tokį asmenį jo parodymų pagrindu pripažinus įprastu liudytoju, jo šeimos narių liudijimo imunitetas išnyksta, o už atsisakymą duoti parodymus arba melagingų parodymų davimą taikoma baudžiamoji atsakomybė. Taigi, tokie asmenys iš esmės gali būti verčiami duoti parodymus prieš savo šeimos narį ar artimąjį giminaitį.
Pažymėtina, kad specialiojo liudytojo statuso probleminių aspektų būtų galima rasti dar ne vieną. Vis tik yra aišku, kad šis procesinis statusas iliustruoja interesų kovą tarp žmogaus teisių užtikrinimo ir valstybės institucijų pareigos išaiškinti nusikalstamas veikas efektyvaus įgyvendinimo. Nors šio procesinio statuso įtvirtinimu mūsų baudžiamajame procese siekiama didesnės žmogaus teisių apsaugos, tačiau diskutuotina, ar esamas teisinis reguliavimas yra pakankamas šiam tikslui įgyvendinti.
Parengė advokatų kontoros „Glimstedt“ teisininkė, advokato padėjėja Deimantė Mecelytė.
[1] Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro rekomendacijos dėl liudytojo apklausos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 80 straipsnio 1 punkte, 82 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. Valstybės žinios, 2008-01-15, Nr. 6-234.
[2] EŽTT 2018 m. gruodžio 11 d. sprendimas byloje Kryževičius prieš Lietuvą, peticijos Nr. 67816/14.
