Iškoduoti prezidentą

„Mes visi esame atsakingi už tą politinę kultūrą, kuri šiandien viešpatauja Lietuvoje. Gėdinga, kad aukšto rango valdžios pareigūnų politinės atsakomybės kartelę nuleidome iki visiško dugno. Atseit, visi veiksmai, kurie nebaudžiami sodinimu už grotų, yra teisingi ir teisėti“, – pabrėžė šalies vadovas. Jis stebėjosi, kad nesugebama išspręsti įsisenėjusių problemų, nes žiūrima ne į tai, kas yra siūloma, o į tą, kuris siūlo. Bet kokios opozicijos pastangos dalyvauti politiniame šalies gyvenime sistemingai užkardomos.

„Glumina politikų užsispyrimas priešintis iniciatyvoms, kurios yra ne jų sugalvotos, nors naudingos Lietuvos piliečiams. Įsisąmoninkime pagaliau, kad eiti į kompromisą nėra silpnumas. Politinės daugumos darbas – ne buldozeriu sulyginti su žeme kitus“, – dėstė prezidentas.

Iš tikrųjų stebina, kad valdantieji per visą kadencijos laikotarpį nedėjo jokių pastangų ieškodami interesų pusiausvyros, – atrodo, kad vyrauja taisyklė: kas stipresnis, tos grupės ir poreikiai tenkinami. Šalies vadovas sakė: asmeniniai ir grupiniai interesai prasimuša beveik visose srityse – nuo kaimo seniūnijos iki Seimo. Tai viena priežasčių, kodėl prezidentas užkirto kelią Seimo rinkimų kartelės mažinimui, t. y. mėginimui pasigerinti sąlygas. Šią nuostatą valdantieji stūmė kiek įmanydami, ir nenuostabu: kai kurios Seime dar esančios politinės jėgos būgštauja, kad dabar galiojančios 5% ribos artimiausiuose rinkimuose gali ir nebeįveikti.

Prezidento metinis pranešimas sulaukė įvairių komentarų: vieni išgirdo tik tai, ką norėjo girdėti, kiti pasigedo konstruktyvesnių įžvalgų, pavyzdžiui, Astravo atominės elektrinės klausimu, dar treti lygino G. Nausėdos pranešimą su jo pirmtakų kalbomis. Matyt, dar kurį laiką Lietuvoje bus diskutuojama, koks tonas ir leksika turėtų vyrauti prezidentų kalbose. Vieniems norisi aštrių tiesmukų vertinimų, kitiems – švelnų kūrinį primenančios melodijos. Kol kas matome savotišką stilių kokteilį. Tokia situacija greičiausiai kartosis dar ne vieną valstybės vadovo kadenciją, kol išmoksime girdėti vieni kitus, o oponuodami gebėsime įvertinti ir pozityvius sprendimus, ieškoti konstruktyvių bei balansuojančių visų visuomenės grupių interesus. Neramina kitkas – bandymai prezidento kalbos politkorektiškumą paversti sau palankiomis išsakytų minčių interpretacijomis. „Įjungti durnių“, kaip sakoma šnekamojoje kalboje, – tipiškas sovietinio mąstymo ir kultūros rudimentas. Kaip matome iš po kalbos Seime pasipylusių komentarų, ypač valdančiųjų, galima susidaryti įspūdį, kad jiems yra svetimas realybės jausmas. Štai Ramūnas Karbauskis, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas, tikino, kad jam sunku komentuoti prezidento pasisakymą, nežinant konteksto, ką jis turėjo galvoje. „Sunku vertinti, nelabai supratau, ką prezidentas turėjo galvoje. Jeigu turėjo galvoje, kad mūsų darbas Seime ar politiniame gyvenime Lietuvos turi daug supriešinimo, tai faktas. Bet ar to valdančioji dauguma siekia, tai ne. Opozicija, kuri siekia supriešinti visus tarpusavyje, tai stilius, kuris nesikeitė 30 metų“, – tikino R. Karbauskis. Maskuodamas apsimestinį „nesupratimą“, valstiečių vedlys žaibus skubiai nuleido ant politinių oponentų. Nejaugi prezidentas kalbėjo ne visiems įkandama kažkokia šifrų ir kodų kalba?

Jeigu viešai demonstruojami tokie apgailėtini mąstymo gebėjimai, tokie politikai tiesiog pavojingi modernaus ir laisvo vystymosi kelią pasirinkusiai visuomenei. Net tiesmukesnė prezidento ar bet kurio kito kritiko retorika tokiems žemą kultūrą demonstruojantiems veikėjams yra nė motais. Tokius sunkiai mąstančius žmones, kurie nepajėgia suprasti akivaizdžių, kartais net paprastų, dalykų, lietuvių liaudies išmintis apibūdina posakiu „nors kuolą ant galvos tašyk“. Bet būtent tokius Seimas skiria Kultūros komitetui vadovauti. Ar ne apie tokį nuopuolį savo kalboje užsiminė prezidentas, teigdamas, kad „politinės atsakomybės kartelę nuleidome iki visiško dugno“?