Kepti karveliai – ne prezidento valioje

Iki vakarykštės popietės dvylika pretendentų suskubo įsiregistruoti kaip prezidento rinkimų politinės kampanijos dalyviai – prognozuojama, kad dalis jų vis dėlto nubyrės. Mat iki kovo 8 d. pretendentai Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) turi pateikti pareiškinius dokumentus ir VRK išduos jiems parašų rinkimų lapus. Kaip kandidatai jie bus registruojami, jei surinks ne mažiau kaip 20.000 rinkėjų parašų – tai bus galima daryti iki kovo 28 d. Naują šalies vadovą rinksime gegužės 12 d., prireikus gegužės 26 d. bus antrasis turas.

Prasidedančiame prezidento rinkimų maratone yra nemaža dalis naujokų, netrūksta ir politikos senbuvių. Prie starto linijos išsirikiavo itin marga kompanija: skiriasi pretendentų finansiniai ištekliai, „svoris“ visuomenėje, (ne)priklausomybė vienai ar kitai politinei partijai, galimybės išlaikyti „sportinę formą“ ilgoje distancijoje ir t. t. Tokia gausybė kandidatų signalizuoja, kad ne vienas jų naudojasi proga konkretiems tikslams pasiekti: vieni nori pamaitinti ego, kiti – pasinaudoti pigia galimybe pasireklamuoti, treti – nutiesti kelią į Europos Parlamentą, dar kiti – įvykdyti kieno nors užsakymus etc.

Apie ką rinkėjams kalba pretendentai į šalies prezidento postą? Dauguma jų kol kas tenkinasi bendromis frazėmis: žada kovoti su skurdu, kurti gerovės Lietuvą, keisti mokesčių politiką, „užtikrinti“ orią senatvę, gerinti verslo aplinką ir t. t. Ar jie jau turi konkrečias programas? Regis, kol kas daugumai pretendentų svarbiausia buvo pasiskelbti jais, niekuo neįsipareigojant rinkėjams. Algis Krupavičius, VDU profesorius, „Lietuvos žinioms“ minėjo, kad į rinkimus skubantys pretendentai vežimą stato prieš arklį.

„Geriausias pavyzdys – Saulius Skvernelis. Jis pasiskelbia, kad dalyvaus rinkimuose, jį iškelia politinė partija, tačiau programą žadama paskelbti kovą. Tai visiškas nesusipratimas, rodantis antidemokratinę tradiciją“, – teigia politologas. Regis, pretendentai nesupranta, kad programa pirmiausia turėtų rūpėti jiems patiems – programa formuoja kandidatų tapatybę, taip matomi jų panašumai ir skirtumai. Galiausiai – ir atsakomybė prieš rinkėjus.

Tačiau net ir nesant (ar bent neskelbiant) programų, ryškėja viena keistenybė, vienijanti daugumą pretendentų: beveik niekas neužsimena apie Lietuvos užsienio politiką, jos tęstinumą, perspektyvas ir pan. VŽ primena: LR Konstitucijos 85 straipsnio 1 punktas skelbia, kad Respublikos Prezidentas „sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką“. Kol kas iš minėto dvyliktuko lūpų tegirdime svarstymus / pažadus vidaus politikos temomis, t. y. kalbama tai, ką rinkėjai nori girdėti. Nuo čia ir prasideda manipuliavimas elektoratu, laukiančio iš prezidento keptų karvelių. Pasak Tomo Janeliūno, VU TSPMI profesoriaus, prezidentas nėra premjeras. Šalies vadovui svarbu turėti poziciją užsienio politikos, teisingumo sistemos priežiūros klausimais. Jis turi būti ne tik nepriklausomas partiniu požiūriu, bet ir turėti viziją, kaip prireikus spręsti konfliktus, palaikyti balansą tarp skirtingų institucijų.

VŽ nuomone, rinkėjai turi apsispręsti: ar norime turėti prezidentą, ar du premjerus? Nes galiausiai galime neturėti nei prezidento, nei premjero – sujaukus funkcijas, liksime be normalios ir vidaus, ir užsienio politikos.